Apie tai laidoje kalbėjo vaikų ir paauglių psichiatras Linas Slušnys, Advokatų tarybos pirmininkas Mindaugas Kukaitis ir EBRU terapijos autorė, šeimų terapeutė, buvusi Kauno miesto šeimų tarybos narė, visuomenininkė Eglė Navakauskaitė.
Nuo ko prasidėjo jūsų istorija?
Jūs pradėjote skyrybas, nes namuose patyrėte smurtą, kiek man žinoma. Kaip viskas vyko?
E. Navakauskaitė: Pirmiausia didžiausia garbė man buvo būti pristatyta žmona. Deja, kadangi esu šeimų terapeutė ir mačiau vaiko tėvo tam tikras charakterio savybes, dėl kurių niekada negalėjo formuotis šeiminiai santykiai, aš šių santykių niekada ir nekūriau.
Su šiuo vyru niekada nebuvau santuokoje ir net neplanavau tokiuose santykiuose būti. Šita istorija yra gerokai senesnė negu teismų stadija, kuri trunka daugiau nei aštuonerius metus. Ji prasidėjo išimtinai dėl to, kad aš pasakiau žmogui „ne“, o jis tiesiog tos informacijos nenorėjo girdėti.
Dėl ko pasakėte „ne“?
E. Navakauskaitė: Tiesiog matydama atitinkamas žmogaus charakterio savybes nėjau į santuokinį gyvenimą. Atsisakymas tam žmogui nepatiko ar netiko, o mėginimas atsiskirti vyksta nuo 2015 metų. Kreipiausi ne vieną kartą į policiją, bet finansinė gerovė ir atitinkamos pažintys, pasirodo, Lietuvoje vis dar yra 1991 metų lygmens.
Galbūt netgi taip galėčiau įvardyti savo aplinkybes, nes mano pareiškimai tiesiog būdavo labai gražiai pastumiami atgal ir pasakoma: „Na, ponia, ar jums tikrai per mažai automobilių? Gal jūs dar kitų namų norėtumėte? Tiesiog pasakykite savo draugui, jis jums viską sutvarkys. Grįžkite namo ir viskas bus gerai.“
O kas vyksta dabar? Iš tikrųjų jūs pati kreipiatės pagalbos, tačiau niekas jumis nepatikėjo. Kur yra skausmingiausia šitos istorijos vieta? Ar dėl šeiminio gyvenimo, vestuvių, bendro santuokinio gyvenimo, ar dėl vaiko dalyvavimo visoje šioje istorijoje? Kaip visa tai atrodo?
E. Navakauskaitė: Labai puikus klausimas, nes šita istorija būtų pasibaigusi labai paprastai. Pirmiausia, jeigu būtų sureagavusi policija dar anksčiau. Vėliau atsirado vaikas. Jis taip pat atsirado prieš mano valią, bet tuo metu aš buvau Kauno miesto tarybos narė ir dėl tų lietuviškų prestižų, dėl postų bijojau paviešinti savo aplinkybes už uždarų durų, todėl šiandien turiu pasekmes.
Visos mamos, kurios mane girdite, nesvarbu, kokią poziciją užimate, nesvarbu, kur dirbate, viešinkite tai, kas vyksta už uždarų durų, ir mažiausiai apie tai tylėkite. Tai mano, kaip specialistės ir savo patirtį praėjusio žmogaus, patirtis.
Pasekmės buvo gilios, nes kūdikis buvo suformuotas išimtinai dėl to, kad aš nedingčiau ir niekur nepabėgčiau. Kūdikis buvo suformuotas ne dėl to, kad žmogus myli tą žmogų, o dėl to, kad galėtų toliau sistemingai, naudojantis instituciniu smurtu, mane persekioti. Tas persekiojimas vyksta jau aštuonerius metus.
Kaip tai atrodo tie aštuoneri metai? Ką, kaip suprantu, buvęs partneris daro, kaip jis elgiasi? Koks tas elgesys?
E. Navakauskaitė: Šiuo metu mano patirtis techniškai labai paprasta. LITEKO sistemoje matoma daugiau nei 100 faktinių bylų, nežinau tikslaus skaičiaus nutrauktų ikiteisminių tyrimų, jų galimai apie 40, apie 300 įvairiausių skundų įvairiausioms institucijoms.
Sužlugdytos mano studijos, sužlugdytas mano socialinis verslas. Buvau apšmeižta visur, kur tik dirbau. Užsakyti straipsniai ir galiausiai bet koks savo socialinio verslo, po 20 metų įdirbio, atkūrimas man fiziškai buvo neįmanomas. Toliau buvo daroma viskas, kad jis neatsistatytų.
Visų pirma, mes žinome, ką reiškia turėti vieną teisinį ginčą. Įsivaizduokime, ką reiškia turėti 100 teisminių ginčų, kai po gimdymo į EPP sistemą pradeda kristi trys, keturios, penkios bylos, o tu turi atstovauti savo mažamečiams vaikams, būdama po dviejų gimdymų, viena ir dar žindanti motina.
Tu niekam negali pasakyti, kad tau skauda. Turi atlaikyti emociškai visose srityse. Jeigu ne mano žinios iš bylos, kurioje dirbau dar 2012 metais, ir ne tūkstančių šeimų istorijos, kurias esu perklausiusi, savo situacijoje galėjau sau leisti į visa tai, panaudosiu galbūt ne itin malonų žodį, reaguoti kaip į šaltą radiatorių – tvarkyti šitą situaciją techniškai, teisiškai, sugebėti koordinuoti vaikus ir nepabloginti jų ekonominės padėties.
Nežinau, kaip tai išgyventų kitos motinos, kurios neturėtų kompetencijų, kurias pati įgijau savo darbo vietoje. Esu teikusi kompleksines paslaugas keturiose savivaldybėse, dirbusi taip pat su vaikų teisėmis.
Galų gale esu apdovanota Gerumo kristalu už darbą su Lietuvos šeimomis tų pačių vaikų teisių, kurios vėliau mane aštuonerius metus intensyviai persekiojo, išimtinai galimai dėl labai šiltų kontaktų.
Kur slypi pagrindinė problema?
Kas jums šitoje istorijoje yra netikėta arba kaip jūs ją komentuotumėte kaip vaikų psichiatras? Kur čia slypi problema?
L. Slušnys: Klasikinė problema, kuomet mes turime mamą ir tėvą, kurie mušasi. O vaikas yra vaikas. Beje, tai jau ne vienas vaikas. Man atrodo, yra ir kitas vaikas, kuris jau nebe to tėvo, ir žmogus nori kurti savo gyvenimą, tačiau jam neleidžiama to daryti.
Vaikas yra įstumtas į tarpdurį, kaip aš visada vadinu, ir tiesiog spaudžiamas visokiais būdais. Niekas nekreipia dėmesio, kaip jis jaučiasi, kokia jo savijauta, kokia jo būklė. Ištisai manipuliuojama kažkokia vaiko teise, nors vaikas atvirai sako, kad jam kažko nereikia, kad jis nori būti ten, jam patinka tas ar anas.
Jeigu gerai atsimenu, kiek mama yra pasakojusi, tas vaikas jau ne vieną kartą yra išsakęs savo pageidavimus, ko jis nori, bet vaiko interesas staiga dingsta. Dingsta tada, kai teisme atsiduria tėtis su mama, o šalia tėčio visada yra, tikrai negaliu sakyti, neautoritetingi advokatai.
Jis gali sau tai leisti. Kaip jau minėta, įsivaizduokite, toks bylinėjimasis kainuoja ir kainuoja gerai. Neįsivaizduoju, bet turėti po du advokatus vien tam, kad galėtum visą laiką terorizuoti. Aš tai vadinu terorizavimu, nes kitaip negaliu pasakyti.
Visuomet sakau: dėl manęs suaugę gali vienas kitam ir galvas nutraukti. Man, kaip vaikų psichiatrui, grubiai šnekant, neskauda. Nemokate susitarti – jūsų reikalas. Bet jeigu yra vaikas, kuris išsako savo norus, man norėtųsi labai aiškios tarnybų ir institucijų pozicijos, kad jos pasakytų: šitoje vietoje mes šitą istoriją baigiame, vaiko interesas yra svarbiausias, aktualiausias ir mes toliau atstovaujame jo interesui.
Jūs ten galite toliau pjautis, bet vaiko gyvenimo sąlygos yra tokios. Ten, man atrodo, yra ir fiziologinių dalykų. Vaikas įpratęs ten gyventi, jam reikia tam tikrų gyvenimo sąlygų, kad nebūtų kai kurių fiziologinių dalykų, tačiau niekas į tai nekreipia dėmesio.
Išvados, kurias mačiau, yra specialistų, daktarų. Yra ir kitų gydytojų. Aš visas tas išvadas mačiau ir nustebęs žiūriu – net į fiziologinius dalykus, apie kuriuos kalba gydytojai, kad vaikui geriau gyventi šitaip, kad jo poreikis būtų toks, vaikų teisės nekreipia dėmesio.
Tiesiog panašu, kad Lietuvoje vaiko teisių tarnybos bijo gerų advokatų, bijo tokių pinigų ir tada viską sumeta, kaip sakoma, į tą krepšį, kuris mažiau gali gintis. Man vaizdas labiau panašus į tai.
Ar laimi tas, kuris turi geresnį advokatą?
Kaip jūs komentuotumėte šitą istoriją? Ar tikrai tas, kas gali pasisamdyti geresnį advokatą, laimės ir vaiko priežiūrą, ir visus kitus dalykus?
M. Kukaitis: Pradėčiau nuo to, kad tikrai nereikėtų galvoti, jog čia dabar advokatai yra kalti. Pabūsiu advokatų advokatu. Prisiminiau istoriją, kad Buenos Airės yra miestas, kuris greitai švęs 500 metų.
Kai jam buvo 30 metų, metraštyje buvo įrašyta, kad miestiečiai nusprendžia į miestą neįleisti trijų naujų gyventojų, kurie yra advokatai. Motyvas toks, kad kur jie tik atsidurs, ten ir ginčai prasidės.
Iš tikrųjų ne. Istorija rodo, kad mes vis dėlto esame šiauriečiai, nesame pietų šalis, kuri greičiau užsidega, greičiau išsprendžia ir eina gyventi kitus gyvenimus. Mes mėgstame bylinėtis, mėgstame ieškoti savo vadinamosios tiesos. Kalbu apie žmones.
Taip, mes iš tikrųjų labai norime eiti į teismą, bandyti ieškoti, o advokatas yra to asmens atstovas. Bet čia visa tragedija, apie kurią ir kalbėjote, yra dėl vaiko. Visa problema, kad vaikas neturi savo advokato.
Jeigu baudžiamajame procese mes iš tikrųjų turime atvejų, kada pakanka net nepripažinti vaiko nukentėjusiuoju, pakanka įsitikinti, kad vaikas yra nukentėjęs, dar nereikia ir statuso, Vaiko teisių apsaugos tarnyba gali kreiptis dėl valstybės garantuojamos pagalbos ir jam bus suteiktas gynėjas.
Civiliniame procese, kada ginčas kyla tarp suaugusių žmonių, tėvo ir mamos, mes prarandame tą žmogų, kuris ateityje tikrai turės daugybę problemų. Psichologai turės ne tik darbo, bet ir turės viską padaryti, kad jis grįžtų į realųjį gyvenimą ir supratimą. Vaikas tokiuose ginčuose neturi savo advokato ir tampa ne tik tuo, kuris yra tarp durų, bet ir manipuliacijos objektu.
Visą „Žinių radijo“ laidą rasite čia:
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
