Pastarosios visuomenės apklausos rodo, kad Tvarką ir teisingumą bei Darbo partiją remia didelė dalis Lietuvos rinkėjų. Pagal kai kurias visuomenės apklausas, abi šios partijos kartu sudėjus gali įgyti daugumą per šių metų rudenį įvyksiančius rinkimus. Tokia perspektyva verčia analitikus, politikus ir ekspertus reikšti susirūpinimą, kad tokia „populistų“ pergalė gali kelti pavojų Lietuvos demokratijai. Tačiau ar tokia galima Pakso, Uspaskicho pergalė iš tikrųjų sukeltų demokratijai problemų?
Visų pirma reikia pasakyti, kad Lietuvos partijų skirstymas į taip vadinamas „populistines“ ir „tradicines“ nėra prasmingas, nes jis neatskleidžia, kuo šios partijos skiriasi. Be to, terminai turi pozityvų ir negatyvų atspalvį – „populistinės“ partijos esančios blogos, „tradicinės“ – geros.
Čia glūdi nesusipratimas, nes iš tikrųjų Lietuvoje nėra daugiau ar mažiau demokratiškų partijų. Seniai praėjo tie laikai, kai Lietuvos politiką lėmė ideologija ir demokratinės procedūros. Pastarąjį dešimtmetį šalį valdė skirtingos partijos, tačiau nė viena to nedarė geriau, nei kitos. Rinkėjai tai jau senokai suprato, tačiau politikai vis dar nenori to pripažinti. Atrodo, kad prieš pasitaisydami reikalai dar blogės.
Darbo partijos, Tvarkos ir teisingumo ar jų abiejų pergalė artėjančiuose Seimo rinkimuose gali būti labai naudinga Lietuvos visuomenei, nes gali pastūmėti politikos raidą tinkama kryptimi. Visų pirma, tai reikš žmonių kaitą vadovaujančiose pozicijose. Elito kaita pati savaime yra labai naudinga demokratijai, nes neleidžia sukoncentruoti galią vienose rankose. Užsilikęs per ilgai tame pačiame poste pradedi pūti. Daugeliui Lietuvos politikų pravers ilgesnės atostogos, o gal ir pensija. Antras ir galbūt svarbiausias argumentas yra tai, kad socialdemokratų ir konservatorių prastas pasirodymas liekant be vyriausybės portfelių gali pastūmėti šias partijas tobulėjimo linkme.
Šitai galėtume vadinti „Kaczynskių efektu“. Dvyniams laimėjus Lenkijos rinkimus 2005 m. ir valdant šalį iki 2007 m., kai kurios partijos, atsakydamos į tai, patobulino savo partines struktūras. Pradžioje tradicinės Lenkijos partijos buvo apstulbintos ir niekaip negalėjo suprasti, kuo Kaczynskiai patrauklūs Lenkijos rinkėjams. Kaip ir Lietuvoje, tradicinės Lenkijos partijos švaistė laiką nuolat kalbėdamos rinkėjams, kokie jie yra kvaili remdami dvynius, tačiau galų gale partijų vadovybė buvo priversta paklausti savęs, kodėl vis dėlto rinkėjai parėmė „populistus“? Rinkėjų atsakymas į šį klausimą paprastas – „o kodėl ne?“. Jie savo ruožtu taip pat gali klausti partijų vadovybės: „Ką jūs gero pastaruoju metu esate padarę“? Per 2007 m. rinkimus Lenkijos partijos traktavo rinkėjus kur kas pagarbiau, nei anksčiau. Tai gali nutikti ir Lietuvoje. Todėl gal ir nebloga mintis tradicinėms partijoms leisti pailsėti ir pamąstyti. Galbūt jose per tą laiką atsiras ir naujų asmenybių.
Kitas įdomus Lietuvos politikos elementas yra nuolatinis pjudymas, kurį tradicinės partijos vykdo populistinių partijų atžvilgiu dėl „Rusijos pinigų“ ir „Rusijos agentų“. Tačiau tikroji šio pjudymo priežastis – vengimas kalbėti apie politinius reikalus. Šis „tradicinių“ politikų išsisukinėjimas yra visiškai nenaudingas. Visos Lietuvos partijos yra vienu ar kitu būdu finansuojamos iš tam tikro Rusijos vamzdžio.
Tačiau sugrįžkime prie populistinių partijų. Jos kaip tokios yra labiau priklausomos nuo elektorato paramos. Labiau tradicinės partijos, tai yra, partijos valdžioje ar tos, kurios yra buvusios valdžioje, gali nesiskaityti su gyventojų interesais, o atramos savo politikai ieškoti biurokratiniam aparate ir jėgos struktūrose. Populistinės partijos savo veiklą grindžia egzistuojančio valdžios elito, jos vykdomos politikos ir jo institucijų kritika ir deklaruoja vykdančios „liaudies valią“. Dėl šios priežasties tokios partijos pažadina didžiulius lūkesčius. Populistinės partijos yra labai priklausomos nuo to, kaip joms pavyks įgyvendinti pažadus – tai joms reikšmingiau, nei tradicinėms partijoms.
Vienintelis būdas pateisinti tokius lūkesčius yra pasiekti rezultatus. Jei Paksas kalba apie tai, kad jis pakels mažus atlyginimus, pagerins prastas darbo sąlygas ar įvykdys švietimo reformą, tai jis turi ir padaryti.
Potencialus Darbo partijos ir Tvarkos ir teisingumo elektoratas yra didelė marginalizuota Lietuvos visuomenės dalis. Tai žmonės, kuriems grašius moka „Iki“ ir „Maximos“ tinklai, kurie negali tarti žodžio dėl savo darbo sąlygų ar atlyginimo, nemato ateities. Iki šiol nei socialdemokratai, nei konservatoriai nieko nepadarė šiai rinkėjų grupei. Partijos sugadino savo galimybes ir iššvaistė per ankstesnius rinkimus rinkėjų joms suteiktą pasitikėjimą.
