Kerštas – ne bausmė ir ne niekšiška piktadarystė. Tai – sugrąžintas blogis: akis už akį. Tiesa, kartais tam, kad būtų atkeršyta skriaudėjams, tenka paaukoti išties daug: laiko, jėgų, pinigų, galbūt net sveikatos. O ką bekalbėti apie emocijas. Maža to, kuriant keršto planus neigiamos, vėl jaučiamos skausmą sukėlusios emocijos. Visada yra rizikos, kad kruopščiai suregztas keršto planas neišdegs, pasisuks netikėtu kampu ir liksite įskaudinti. Būtų apmaudu, tiesa?
Ar keršto skonis tikrai saldus?
Kerštas gali brangiai kainuoti. Bet jei jis pavyksta ir tikrai yra adekvatus, – tampa saldžiai malonu. Bent jau trumpą akimirką. Gėdytis, kad trokštate atkeršyti jus nuskriaudusiam žmogui, neverta. Jei šį jausmą slopinsite, užgniaušite, – pakenksite sau. Neigiamos emocijos anksčiau ar vėliau prasiverš tada, kai mažiausiai to tikėsitės. Keršto troškimas – tai emocija, kurios paskirtis akivaizdi: atkurti vidinį balansą. Jums padarė kažką blogo – jūs norite tą blogį sugrąžinti skriaudikui.
Ir vis dėlto psichologai keršto troškimą įvardija kaip neproduktyvų reiškinį. Nes kerštas nepadeda pamiršti patirto blogio, o verčia jį vėl išgyventi. O atkeršijus pajuntamas tik trumpas malonumas. Šiai nedidelei euforijai pasibaigus gali užplūsti savigraužos banga. O jei taip ir nenutiks – vis tiek turėsite grįžti į pradinį tašką: skausmas ar apmaudas dėl anksčiau patirtos skriaudos niekur nedingo, gal net sustiprėjo (juk nuolat šias emocijas žadinote kurdami keršto planus!). Todėl vadovaujantis savanaudiškomis paskatomis kur kas vertingiau energiją nukreipti problemoms spręsti.
Ar visada geriausia – atleisti?
Laikantis krikščioniškos moralės principų – be abejo, taip. Pasigilinus į psichologinę keršto prasmę, taip pat akivaizdu, jog atleidimas – geriausias kerštas priešininkui: taip parodote, kad pikti priešo kėslai jums nepakenkė. Nekreipti dėmesio – išdidi pozicija, kuri išties veiksminga tuo atveju, jei iš tikrųjų galite patirtą skriaudą lengvai nurašyti į tiesiog atsitiktinių nemalonumų kategoriją ir pamiršti. Tačiau jei vis dėlto jūsų abejingumas apsimestinis, o po juo slepiasi kunkuliuojantys jausmai, toks variantas – anaiptol nėra priimtiniausias.
Kaip neužsiauginti keršto?
Kad nuoskauda neperaugtų į kerštą, jauskite save, savo kūną, mokykitės išreikšti, ką jaučiate. Psichologinė trauma dėl užgniaužtų emocijų atsiranda todėl, kad laiku neparodėte jausmų, nemokėjote jų išreikšti priimtinu būdu. Jei su užplūdusiais jausmais susitvarkyti sunku, galbūt praverstų psichologo pagalba? Svarbiausia – neužsisklęskite savyje.
Moralinės žalos atlyginimas
Pats paprasčiausias būdas atkurti teisingumą – materialiai įvertinti savo moralinius nuostolius. Tai kur kas veiksmingiau nei kerštas: jūs nelaukiate pasaloje palankaus momento padaryti kitam žmogui ką nors blogo, nepuoselėjate ir neauginate savyje neigiamų, destruktyviai veikiančių jausmų. Tačiau savo ruožtu įvertinate patirtą nuoskaudą ir pareikalaujate atlygio. Ir nors kartais norisi išdidžiai atšauti, esą „mano kančios jokių pinigų nevertos“, kartais būtent pinigai (ar tai, ką už juos galima nupirkti) leidžia padėti tašką kerštui.
Nuoskaudas menantis žmogus – labiau pažeidžiamas
Ne paslaptis, kad žmogus, užvaldytas keršto troškimo, tampa labiau pažeidžiamas kitose gyvenimo srityse. Sukaupęs jėgas kovai ir hiperbolizuodamas neigiamą patirtį, kitose gyvenimo srityse jis praranda budrumą, gali tapti sunkiau suvaldyti emocijas, siekti tikslų.
Išmokite atleisti
Įtikinkite save, kad nevalia eikvoti laiko, jėgų ir galimybių kerštui. Net romantiškas ir įkvepiantis Grafo Montekristo pavyzdys, aprašytas Aleksandro Diuma romane, akivaizdžiai parodo: užvaldytas keršto troškimo, žmogus tampa priklausomas nuo savo kėslų, jis tiesiog nebepajėgia jausti laimės.
Beje, labai tikėtina, kad jei grafas būtų realus žmogus, ilgai užantyje nešiojamas pyktis ir neapykanta galėjo jį pribaigti kur kas anksčiau, nei šis nubaustų visus išdavikus: juk ilgai puoselėjamas pyktis gali sukelti daugybę psichosomatinių sutrikimų. Todėl kerštas, kaip pirminis impulsas, kaip atsakas į išdavystę – tam tikra prasme pozityvus reiškinys, leidžiantis išlieti neigiamas emocijas, parodantis, kad gyvenimą priimame ne pasyviai. Tačiau praėjus kuriam laikui ateina metas atleisti – priešingu atveju kerštas pradeda ardyti organizmą iš vidaus. Beje, ilgai puoselėtas kerštas dažnai būna neadekvatus, mastais gerokai peraugęs pirminę nuoskaudą.
Kada kerštas – tikslingas?
Ne kiekvieną kartą kerštas nepageidautinas. Jei žinote, kad jums nuoskauda sukelta tyčia, planuotai, kerštas tampa natūralia reakcija, savotiška gynyba. Jus įžeidė – norite duoti grąžos. Tačiau nepaprastai svarbu prieš keršijant suvokti savo jausmus ir situaciją apskritai.
• Už ką keršijate? Už realią niekšybę ar tiesiog už tai, kad pasijutote įskaudinti? • Ar tikrai jūsų elgesys konfliktinėje situacijoje buvo nepriekaištingas? Galbūt skriauda jau buvo atlygis už tai, ką kitam žmogui esate padarę anksčiau? • Ar turite garantijų, kad jei atkeršysite žmogui – jis vėliau dar skaudžiau neatkeršys jums?
Jau atsakėte į šiuos klausimus, bet noras keršyti nė kiek nesumenko? Tada siūlome įveikti dar vieną testą: pamėginkite vieną dieną negalvoti apie kerštą ir patirtą skriaudą. Ar jums tai pavyks? Jei kitą dieną tiksliai žinote, jog norite įgyvendinti savo planus, – vadinasi, mąstote adekvačiai, o jūsų kerštas – gerai apgalvotas. Jei nepavyksta, būkite atsargūs: keršto idėja jus pernelyg užvaldžiusi, todėl vargu ar galite viską gerai pasverti.
