Mūsų smegenys sąmoningai renkasi mažesnę žalą tam, kad apsaugotų mus nuo didesnės, rašoma dailymail.co.uk.
Savisabotažas – ne silpnumas, o apsauga
Klinikinis psichologas Charlie Heriotas-Maitlandas savo naujoje knygoje „Controlled Explosions in Mental Health“ aiškina, kad tokie elgesio modeliai kaip reikalų atidėliojimas, nagų kramtymas, odos krapštymas ar artimų santykių vengimas yra savotiški „kontroliniai sprogimai“.
Pasak jo, smegenys taip bando apsisaugoti nuo didesnių grėsmių – kritikos, atstūmimo, nesėkmės ar emocinio skausmo. Pavyzdžiui, žmogus gali atidėlioti užduotį ne todėl, kad tingi, o todėl, kad taip bando išvengti galimo pralaimėjimo ar neigiamo įvertinimo.
„Mūsų smegenys yra išlikimo mašina. Jos nėra sukurtos tam, kad optimizuotų mūsų laimę ar gerovę – jų tikslas yra tiesiog išlaikyti mus gyvus“, – rašo psichologas.
Anot C. Herioto-Maitlando, didžiausia grėsmė žmogui – ne pats veiksmas, kurio jis vengia, o su juo ateinantis nenuspėjamas pavojus. Smegenys nemėgsta staigmenų, todėl jos siekia gyvenimą padaryti kuo labiau prognozuojamą.
„Smegenys stengiasi neleisti, kad būtume užklupti netikėtos grėsmės, todėl jos įsikiša ir pateikia labiau kontroliuojamą, nuspėjamą jos versiją“, – aiškina specialistas.
Paprasčiau tariant, smegenys mieliau renkasi savo pačių sukeltą, pažįstamą grėsmę nei nežinomą, iš išorės ateinantį smūgį.
„Jos verčiau leidžia mums patiems tapti savo žlugimo kaltininkais, nei rizikuoti būti parblokštiems kažko iš šalies“, – teigia jis.
Kodėl perfekcionizmas ir atidėliojimas tokie panašūs
Psichologas pabrėžia, kad dažniausios savisabotažo formos yra reikalų atidėliojimas, perfekcionizmas ir pesimizmas. Nors jų išraiška skiriasi, tikslas tas pats – išvengti nesėkmės.
Perfekcionizmas verčia žmogų perdėtai koncentruotis į detales, bandant išvengti klaidų, o atidėliojimas – nukreipia dėmesį nuo užduoties apskritai. Abiem atvejais siekiama apsisaugoti, tačiau perfekcionistai dažnai atsiduria perdegimo ir nuolatinio streso rizikoje.
Dar viena forma – savikritika, kuri gali atrodyti kaip nuolatinis savęs tobulinimas ar kaltinimas. Pasak C. Herioto-Maitlando, taip smegenys bando susigrąžinti kontrolės ir veikimo jausmą.
Šie elgesio modeliai, pasak psichologo, yra vadinamojo „neurologinio užgrobimo“ rezultatas – kai grėsmės sistema perima tokias aukštesnes funkcijas kaip vaizduotė ir mąstymas. Todėl ko nors išsigandę mes imame mintyse kurti blogiausius scenarijus. Problema ta, kad jie dažnai tampa savaime išsipildančiomis pranašystėmis.
„Jei manome, kad kažkam nesame pakankamai geri, galime nustoti stengtis ir iš tiesų pasirodyti prasčiau.
Arba jei galvojame, kad kažkas mūsų nemėgsta, galime to žmogaus pradėti vengti – ir taip patys užkirsti kelią bet kokiam santykiui“, – aiškina jis.
Ragina ne naikinti, o suprasti
C. Heriotas-Maitlandas ragina ne kovoti su savisabotažu, o stengtis įsigilinti į jį, suprasti jo kilmę. Jis vadina šiuos elgesio modelius ne priešais, o apsaugininkais.
„Tokie elgesio modeliai nėra mūsų priešai. Jie mumyse saugo kažką didesnio – kažką sužeisto, nesuprantamo ar skausmingo“, – sako jis.
Dažnai šie mechanizmai siejasi su kokia nors sunkia gyvenimo patirtimi – trauma, kilusia grėsme ar netektimi. Vis dėlto, nors jie ir turi apsauginę funkciją, jie vis tiek mums kenkia. Sprendimas, pasak psichologo, prasideda nuo bauginančios situacijos gilesnio supratimo.
„Mes nenorime su šiuo elgesiu kovoti, bet ir nenorime jam pataikauti bei leisti valdyti mūsų gyvenimo, – pabrėžia jis. – Visada turime pasirinkimą.“
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
