• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Živilė KAVALIAUSKAITĖ

Aukščiausiais balais baigti mokslo metai Seulo (Pietų Korėja) universitete, nepamirštami įspūdžiai Filipinuose, Malaizijoje, Singapūre, Indijoje – tokie buvo pastarieji Kristinos Medžiaušytės metai. Prieš trejus metus baigusi mokyklą Šiauliuose, Kristina pasirinko politikos mokslų studijas. Merginos tikslas – diplomatija.

Įveikė didelę konkurenciją

„Pagalvojau, kad norėčiau pakeliauti po Tolimuosius Rytus, nes Europa beveik visa matyta,“, – pasakoja mergina, pernai nusprendusi dalyvauti studijų mainų programoje.

Kad patektų į universitetą Pietų Korėjos sostinėje Seule, reikėjo įveikti trijų etapų konkursą. Paskutiniame etape tada antro bakalauro kurso studentė konkuravo su magistrantais. Į vieną vietą pretendavo 25 žmonės. Sėkmė nusišypsojo Kristinai.

Studijuoti Seule studentė važiavo pusmečiui. Įveikusi dar vieną konkursą, studijas pratęsė metams.

Skuba į pagalbą

Į Seulą Kristina atskrido pernai rugpjūtį. Sostinė pasitiko begaliniu karščiu ir drėgme.

Kitas į akis kritęs dalykas – žemi žmonės, tarp kurių 173 cm ūgio lietuvė pasijuto kone krepšininke. „Važiuodama metro, mačiau du vagonus į priekį“, – juokiasi mergina.

REKLAMA
REKLAMA

Korėjiečiai, sako Kristina, labai draugiški. Net jei sustabdysi skubantį žmogų, visada padės.

„Jei nežinos, pasiims išmanųjį telefoną (visi tokius turi), paskambins. Jei nemokės anglų kalbos, visais įmanomais būdais stengsis padėti. Autobusu važiuos keliomis stotelėmis į priekį, kad tau parodytų kelią. Jei lis lietus, padovanos skėtį“, – pasakoja Kristina.

REKLAMA

Mokėsi su vyresniais

Kristina gyveno universiteto miestelio bendrabutyje. Kartu su ja studijavo apie 150 užsieniečių.

Nors Kristina buvo antrakursė, mokėsi magistro lygiu su 5–6 metais vyresniais studentais.

Mokslo metai Pietų Korėjoje prasideda nuo rugpjūčio paskutinės dienos, tęsiasi iki gruodžio 24 dienos. Tada – du mėnesiai atostogų. Nuo kovo 1 dienos studijos vyksta iki birželio pabaigos.

Mokomuosius dalykus studentai renkasi pagal kreditus. Kristina mokėsi vienuolikos dalykų. Paskaitos vyko anglų ir korėjiečių kalbomis.

„Korėjiečių kalba labai sunki, bet labai įdomi, ypač gražu rašyti, – sako mergina. – Kalbant labai sunku sudėlioti sakinį, nes jie mąsto visiškai kitaip, veiksmažodis būna sakinio gale. Yra trys mandagumo lygiai, juose vartojami visiškai skirtingi žodžiai. Sakinį „aš sergu“ savo draugui, šiek tiek vyresniam žmogui ir vyriausiam teks sakyti trimis skirtingais variantais.“

REKLAMA
REKLAMA

Mokosi be pertraukų

Konkurencija tarp studentų didžiulė, nes mokymosi sistema neleidžia visiems būti įvertintiemss geriausiais rezultatais. Aukščiausią įvertinimą, A su pliusu, gali gauti tik penki procentai studentų. Todėl net pirmą rugsėjo penktadienį, dar tik prasidėjus mokslo metams, 22 valandą bibliotekoje nebuvo laisvų vietų.

„Visus metus žmonės pluša 24 valandas per parą. Užmiega prie knygos, pabunda ir toliau dirba, – šypsosi Kristina. – Vienos paskaitos trukmė – trys valandos. Pertraukų profesoriai dažniausiai nedarydavo. Pirmadienį buvo trys paskaitos: nuo devintos ryto iki šeštos vakaro.“

Lietuvė studijas baigė aukščiausiais įvertinimais – A su pliusu.

„Profesorius klausė: „O iš kur tokia protinga? Negi korėjietė?“ – juokiasi Kristina.

Gabiai merginai studijuojant pavyko laimėti projektą: Vyriausybė jai suteikė nemokamą kelionę į Ulelendo ir Dokdo salas, ginčijamas su Japonija.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„70 procentų Pietų Korėjos sudaro tobuli kalnai! Taip ir traukė kiekvieną savaitgalį įkopti į naują viršūnę. Draugai korėjiečiai sakė: „Tu pamatei daugiau už mus. Mes net nežinome, kad tokie dalykai egzistuoja“, – šypsosi Kristina.

Svarbiausia – amžius

Pietų Korėjoje Kristinai teko perprasti daug kultūrinių niuansų.

Pirmas dalykas, kurį korėjietis nori išsiaiškinti, yra amžius. Galbūt ir netiesiogiai, pavyzdžiui, paklausdamas, kada baigei mokyklą. Pagal amžių pasirenka kalbėjimo lygį.

Korėjiečiai kitaip skaičiuoja ir amžių. Jie gimsta jau priskaičiavę devynis mėnesius.

Niekada restorane nepamatysi vieno valgančio žmogaus, visada būna kompanija.

Bendrabutyje Kristina gyveno su korėjietėms. Viena iš jų lietuvę pasikvietė į namus švęsti korėjiečiams svarbios šventės Čiusok. Tai amerikiečių Padėkos dienos ir lietuvių Vėlinių mišinys. Korėjiečiai per šią šventę pagerbia savo protėvius, keičiasi dovanomis.

REKLAMA

Kartu su draugės šeima Kristina gamino maistą: „Gaminome klūpėdami. Maistas buvo ruošiamas devynias valandas, lėtai apkepintas. Stalas su smilkalais, žvakutėmis. Nepamirštamos ceremonijos!“

Pristatė Lietuvą

Kristina šypsosi: Pietų Korėjoje apie Lietuvą sužinojo „labai kietų faktų“. Pavyzdžiui, projektą rengęs korėjietis lietuvei pranešė, kad Lietuva pirmauja pagal organiškiausią, natūraliausią maistą, šalis mažiausiai vartoja genetiškai modifikuotų produktų. Lietuva buvo išskirta ir kaip interneto galimybių lyderė.

Seule mergina reprezentavo savo šalį. Įveikusi dar vieną atranką, tapo Lietuvos kultūros ambasadore multikultūrinio muziejaus projekte. Mokyklose, darželiuose mokė lietuvių kalbos, dainų, šokių, patiekalų, demonstravo tautinius rūbus.

REKLAMA

„Vaikams aš – labai aukšta, kai apsivilkdavau tautinį kostiumą, užsidėdavau karūnėlę, jie sakydavo: „Mokytoja – snieguolė! Karalienė!“ Visi norėdavo fotografuotis“, – pasakoja Kristina.

Įtampos paaštrėjimas

Pavasarį pasaulį apskriejo žinia apie paaštrėjusius santykius tarp Pietų ir Šiaurės Korėjų.

Ambasados užsieniečiams studentams atsiuntė laiškelius įspėdamos: jei kas atsitiktų, tegul tėvai atsiunčia pinigų, pirkite bilietą grįžti namo. Penkiolika studentų išvažiavo.

„Korėjoje gyvenome ramiai, įprastai leidome laiką. Vieną rytą nubudusi gavau 20 žinučių su klausimais, ar viskas gerai, ar neplanuoju grįžti? Nebuvo taip blogai, kaip parodė žiniasklaida. Įtampa tarp šalių vyksta per 40 metų.“

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kas dieną per paskaitas studentai analizavo spaudos pranešimus.

„Naujas jaunas lyderis, pats netarnavęs kariuomenėje, bet turi didžiausią armiją pasaulyje. Valstybę spaudžia ekonominės problemos – šalis badauja, miršta, nes visi ištekliai skiriami kariuomenei išlaikyti. Norėjo parodyti savo galią ir nukreipti dėmesį nuo problemų“, – tokias išvadas padarė studentai.

Filipiniečių šypsenos

Kovo mėnesį Kristina nuskrido dviem savaitėms į Filipinus. Keliavo viena: su kuprine ir žemėlapiu, kur akys veda.

Keliautoją sužavėjo žmonių geranoriškumas. Skrendant šalia sėdėjęs filipinietis pasiteiravo, kur mergina apsistos. Išgirdęs, kad dar nežino ir net neturi žemėlapio, bendrakeleivis pasiūlė: „Kondicionieriaus neturiu, bet, jei nori, gali apsistoti pas mane.“

REKLAMA

Filipinuose Kristinai didžiausią įspūdį paliko besišypsantys žmonės: „Niekur kitur nemačiau tiek šypsenų! Visi šoka, dainuoja. Nors kraštas skurdus, žmonės neturtingi, mūsų akimis, jie turi visus egzotiškiausius vaisius, baltus paplūdimius. Ir labai didelę širdį.“

Filipinuose vietiniai pasiūlys paskutinę duonos kriaukšlelę.

Išvydo lietuvio kūrybą

Baigiantis mokslo metams, Kristina planavo kelionę namo. Gavusi pakvietimą į draugės indės vestuves, susidėliojo maršrutą: Malaizija–Singapūras–Indija–namai.

Nakvynėms viešbučiuose pinigų neleido, apsistodavo pas žmones per „CouchSurfing“ svečiavimosi tinklą.

Malaizija Kristina mėgavosi dvi birželio savaites. Ją nustebino šalyje derinčios trys ryškios kultūros: indų, kinų, malajų.

REKLAMA

„Visos kultūros išlaikiusios savitumą. Toks spalvotas kraštas! Ir žmonės draugiški. Malaizija – labiau išsivysčiusi šalis“, – pasakoja Kristina.

Į UNESCO paveldo sąraše esančią Penango salą Kristina atvyko po penkių valandų kelionės iš Kvala Lumpūro. Važiavo naktį, kad sutaupytų laiko.

„Išlipau – nežinau, kur eiti, tamsu, nors buvo jau šešios ryto. Saulė patekėjo tik 7 valandą 30 minučių, – pasakoja keliautoja. – Priėjęs vyras pasiteiravo, kur man reikia. Papasakojo apie politinę, istorinę situaciją, o aš turėjau tiek daug klausimų! Ranka nubraižė žemėlapį.“

Penango sala žavėjo gatvės menu.

„Aikčiojau žiūrėdama į didžiulius piešinius. Vyrukas paaiškino, kad jie – dailininko iš Rytų Europos. Užsukusi į vieną parduotuvėlę, albume pamačiau, kad paveikslai yra lietuvio Ernesto Zacharevičiaus. Buvau priblokšta! Mane patikino, kad Ernestą visi žino!“ – stebėjosi mergina.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Geriausiai valdoma valstybė

Singapūrui Kristina skyrė keturias dienas, čia lankė bičiulį.

„Sala nedidelė, daug laiko nereikia. Singapūras labai pažengęs technologišai, išsivystęs. Viskas labai planuojama, didelis dėmesys skiriamas žmonių patogumui. Manau, tai – geriausiai valdoma valstybė“, – sako Kristina.

Singapūras plečiasi iš Malaizijos vežama žeme. Įlankoje garsus prabangus viešbutis „Marina Bay Sands“ su didžiausiais pasaulyje teniso aikštynais stovi ant pridėtinės žemės.

Ilga vestuvių šventė

Kristina Indijoje, Kanpūre, vykusiose draugės vestuvėse dalyvavo penkias dienas, pačiose svarbiausiose ceremonijose. Į vestuves atvyko trys šimtai svečių, lietuvė buvo vienintelė užsienietė.

REKLAMA

Vestuvės, pasakoja Kristina, Indijoje trunka mėnesį, kasdien atliekami vis kiti ritualai. Pagrindinė ceremonija vyko liepos 13-ąją, kai jaunieji, septynis kartus eidami aplink laužą – specialią ugnį, pasižadėjo gyventi santarvėje. Magiją stiprino spalvoti milteliai, ryžiai, smilkalai, aliejai.

Jauniesiems svečiai dovanojo aukso. Kristina mamos buvo prašiusi atsiųsti lino, gintaro papuošalų.

Merginai buvo sunku suvokti, kad žmonės Indijoje taip pamišę dėl aukso. Nors neturi pajamų, bet vestuvėms būtinai perka deimantų ir aukso.

„Žiedai nebetelpa ant rankų, ir nuotakai vis tiek juos dovanoja. Paskui turi galvos skausmą, kad papuošalai nedingtų, juos laiko banke. Indai man sakė: „Jūs, europiečiai, turite tiek daug pinigų, galite keliauti.“ Atsakiau, kad mes neturime aukso“, – šypsosi Kristina.

REKLAMA

Luomų skirtumai

Indijoje Kristiną stebino didžiuliai kontrastai tarp luomų. Pirmosios nakvynės vietoje ją pasitiko maždaug bendraamžis tarnas.

Šeimininko paklaususi, ar galėtų gauti vandens, išgirdo atsakymą: „Pašauk jį“. Kristina užsispyrė: tikrai nešauks. Tuomet tarną pašaukė šeimininkas. „Man buvo labai nesmagu“, – atsidūsta mergina.

Vestuvėms Kristina puošėsi pirktu sariu, bet dar reikėjo pasiūti trumpus marškinėlius.

„Buvo paskutinė naktis prieš vestuves. Pasiūliau nueiti siuvinio pasimatuoti, nes namas buvo netoli. Man pasakė, kad negaliu eiti, nes ten gyvena žemesnės klasės žmonės, jie turi ateiti“, – stebėjosi Kristina.

REKLAMA
REKLAMA

Neištveriamas karštis

Keliaudama po Indiją, Kristina dažniausiai važiuodavo aukštesnės klasės traukiniais su stikliniais langais ar su veikiančiu kondicionieriumi.

Bet bilietai iš šventojo miesto Varanasio į Agrą buvo išpirkti mėnesiui į priekį: „Indijoje yra kvota turistams, šiaip ne taip pavyko gauti bilietą važiuoti žemiausia klase, kuri atrodo kaip kalėjimas. Įlipau į traukinį, bet nebuvo taip blogai. Susipažinau su italais, korėjiečiais, jie išpūtė akis, kad kalbu korėjietiškai.“

Indijoje Kristina praleido beveik mėnesį. Pataikė pačiu blogiausiu laiku, per musonų sezoną, kai oro drėgmė – 95–98 procentai, o karštis – 45 laipsniai.

„Neištveriamas pragaras žemėje. Sakoma, kad Indijoje vienoje vietoje yra ir pragaras, ir rojus. Gyventi ten nenorėčiau, bet grįžti – taip. Tik kai bus ne tai karšta. Parašiau mamytei: „Viskas, skrisiu namo“.

Lietuvos privalumai

Rugpjūčio 1 dieną Kristina grįžo į Lietuvą.

„Jei būčiau grįžusi tiesiai iš Pietų Korėjos, gal būtų buvęs žingsnis atgal. Bet po Indijos supratau, kad mes gyvename rojuje. Beveik nėra šiukšlių, įkvepi oro ir galva apsvaigsta! Matai dangų, žvaigždes. Korėjoje kalnai – gražu, bet niekada negalvojau, kad kažkas gali riboti dangų. O Lietuvoje dangaus matai, kiek nori!“ – džiaugiasi mergina.

Dabar Kristina tęsia trečio kurso studijas, mokosi ispanų kalbos ir svajoja pagal mainų programą išvažiuoti į Ispaniją.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų