Vyras, pats būdamas tėčiu, negalėjo likti abejingas tokiai situacijai, todėl nutarė pasikalbėti su mama, kuri sudavė savo vaikui viešoje vietoje per skruostą.
Mama sudavė sūnui lauke
Su naujienų portalo tv3.lt skaitytojais E.Lubys taip pat sutiko pasidalinti šia istorija ir pritaria minčiai, kad kalbėtis apie tai bei priminti, jog gyvename tarp žmonių, kuriems rūpi net svetimi vaikai – yra būtina.
„Apsistojome su šeima pajūryje trumpom savaitgalio atostogom. Nuostabus rytas, čiulbantys paukščiai, fone ošianti jūra žadėjo puikią dieną. Išvedžiau šunelį ir atsisėdau terasoje pamedituoti, kol šeima dar vartėsi pataluose.
Į vaikų žaidimų aikštelę atbėgo du vaikai iš kaiminystės, ir krykštaudami žaidė.
Aplink sukiojosi vaikučių tėtis ir kažką sprendė telefonu. Pastebėjo mane, aš pasisveikinamai linktelėjau. Po kiek laiko pasirodė ir mama. Du šaunūs berniukai toliau nerūpestingai lakstė pievoje ir žaidė. Kai staiga...
Mama visiškai lygioj vietoj, vyresnėliui kokių 7-8erių sūnui, tėškė riebų antausį su garsu.
Garsu, kuris nuaidėjo mano krūtine ir sukėlė kažką, ko nuryti jau nebegaliu visą dieną.
„Ko čia rėki? Mokykloje irgi taip rėkauji?“ – iškošė motina.
„Nu nusiramink.“ – atsargiai tarstelėjo tėvas vaikų mamai, periferiškai tarsi pasitikrindamas, ar aš mačiau situaciją.
Vaikas susigūžė ir jo nerūpestingas, linksmas veidukas persimainė. Nežinojau kaip reaguoti, tik supratau, kad įvyko kažkas, kur abejingu būti negaliu.
Pasėdėjau be amo, šiek tiek dar virškinau situaciją, šeima pasišalino po kelių minučių. Mama taip ir nepamatė, jog mačiau aš.
Praėjus dar geram pusvalandžiui, aš nebegalėjau savęs nuraminti. Nueisiu pasikalbėti. Nusprendžiau.
Kaiptik tuo pat metu, vaikai su dar keliais draugais, vėl krykštavo aikštelėje. Taip pat ir berniukas.. paklausiau kuriuose apartamentuose apsistojo. Nuėjau.
Prie durų neramiai stovyniavau galpenkias minutes, svarstydamas nuo ko pradėti pokalbį.
Pasibeldžiu. Girdžiu moterišką balsą „Prašom, užeikit“. Hmm.. na ok užeinu.
Ant sofos sėdi ta pati moteris ir šaldo veiduką jaunėliui.
„Sveiki, aš Jūsų kaimynas. Ar kas nutiko?“ – bandau pradėti pokalbį.
„Ai, prasiskėlė lupą su paspirtuku“.
Viduje milisekundiškai imu abejoti ta versija, na bet ok. Galbūt.
„Oi labai apgailestauju, bet, matot, noriu pakalbėti tokiu ne itin maloniu klausimu.” – bandau įvest į temą mamą.
„Taip?“
„Matot, visai neseniai kieme aš mačiau kaip jūs sudavėt savo sūnui ir tai privertė mane pasijausti labai blogai. Labai prašau, nesielkite taip.“
Mama greit susivokė ir jau nedrąsiai: „Taip, na jūs matėt tik kartą. Mes pasikalbėjome apie tą situaciją. Aš irgi labai pergyvenu.“
Toks tarsi pasiteisinimas, tarsi ne. Bet akivaizdžiai suprantu, jog kartas ne pirmas ir reguliarus, kažkodėl taip man pasufleruoja mano „vidinis lokatorius“.
„Suprantu. Matot, man 40, mano mama elgėsi taip pat kaip Jūs dabar, galite pabandyti atspėti koks mano santykis su mama dabar.” – bandau nupiešti netolimą ateitį pašnekovei, mintyse man stoja užrašas „it’s complicated“.
Iš veido nuskaitau, kad kažką joje paliečiau.
„Taip, mano tėvai elgėsi irgi taip pat.“ – atsako ji.
„Bet jūs taip nesielkite. Pagaukite save tame ir nesielkite.“
„Ačiū jums.“ – atsako mama.
„Iki pasimatymo… Nebedarykite taip.“ – baigiu pokalbį.
Grįžęs pas savo šeimą, visą dieną kontempliuoju situaciją. Kieno tai palikimas? Sovietmečio? Nepragydytų žaizdų? Kodėl?
Iškart noriu pasakyti, kad netikiu tokiomis auklėjimo priemonėmis kaip „šventas dirželis“ ar „beržinė košė“.
Brangūs tėveliai, gykime lauk iš šios auklėjimo „kultūros“. Saugokime savo vaikus.
Mylėkime juos kiek galime besąlygiškai, jie greit užaugs ir pasaulis jiems atrodys toks, kokį mes jiems parodėme.
Rekomenduojama kreiptis į tarnybas
Naujienų portalas tv3.lt primena, kad bet koks smurtas sukelia daug ilgalaikių ir trumpalaikių neigiamų pasekmių vaikui. Todėl sužinojus, kad vaikas patiria smurtą ar pastebėjus smurto požymius, būtina pranešti:
Policijai Skubiosios pagalbos tarnybų telefono numeriu 112 (visą parą).
Vaiko teisių linijai telefono numeriu 8 800 10 800 arba el. paštu [email protected]. Linijos konsultantų darbo laikas: I–IV 8.00–19 val.; V 8–18 val.
Kreiptis į teritorinį Vaiko teisių apsaugos skyrių. Skyrių kontaktiniai duomenys: https://vaikoteises.lrv.lt/lt/struktura-ir-kontaktine-informacija/kontaktai-1-1/teritoriniai-skyriai
Pranešus apie galimą smurtą įgaliotam teritoriniam skyriui, bus atliekamas vaiko situacijos vertinimas ir imamasi atitinkamų veiksmų, kad vaikas būtų apsaugotas.
Kaip bendrauti su galimai smurtą patyrusiu vaiku?
Mokytojas ar kitas specialistas, įtaręs ar pastebėjęs galimo smurto prieš vaiką požymius vaiko kūne, elgesyje, emocijose ar vaiko tėvų, globėjų bendravime su vaiku, turėtų pasidomėti, kas jam nutiko.
Kalbant su vaiku reiktų atkreipti dėmesį į kai kurias pokalbio ypatybes:
Kad sumažėtų vaiko nerimas, būtina sudaryti saugesnes ir patogesnes pokalbiui sąlygas (pavyzdžiui, vienam klasėje).
Atsisėsti šalia vaiko arba jam patogiu atstumu viename akių lygyje (nerekomenduojama sėdėti už stalo vienas priešais kitą).
Klausti vaiko, kas jam nutiko, užduodant atvirus klausimus (Klausti: „Šiandien pastebėjau mėlynes ant tavo rankos riešo. Kas tau atsitiko?“ Neklausti: „Ar čia tam tikras asmuo tau mėlynes padarė?“).
Ramiai išklausyti vaiką, nepertraukinėti, leisti pasakyti, kiek vaikas nori ir gali.
Neprarasti savitvardos: matydamas, kad suaugęs asmuo, kuriam vaikas atsiskleidė, išsigando, supyko ar pasibaisėjo, vaikas gali išsigąsti ir daugiau nebepasakoti arba atsiimti savo žodžius.
Tikėti vaiku: jei vaikas prabilo apie smurtą, jis parodė pasitikėjimą suaugusiuoju. Jei vaikas išgirs abejonę, ar jis sako tiesą, daugiau gali nieko nebesakyti, ir smurtas gali tęstis toliau.
Nuraminti vaiką, palaikyti jį: vaikui atskleisti smurtą, veikiausiai, reikėjo sukaupti daug drąsos. Svarbu jam perteikti žinią, kad jis gerai pasielgė kreipdamasis pagalbos („Gerai, kad tu man pasakei apie tai“).
Nekaltinti, nesmerkti, nekritikuoti vaiko: svarbu yra vaikui perduoti vienareikšmišką žinią, kad jis nėra kaltas dėl patirto smurto, už tai yra atsakingas suaugęs žmogus, kuris elgėsi neleistinai.
Skatinti vaiką pasidalinti savo išgyvenimais, jausmais. Tikėtina, kad vaikas patiria daug įvairių jausmų ir išgyvenimų: baimę dėl smurtautojo keršto, gėdą, kaltę ir kitus jausmus, kurie jį slegia.
Klausiant, kalbant siūloma vartoti vaikui suprantamus žodžius, sąvokas, atitinkančias vaiko amžių, pažintinius gebėjimus, supratimą ir specialiuosiuos ugdymosi poreikius, jei tokių yra.
Suprasti, kad vaikas gali būti emociškai prisirišęs prie smurtavusio prieš jį asmens (pavyzdžiui, jei vaiką seksualiai tvirkino artimas asmuo, vaikas gali išgyventi labai prieštaringus jausmus – meilę smurtautojui ir neapykantą jam už padarytą skriaudą). Siūlytina vengti vaiką kaltinančių, vertinančių ar nukreipiančių klausimų, teiginių.
Klausytis vaiko ir sąžiningai atsakyti į jam kylančius klausimus: vaiką gali kankinti nežinia dėl ateities, dėl smurto atskleidimo pasekmių. Svarbu patikinti vaiką, kad bus stengiamasi užtikrinti jo saugumą, tačiau nežadėti to, ko nėra galimybės išpildyti (pavyzdžiui, nereiktų vaikui sakyti „Tavo mama nenusimins“).
Paaiškinti vaikui (atsižvelgiant į vaiko amžių ir supratimą), kas vyks po to, kai jis pasisakė, kokių veiksmų imsis mokyklos darbuotojas vaikui apsaugoti.
Būti prieinamu vaikui, nepalikti jo vieno su savo problema, mintis ir jausmais.
