Apie tai TV3 Žinių „Dienos komentare“ – pokalbis su Vytauto Didžiojo universiteto profesoriumi politologu Mindaugu Jurkynu.
Premjerė Inga Ruginienė svarsto keisti santykius su Baltarusija pragmatiška linkme. Taip pat galvoja apie Taivano ambasados pervadinimą, kad santykiai su Kinija irgi normalizuotųsi, ir sulaukė kritikos iš Prezidentūros. Prezidento vyriausioji patarėja Asta Skaisgirytė sukritikavo šias premjerės idėjas. Kaip jūs manote, kur veda šis konfliktas tarp Prezidentūros ir Vyriausybės dėl užsienio politikos?
Iš tiesų gal tai nėra konfliktas, o tokie pirminiai nesutarimai. Kur tai ves, sunku prognozuoti, bet bet kuriuo atveju matome, kad socialdemokratai ir Vyriausybė turi poziciją, kuri ne visada sutampa su Prezidentūros. Klausimas – kodėl? Natūralu, kad socialdemokratai nori būti ryškūs, o užsienio politika pagal Konstituciją yra prezidento sritis.
Kita vertus, toks aktyvumas, matyt, jų manymu, gali duoti politinių taškų. Juolab, kad socialdemokratai nuo seniau turi polinkį į pragmatizmą, t. y. į ekonominius ryšius, kurie duoda naudą. Net buvęs prezidentas Algirdas Brazauskas sakydavo: „Mums svarbu NATO, Europos Sąjunga ir geri santykiai su kaimynais.“ Aišku, būtų gerai, jeigu tie kaimynai būtų geri.
Bet taip nėra ir šioje situacijoje, kas teisus jūsų akimis? Prezidentūra, kuri sako, kad turime tęsti ankstesnę, vertybinę užsienio politiką, ir kaip sakė prezidentas – vertybėmis neprekiausime? Ar socialdemokratai?
Iš vienos pusės, kaip minėjau, pagal Konstitucijos 84 straipsnį prezidentas sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir tai daro kartu su Vyriausybe.
O kam tada reikalingas užsienio reikalų ministras?
Vykdymas turėtų būti suderintas, ir, manau, tų formų galima rasti įvairių. Tačiau tas išsiskyrimas ir netgi atkirtimai į tam tikrus pareiškimus rodo, kad sutarimo nėra. Ar jo reikėtų ieškoti? Manau, kad taip. Iš kitos pusės, galime svarstyti apie vadinamosios vertybinės politikos pliusus ir minusus. Jeigu kalbame apie Baltarusiją – tai nėra gera kaimynė: vilkikų blokados, balionai, migrantų organizavimas valstybės lygiu. Iš esmės turime režimą, su kuriuo, deja, reikia gyventi kaimynystėje.
Dabar matome tam tikrus amerikiečių poslinkius. Po kai kurių vizitų yra signalų, kad reikėtų švelninti tam tikrus apribojimus, pavyzdžiui, trąšų tranzitą. Turime arba europinę, suderintą sankcijų politiką, arba amerikiečių bandymus ją keisti. Jeigu amerikiečių spaudimas didėtų, tai galėtų vesti prie tam tikrų užsienio politikos pokyčių, bent jau Baltarusijos atveju, bandant parodyti, kokią naudą iš to gauname.
Tačiau, kadangi Baltarusija labai glaudžiai susijusi su Rusija – tiek karine, tiek ekonomine prasme, ir netiesiogiai dalyvauja kare prieš Ukrainą – leidimas jai gauti lėšų už trąšas reikštų ir Rusijos sąjungininkų stiprinimą. Tad čia reikėtų labai rimtai svarstyti.
Kodėl švelninti sankcijas Baltarusijai pavojinga
Nes tų lėšų daugiau gauna Rusija, tai kas mums svarbiau?
Jeigu žiūrime paprastai, Lietuva yra maža valstybė, esanti šalia dviejų diktatūrų, ir remiasi amerikiečiais bei europiečiais. Su europiečiais esame suderinę bendrą sankcijų politiką ir jos laikomės. Tikėtina, kad laikomės todėl, kad ji yra bendrai išdiskutuota.
Bet užtenka vienos valstybės, kuri nubalsuotų kitaip ir tų sankcijų neliks?
Gali ir taip atsitikti, bet mažai valstybei svarbu būti bendrijoje, kurioje ji jaučiasi saugi – tada atsižvelgi į kitus, o kiti atsižvelgia į tave. Tačiau amerikiečiai, kaip matome, keičia žaidimo taisykles, ir Lietuvai gali tekti prie to prisitaikyti.
Bet ar tai reiškia, kad jūs pritariate Prezidentūros pozicijai – kad nereikia nei ieškoti pragmatiškesnių santykių su Baltarusija, nei keisti Taivano atstovybės pavadinimo ir gerinti santykius su Kinija?
Aš labiau žiūrėčiau ne per pritarimo prizmę, o per tai, kiek maža valstybė apskritai gali ką nors pakeisti tarptautinėje politikoje. Mūsų galimybės labai ribotos. Su kitais – pavyzdžiui, su europiečiais – galime veikti kartu, bet vieni patys daug nepakeisime.
Mes pakeitėme santykius su Kinija – įsteigėme Taivano atstovybę ir sugadinome santykius su Kinija. Nei viena kita valstybė taip nepasielgė. Ir ką dabar turime?
Su Kinija iš tikrųjų mes prisišaudėme sau į kojas...
Tai kodėl Prezidentūra nori tęsti šią politiką?
Jeigu tie pareiškimai rodo ankstesnės politikos tęsinį, tai būtų ir tam tikrų prieštaravimų, nes iš Prezidentūros aš esu girdėjęs ir nepasitenkinimo, kad, na, mes esam nubausti ir mes galbūt galėtume rasti kažkokius konstruktyvius santykius.
Bet, matyt, reikia tų sąlygų ir Prezidentūra turėtų ieškoti diplomatinio kontakto, kokiomis sąlygomis santykiai su Kinija galėtų vystytis, nes Kinija yra viena iš didžiųjų galių.
Prezidentūra iš dalies pati sau prieštarauja – lyg ir nepatiko tai, kas įvyko, dabar sako tęskime.
Yra įvairių pasisakymų, yra tam tikrų prieštaravimų. Tačiau kartu yra ir noras išlaikyti nuoseklumą, tam tikrą politinį veidą. Jeigu neaukojant nacionalinių interesų, santykiai su valstybėmis gali būti geresni. Ten, kur yra tiesioginė grėsmė ir Rusijos įtaka, klausimas aiškus. Tačiau ten, kur kalbame apie pragmatinius, ekonominius santykius, neaukojant saugumo interesų, yra tam tikras spektras galimybių bendradarbiavimą intensyvinti.
Visą pokalbį išgirskite aukščiau esančiame vaizdo įraše.
