Dabartiniai 20-mečiai tikrai nepamena tų laikų, kai užuot skambinę, žmonės „majakindavo“. Ir sutartų ženklų kiekvienas turėjo. Pavyzdžiui vienas „majakas“ – grįšiu 10 vakaro, du majakai – valandą vėliau. Ir ne šiaip gi žmonės taip darydavo, o dėl to, kad vienos minutės kaina būdavo pora litų, kai vidutinis mėnesinis atlyginimas tik keli šimtai.
Naujas žaidėjas sumažino kainas
Ir štai BUM – mobiliojo ryšio rinkoje atsirado naujas žaidėjas – TELE2. Švedų įmonės atėjimas yra bene ryškiausias pavyzdys, parodantis kaip naujas, tarptautinis žaidėjas gali paveikti visą rinką.
Ir prieš beveik 20 metų aistros dėl naujo operatoriaus virė ne ką mažesnės nei dabar, kai kalbame apie maisto kainas. TELE2 vadovai dar dabar atsimena tuos laikus, kai jiems daugelis sakė – „Žinot, jūs niekada nebūsite didžiausi, kainos juk ir dabar beveik nesiskiria“.
Tačiau jie nepatikėjo ir pabandė. Tada niekur nesidėjo ir kiti du mobiliosios rinkos didieji žaidėjai, teko ir jiems mažinti kainas, nes tyrimai rodo, kad lietuvis toks jau žmogus – didelių sentimentų neturi ir mikliai keičia savo vartojimo įpročius. Dėl to dabar visi mokame bene mažiausiai Europoje už mobiliojo ryšio paslaugas. Ir vis laukiame, kada dar labiau atpigs pokalbiai ar mobilusis internetas.
Grįžtame į XX amžių
Dabartinė padėtis maisto rinkoje labai primena XXa. paskutiniuosius metus. Kaip tada mobilieji operatoriai bandė mums įteigti, kad rinkoje viskas gerai, taip ir dabar, visiems mums teigiama, kad maisto kainos yra kaip galima žemesnės ir dėl to nuoširdžiai stengiasi visi.
Ūkininkai neva beveik bankrutuoja pigiai pardavinėdami savo produkciją, perdirbėjai taip pat dirba kaip galima pigiau, o prekybos centrai užsideda esą tik minimalų antkainį. Tačiau kaip mokame už maistą brangiau arba tiek pat nei turtingiau gyvenančios šalys, taip mokame. Maistui vidutiniškai išleidžiame ketvirtadalį savo algos, o gaunantys minimumą net daugiau nei pusę.
Ir kai klausiame prekybos centrų ir kitų protingų dėdžių ekonomistų, kodėl lietuviai už maistą moka beveik tiek pat kiek kelis kartus daugiau uždirbantys anglai išgirstame jau pabodusį atsakymą – Lietuvoje trūksta konkurencijos, per maža rinka, per mažos prekybos apimtys, todėl mes priversti mokėti daugiau.
LIDL jau pakeitė Lietuvą
Ir štai situacija vėl kartojais. Kai tik buvo paskelbta, kad į Lietuvą žengia vokiečių prekybos gigantas LIDL, prekybos centrai Lietuvoje įšaldė kainas. Tiek to, gal tai sutapimas.
Tačiau kai LIDL atidarė pirmąsias parduotuves, prekybos centrai pasipuošė nuolaidų etiketėmis kaip eglutės per Kalėdas. Užėjus savaitgalį į parduotuvę, akys net raibsta nuo akcijų ir nuolaidų.
Neminėsiu konkrečių prekybos centrų, tačiau jau dabar užėjus į parduotuves galima pamatyti, kad tie patys bananai jau pigesni nei prieš savaitę. Kitų produktų kainos taip pat krenta. Šiuos duomenis aiškiai patvirtina ir žinios, kad infliacija gegužės mėnesį buvo nulinė.
Ir mažinti kainas atėjus LIDL yra normalu – verslas bando atsilaikyti prieš didesnį konkurentą. Tačiau tai ir svarbiausia – nuo to laimime mes visi. Kaip TELE2 atnešė pigesnes pokalbių kainas Lietuvai, taip ir LIDL gali priversti konkurentus mažinti savo pelną bei kainas.
Nereklamuoju nei LIDL, nei TELE2. Iš tiesų nesvarbu, kokia įmonė tai darys, svarbu, kad tarptautinė didelė kompanija įneša į mūsų rinką konkurenciją. O dėl to laimime mes visi, nes turime daugiau pinigų atostogoms, pramogoms, vaikų knygoms, labdarai ar taupymui bei investavimui.
Tad LIDL pakeitė prekybos centrų kainas jau per pirmąją savaitę. Tikėkimės LIDL nesusigundys maisto kainas po kelių mėnesių padaryti „lietuviškas“ ir mes dažniau galėsime maistą rinktis jau ne pagal kainą, o kokybę.
