REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Autoritetas reperio drabužiais

Pokalbis su G.Liaudansku–Svaru

Rūta Klišytė

Galiu kirsti lažybų, kad šį plačiapetį plikagalvį vyrą Svaro pravarde žino visas Lietuvos jaunimas – nuo reperių, gotų iki skustagalvių, o jo muzikos klausosi dauguma. Pažįsta jį ir Prezidentė, pernai pati įteikusi ordiną „Už nuopelnus Lietuvai“. Svaras prezidentūroje pasirodė kostiumuotas, bet paprastai jis vilki drabužius, kure senyviems žmonėms kelia alergiją.

Su tokia vaikyste, kompleksija bei pravarde gali nesunkiai tapti nusikalstamo pasaulio autoritetu, bet Gabrielius Liaudanskas tapo jaunimo autoritetu, reperiu, pastebėtu net valdžios, –šiemet keturiasdešimtmetį švęsiantis Svaras valstybinį apdovanojimą gavo už savanorišką visuomeninę veiklą ir pilietinį aktyvumą. Jis tvirtina, kad kiekvienas gali laisvai, sąmoningai pasirinkti, ką daryti šiame gyvenime. Net ir tai, rūkyti toliau ar mesti paskutinę cigaretę, bet tiesiai į šiukšliadėžę.

Kartų konflikte nedalyvauja

Esate iš to nedaugelio suaugusiųjų, kurių jaunimas klauso. Ar nuoširdžiai manote, kad mūsų vaikams viskas gerai?

REKLAMA
REKLAMA

Žinoma. Seniai piktinasi, kad jaunimas jų neklauso, bet jaunimas pasensta ir tampa tokiais pat senais niurzgomis, ir taip iš kartos į kartą. Bet yra kokie 10 proc. suaugusiųjų, kurie suvokia realią situaciją ir jaunimo nepeikia. Aš – vienas iš jų. Nedalyvauju kartų konflikte.

REKLAMA

Net ir su savais vaikais?

Jie dalyvauja, o aš – ne, bet jiems, išgyvenantiems brandos krizę, tai būtina. Sūnus dar per mažas, kad konfliktuotų su suaugusiųjų pasauliu, o su dukra paaugle didelių konfliktų nekyla. Jei mano paauglystės krizė būtų buvusi panaši, manau, mano tėvai būtų labai patenkinti. Esu iš jaunesniosios pankų kartos, Pilies gatvės chebros .

Matyt, buvote tikras galvos skausmas pedagogams ir tėvams. Bet kaip jums pavyko sėkmingai suaugti, netapti nuobodžiu ponu Liaudansku ir net patekti į tuos 10 procentų?

Mokiausi 15-ojoje sostinės vidurinėje Žvėryne, kurią lankė partijos šulų atžalos ir Buivydiškių, Zujūnų priemiesčių vaikai, buvau vienas iš jų, iš paprastos šeimos. Taigi konfliktas mokykloje buvo užprogramuotas.

REKLAMA
REKLAMA

Su poetu Benediktu Januševičiumi buvome įkūrę intelektualaus pankroko grupę „Depresija“. Labai nustebau, kad ją įrašė į Lietuvos roko istoriją. O kai pradėjome repuoti, repo Lietuvoje buvo tik keli komerciniai projektai, bet tokie širdžių nepatrauks. Daug metų grojome rūsiuose ir niekam nebuvome įdomūs, mūsų nepriėmė net į blogiausių grupių festivalius. Pirmąjį mūsų albumą parėmė draugas, o kai antrąjį išleido „Bomba rekords“, „G & G sindikatas“ tapo žinomesnis ir pagaliau – toks, koks yra šiandien.

Jus vadina hiphopo pradininku Lietuvoje.

Taip, bet ir repas man mielas. Jį atradau, nes norėjau išsisakyti. Esu žodžio žmogus, o repas – vienintelė muzika, kur telpa tikrai daug žodžių.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Neišaugo iš pankroko

Pasiklausiau jo atidžiau: savotiška gatvės poezijos forma, priešingybė mokykliniam parodomajam eilių „montažui“. Yra gan riebių žodelių.

Tai yra repas, tokios taisyklės. Tai paaiškinu ir savo vaikams.

Kad žodžio iš dainos neišmesi?

Taip, aš keikiuosi savo dainose, bet tai nėra keiksmai dėl keiksmų. Mano vaikai viešajame transporte nesikeikia. Tai – jau mentaliteto dalykas, kaip ir šiukšlinimas. O prie pankroko dar mielai grįžčiau, galvoje jau nešiojuosi naują albumą. Ne, neišaugau iš pankroko. Tai yra socialinio protesto judėjimas, vis dar esu su juo susijęs.

Prieš ką gi jūs protestuojate?

Prieš neteisybę. Tačiau protestas man nėra gyvenimo esmė. Jokiu būdu nesijaučiu teisuolis ir nemokau kitų gyventi, todėl man svarbi diskusija, džiaugiuosi, kai man oponuojama. Netrokštu laimėti kažkokį karą ar padaryti pasaulį baltą ir pūkuotą. Manęs rezultatas nedomina, mane domina kelias. Tiesiog gyvenu, kaip man patinka, juokiuosi iš kvailių, mokausi prižinti savo klaidas, sakyti „ačiū“ ir „atsiprašau“. Turiu teisę pareikšti savo nuomonę: tarkime, man gėda, kad Linas Karalius ar Kęstutis Rupulevičius sėdėjo Seime, tai pasakiau lipdukais ant savo automobilio. Nerėkauju apie tai, neparemiu savo nuomonės keiksmažodžiais, ką nūnai daro kai kurie internetinių „blogų“ kūrėjai: labai liūdna, kai asmenys, kuriuos anksčiau gerbiau, nebesitvardo... Kažkas jiems atsitiko. Algis Greitai repą laiko šiukšle, žemaklynių muzika. Matyt, ir jam kažkas atsitiko.

REKLAMA

Daug keliaujate, tiesiai kalbatės su jaunimu. Kokia gi mūsų bėda yra didžiausia?

Sunku pasakyti: mat kiekvienas dėsto savo istoriją ir kalba apie tai, kas jam skauda, ko jam pačiam trūksta. Beveik visi tikri, kad trūksta tik pinigų, bet aš manau, kad žmogiškumo. Gerumas atsvertų didžiąją trūkstamų pinigų dalį. Yra žmonių, kurie nepyksta ant pasaulio net nepritekliuje gyvendami, neina vogti ir pasaulį mato kur kas realiau nei tie, kurie vis alksta pinigų. Greituosius SMS kreditus laikau moraliniu nusikaltimu: juk jais naudojasi vaikai arba sergantieji priklausomybėmis.

Nebendravimo pasekmė – baimė

Bet ar ne baimė labiausiai slegia mūsų žmones?

Baimė atsiranda iš nežinojimo, nebendravimo, uždarumo. Pastebiu, kad mūsų visuomenė yra labai menkų socialinių įgūdžių: visi protingai tyli, bijo išsišokti, užduoti klausimą, pasirodyti kvaili, ypač provincijoje. Liūdna, ir tai, kad nemąstome. Mums numeta Garliavos istoriją lyg šuniukams kaulą, kad negalvotume apie rimtus dalykus, o mes ir lekiame iš paskos, o paskui teisinamės: mus apmovė!

REKLAMA

Užsidariusiais, baimingais žmonėmis lengva manipuliuoti. Štai įsijungiame televizorių, atsiverčiame laikraštį, skaitome ir girdime, kad aplink žmogžudžiai, vagys, nelaimės. Viskas blogai! Νet sporto žinioms prikergiamos ekonominės aferos. Bet apsidairęs aplink save nerandu... Αr daug vagių yra jūsų aplinkoje?

Turbūt visi jie kažkur aukščiau sėdi.

Galbūt, tačiau nebendraudami, tylėdami nieko nepakeisime. Mano tikslas – pažadinti norą bendrauti. Nežinau, kodėl įvairaus amžiaus žmonės noriai eina į mano koncertus, susitikimus. Juk neskaitau paskaitų, nemokau sveikai gyventi, o diskutuoju, provokuoju. Siekiu ne kalbėti, o kalbėtis. Net jei randu labai liūdnų dalykų, ir ten yra šviesos, tik reikia ją pastebėti.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tačiau greičiau pastebime pamiškes, pilnas šiukšlių, alaus butelių, nuorūkų. Suaugusieji ir tada žvairuoja į jaunimą.

Ir užsienyje jaunimo festivaliai po pirmos nakties panašūs į kiaulides, bet mes, lietuviai, būtinai susirenkame šiukšles. Koncertuose, kai mano rūkantys bičiuliai nueina 20 metrų iki šiukšliadėžės nuorūkų išmesti, vietinis jaunimas cimpina jiems iš paskos.

Girdėjau, jūsų rengiami koncertai jaunimui dažniausiai nemokami. Iš ko pragyvenate?

Neužsiimu komercija, pragyvenu tik iš to, kas man patinka: skaitau paskaitas, vedu diskusijas, paišau ir parduodu savo kūrinius, groju, įrašinėju savo muziką. Dirbu tik su tais žmonėmis, kurie man įdomūs, o ne su tais, kurie pasiruošę mokėti pinigus. „G& G“ sindikatas negroja vestuvėse ir rinkiminiuose partijų koncertuose, nors tai labai labai pelninga.

REKLAMA

Kaip tapti vyru

Esate pavydėtinai laisvas... Ar jus žavi mūsų švietimo sistema?

Niekada nenorėčiau dirbti mokykloje, nors turiu pedagogo išsilavinimą. Pasirinkau neformalųjį ugdymą, taigi, aplankau ir mokyklas. Tik mane juokina tokios akcijos, kaip diena be smurto šeimoje, diena be patyčių, nerūkymo diena. Kad pakeistum žmogaus mentalitetą, nė 15 metų nepakaks. Tai nepadės išspręsti problemų.

O kaip jas spręsti? Štai sveikatos apsaugos ministras sumanė uždaryti knaipes aplink savo ministeriją, kad nebematytų privemtų tarpuvarčių.

Padės ne „dienos be...“, ne politikų kalbos ar prastumti įsakymai, o gyvi pokalbiai su žmonėmis. Tai yra tikroji prevencija. Niekad nesakau vaikams „negerk, nerūkyk, nevartok“, juk jie – ne debilai. Šnekuosi apie viską, išskyrus rūkymą: pasirinkimus, alternatyvas, muziką, sportą. Kardinaliai ir greitai nieko nepakeisi, nors, pats rūkęs 18 metų po du pakelius per dieną, mečiau per kartą. 7 metus nebeimu į burną cigaretės. O prieš kitus kvaišalus pasisakau labai griežtai, nors nesmerkiu juos vartojančiųjų, narkomanų, bet ir neteisinu.

REKLAMA

Dar rūkydamas pritariau draudimui rūkyti kavinėse. O labiausiai džiaugiuosi, kad ir be draudimo mūsų žmonės elgiasi sąmoningai, gerbia kitus ir nerūko kavinėse, net užsienio šalyse, kur tai leidžiama.

O ką knygos „Būk vyras“ bendraautoris mano apie iniciaciją – berniukų įšventinimą į vyrus? Regis, tai palikta jiems patiems. Jų motinos dažniausiai išsiskyrusios, mokykloje – vien moterys, ir tos visos kaip viena nesėkmingai kovoja su neklaužadomis, su patyčiomis. Kaipgi tapti vyru?

Manau, kad nors patyčių problema mokyklose yra, ji gerokai perdėta. Iš tikrųjų tai – suaugusiųjų bėda, apie tai jau kalbėjome. Konkurencija tarp jaunų žmonių neišvengiama. Juk jei ne tos žodinės dvikovos, į darbą vaikinai gali paleisti kumščius.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

O juk su tokiu žvilgsniu ir kompleksija galėtumėte perspjauti net Kašpirovskį: seanso metu taip stumtelėti vorelę svaigalų vartotojų, kad jiems dingtų noras.

Ne, mano metodas kitoks: mąstyk, tvarkykis savo galva. Tikiu, kad tik taip įmanoma iš tikrųjų pasikeisti ar kažką pasiekti. Kai mano dukrai vienas vaikinas iškirpo žirklėmis plaukų kuokštą ant kaktos, nuėjau į mokyklą, ir tas vaikinas manęs baisiai išsigando, gal manė, kad prikulsiu. Paklausiau, kodėl jis taip padarė, bet juk jis pats to nežino. Susėdę į suolą ilgokai kalbėjomės apie berniukus ir mergaites, sveiką protą, pagarbą moterims, ir ta jo elgesio problema, manau, buvo išspręsta. Jei tėvas būtų tą vaikiną prilupęs, jis nieko nesuprastų, tik dar labiau įnirštų. Jei tėvas nepagarbiai elgiasi su motina, bausmės nepadės. Manau, didesnė bėda nei patyčios mokykloje yra tėvų nesirūpinimas vaikais, nesikalbėjimas su jais.

Galbūt jie tikisi, kad už juos tai padarys Svaras? Su savo „muzika, kuri saugo“... Linkiu neprarasti entuziazmo ir nepristigti žodžių repui.

 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų