Lina Bagdanavičienė pasakoja, jog anksčiau pakrikštyti dukras sutrukdė darbai ir visų planus smarkiai pakoregavusi pandemija:
„Kai vyresnioji dukra gimė, tą vasarą turėjome daugybę darbų, tad nukėlėme. Kitą vasarą vėl įrenginėjome būstą. Taip ir gavosi, pakrikštijome abi kartu. Dar ir pandeminė situacija sutrukdė, negalėjome to padaryti anksčiau. Ir dabar net negalėjome daryti didelės šventės“.
Moteris atvira – tai, kad vyresnėlė dukra krikštą priėmė šešerių, tapo tik dar vienu pliusu. Mergaitė puikiai suprato sakramento svarbą ir tėvelius apipylė klausimais bei netgi pati išsirinko krikšto tėvus:
„Mes daug kalbėjomės, ji žino, kas yra krikštynos, yra dalyvavusi ne vienose. Krikšto mama pasirinko mano vyresnę seserį Justę. Jos ryšys su mano seserimi nuo mažens labai stiprus, Paulina buvo apsirgusi pas senelius, tada Justė ją slaugydavo. O krikšto tėčiu pasirinko mano pusbrolį Edviną.
Buvo labai karšta, bet vaikai matyt lengviau karštį pakelia. Marija tikrai suprato, kas vyksta, kad tai – kažkas svarbaus. O Paulina labai jau laukė, labai jaudinosi, klausinėjo. Viskas buvo įdomu, kaip atrodys bažnyčia, kaip jai tą vandenuką pils, ar reikės maudytis“, – šypsosi L. Bagdanavičienė.
Tiesa, krikštynų rytą šiek tiek aptemdė trauma – Paulius Bagdanavičius besiruošdamas susilaužė kojos pirštą. Visgi, Lina teigia, jog tai nesugadino šventės nuotaikos: „Paulius šlubavo visą dieną, kentė skausmą. Bet ir trauma ir karštis nublanko šventės fone.
Dar planavome plaukti laivu Nerimi, bet teko dėl karščio atšaukti, kad nepervargtume. Tad po ceremonijos nuėjome į Bernardinų sodą ir namo. Turime kiemą, terasą“, – pasakojo moteris.
Paklausta, ar mergaičių charakteriai panašūs į vieno kurio iš tėvų, moteris džiaugiasi – mergaitės auga geraširdės ir supratingos. Mergaitės auga apsuptos muzikos – pasak Linos, tai atsispindi ir jose: „Vyresnėlė daugiau į Paulių, ji labai jautri. Negaliu pasakyti, kad bailiukė, bet jautruolė, labai geros širdies, sesytę prižiūri.
O Marija mažesnė, todėl su vyresnėle dėl žaislų pakovoja, parodo charakterį, patriukšmauja. Mes jas auklėjame, kad svarbiausia – artimiausi žmonės.
Paulina pradžioje nenorėjo dainuoti. Kai tėtis dainuodavo namuose, net tildydavo. Bet kai buvo tas projektas, kurio metu tenorai dainavo su vaikais – jai labai patiko. Vis vėliau klausinėjo, kada vėl dainuos.
O Marija nuo mažens turi klausą. Kai tik tėtis užgroja pianinu, puola bėgti į kambarį ir dainuoti. Nuo pat mažens pasireiškia meilė muzikai.
Planuojame vaikų nenutolinti nuo muzikos. Dauguma dainininkų tėvų turbūt nori, kad ir jų vaikai dainuotų, bet mes kažkaip nevertėme. O dabar jau lyg ir pasigirsta norų smuikeliu groti, gitara“, – pasakoja Lina Bagdanavičienė.
