Kodėl jų dvylika ir kodėl ant stalo būtinai turi būti obuolių – žiūrėkite mūsų žurnalistų parengtame reportaže.
Daugiau apie tai – TV3 Žiniose.
„Be abejo, silkė, kuri, kaip jau minėjau, 19 amžiuje labai įsitvirtino ant mūsų stalo. Toliau matom žuvį“, – tradicinius Kūčių vakarienės patiekalus vardina etnologė Gražina Kadžytė.
Prie tokio stalo, ant kurio puikuojasi visi dvylika šventinių valgių, ko gero šventinį vakarą sėdasi dažnas. Tik štai ne visi žino, kodėl būtent šie patiekalai yra tradiciniai. Pavyzdžiui, ant stalo turi būti obuolių.
Kūčių dieną, jeigu pažiūrime į vardų kalendorių, tai Adomas ir Ieva. Pirmieji tėvai, būtent nusikaltę per obuolį.
Ir net kai kur ir šiandien gyva tradicija susijusi su obuoliais.
Ypač jeigu šeimoje būdavo kokių problemų, skilimo. Kartais net vaikai padalina obuolį tėčiui, mamai, ir supraskit tėvai, mes žinom, kad tarp jūsų kažkas vyksta... O mes norime išlaikyti tą vienovę ir santarvę.
Kodėl ruošiama 12 Kūčių patiekalų?
Ir kiti apeiginės vakarienės valgiai turėdavo senovėje savo reikšmes. Kodėl dvylika patiekalų?
„Nes tai dvylikos mėnesių pilnatvė, dvylika Jėzaus Kristaus apaštalų, ir dar dvylika būdavo tuzinas – jeigu jau tuzinas tai jau gerai. Tada galima užpildyti vieną dalyką ir pradėti kitą“, – pasakojo etnologė.
Senuosiuose raštuose galima sutikti ir septynis, ir devynis patiekalus.
„Pagal gyvenimo aplinkybes. O kaip Lietuvos tremtiniai, kaliniai, partizanai, kurie neturėjo galimybės prie šeimos Kūčių stalo prieiti. Jie ir rašo – pasitenkindavau sutaupęs dienos duonos normą, užgerdami pasisaldintu vandenėliu“, – kalbėjo G. Kadžytė.
Nesvarbu kiek patiekalų ant stalo, svarbu kaip jie atspindi gyvenimo pilnatvę. Todėl apeiginių patiekalų gamybai buvo skiriamas ypatingas dėmesys. Mat ant stalo kiekvienas patiekalas turėjo savo šeimininką. Kepinukai ir duona – visada buvo laikomi šeimininko patiekalais.
„Mūsų tautosakoje javai siejami su tėvu. Tėvelis sėjėjas, javų augintojas, pjovėjas, kūlėjas, malėjas. Duonos ir viso kito iš laukų davėjas“, – aiškino etnologė.
Kalėdaičio reikšmė
Mama buvo daržo gėrybių puoselėtoja.
„O pagerbėm kopūstus. Šiandien reikia ant stalo padėti užvožtą puodą, po puodu – akmenį, kad kitais metais kopūstų galvos būtų kietos.“
Pupos, žirniai, burokėlių mišrainė, su kitom daržovėm vinegretas, rauginti kopūstai užpilti sėmenų aliejumi – iš ko, iš daržovių, o kam priklauso daržai – motinai, šeimininkei. Tai jos darbo dalis.
Anyta ir marti kiekviena savo daržo gėrybėmis džiugindavo šventinį vakarą. O štai senoliai kartu su vaikais buvo atsakingi už miško gėrybes – grybų valgius ir spanguolių kisielių. Kai jau stalas pilnas, gausi šeima susirenka ir dalijasi svarbiausia duonele – kalėdaičiu. Kadaise vienu dalydavosi visa šeima, šiandien kiekvienas turi savo. Bet svarbu laužiant šventą duoną linkėti...
„Jie turi pažiūrėti vienas kitam į akis, ir pasakyti du svarbius dalykus – ačiū tau, už visus gerus darbus. Man, aplinkai, žmonijai. Mes tai pastebim, vertinam ir tau dėkojam. Antras dalykas, žinom, kad tu labai trokšti, kad tavo gyvenimas laimės viziją išpildytų tokie dalykai. Mes pritariam tau, jeigu galėsim padėsim. O dabar linkime, kad tavo laimės troškimai išsipildytų“, – sakė G. Kadžytė.
Ar reikia palikti tuščią lėkštę ant Kūčių stalo?
Gyva tradicija ant Kūčių vakarienės stalo palikti ir vieną tuščią lėkštelę. Etnografų nuomonės išsiskiria. Vieni sako, kad jos reikia, kai...
„Tai metais, kai žmogus miršta. Tais metais, nes kitu atveju visas stalas gali tuščiomis lėkštutėmis apstatytas. Pagal tradiciją, tai ta lėkštutė paliekama, tam žmogui, kuris pernai buvo užstalėje, o šiemet jau jo nėra“, – kalbėjo etnografas Jonas Mardosa.
Kiti sako, kad lėkštelė padedama su mintimi, kad žmogus toli, ir dėl to jo garbei paliekama tuščia vieta, taip esą parodant, kad visi kartu prie stalo susirenka. Prieš dalijantis kalėdaičiu, labai svarbu šeimynai paisyti vienos taisyklės.
Kūčių stalas – pykčiui galas. Bent jau taip sako etnologai, ir jie pataria Kūčių vakarą arba susėdus prie bendro stalo, ar štai taip prie arba štai taip stovint prie eglutės, atsiprašyti savo artimųjų, arba visų tų, kurie kuriems kažką negero esame padarę.
Gatvėje dar prieš Kūčias sutikti praeiviai sako dažniausiai tikrai atsiprašantys per šventes. O kas neturi ko atsiprašyti, linkėjimus žeria:
„Kad mes nesipykstam nei su gimine, nei ant nieko nepykstam. Draugiškai gyvenam.“
„Kad būtų taika pasaulyje. Kad mylėtų vieni kitus.“
„Būtinai artimųjų atsiprašom. Svarbiausia aišku tėvų.“
„Atsiprašom vienas kito, kad blogo padarėm, Dievo prašom, kad duotų sveikatos, ramybės.“
Ir jau tada galima vakarieniauti. Tiesa, paragauti, kaip sako senosios kultūros žinovai, būtina visko, kas yra ant stalo, bent po šaukštą, tuomet pilnatvė lydės visus metus. Kūčios, kaip dvasinio paveldo vertybė yra įtrauktos į mūsų nacionalinį nematerialaus paveldo vertybių sąvadą. Ir tik ką gauta žinia, kad jau ruošiamasi lietuvių, lenkų ir ukrainiečių Kūčių vakarienės tradiciją įtraukti į UNESCO nematerialaus paveldo pasaulinį registrą.
Daugiau apie tai sužinokite vaizdo reportaže, esančiame straipsnio pradžioje.
