• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Neseniai minėjome Baltijos kelio penkioliktąsias metines. Šiandien Baltijos kelią siejame su tautos laisvės, vienybės, Baltijos kraštų solidarumo idėjomis. Prieš penkiolika metų Baltijos kelio akcija siekta priminti pasauliui tą istorinę skriaudą, kurią dėl 1939 metų rugpjūčio 23 dieną nacių Vokietijos ir Sovietų Sąjungos sudarytos slaptos sutarties patyrė Lietuva ir kitos Europos tautos.

REKLAMA
REKLAMA

Regis, per penkiolika metų šią neteisybę bent iš dalies mums pavyko įveikti - turime nepriklausomą, europinę valstybę. Pirmaisiais nepriklausomybės metais per referendumą lietuvių tauta išreiškė valią siekti okupacijos metais patirtos žalos atlyginimo. Tai daryti įpareigoja mūsų Vyriausybę ir 2000 metais Seimo priimtas įstatymas. Kad Lietuva nuosekliai sieks žalos atlyginimo, neseniai Rusijos žiniasklaidai pareiškė ir Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus. Ar įmanoma šiandien iki galo atkurti istorinį teisingumą ir atlyginti lietuvių tautai okupacijos padarytą žalą?

REKLAMA

Apie tai Lietuvos radijo laidoje “Tarp Rytų ir Vakarų” Dariaus Kuolio kalbinami diskutavo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro direktorė, istorikė Dalia Kuodytė ir istorikas Juozas Tumelis.

Kaip apskaičiuoti dėl okupacijos patirtą žalą?

D. Kuodytė abejojo, ar mes kada nors galėsime tiksliai nusakyti, apskaičiuoti tuos nuostolius, kuriuos Lietuva patyrė nuo 1940 metų per nacių bei sovietų okupacijas. Dabartiniai skaičiavimai galėtų būti laikomi sutartiniais, rodančiais, kad Lietuva vis dėlto ruošiasi apie tai kalbėti. Šiuo metu yra sudaromi vardynai, kuriuose bus įvardytas kiekvienas, nukentėjęs nuo sovietų okupacijos. Dabar jau visiškai tiksliai galima pasakyti, kad 150 000 įvairių tautybių Lietuvos gyventojų buvo ištremti į Sibirą ir Tolimuosius Rytus; apie 200 000 asmenų buvo nuteisti ir išvežti į sovietų koncentracijos stovyklas, kuriose buvo išnaudojami neapmokamiems darbams kasyklose (tokiose, kaip ir dabar sėkmingai dirbanti kompanija “Norilsknikel”) ir kitur. Apie 22 000 ginkluoto pasipriešinimo dalyvių - partizanų bei jų rėmėjų - žuvo Lietuvoje. Turėtume dar kalbėti apie žmones, išvežtus priverstiniams darbams vokiečių okupacijos metu: šiuo metu žinome apie 13 000 tokių asmenų, kurie dabar gauna iš Vokietijos kompensaciją, tiesa, per Rusiją. Šitas procesas prasidėjo labai seniai ir Lietuvai pavyko išsiderėti, kad bent jau pinigai plauktų tiesiai iš Berlyno į Vilnių, šitaip tikintis, kad pinigai pakeliui nenubyrės. Mūsų Vyriausybės sudaryta komisija tą žalą, kartu su žmonių gyvybėmis, su ūkio patirtais nuostoliais, įvertino apie 80 milijardų litų. Buvo mėginta suskaičiuoti sulaužytus žmonių, šeimų likimus. Komisijoje buvo klausiama, kaip pinigais įvertinti ašarą, skausmą. Šis svarstymas parodė, kad galima kalbėti apie gerokai svarbesnius nei piniginė išraiška istorinio teisingumo atkūrimo momentus.

REKLAMA
REKLAMA

Anot R. Tumelio, Rusijos padarytą žalą reikėtų skaidyti į materialinę ir į prarastas žmonių gyvybes bei pralietas kūdikių ašaras. Pastarųjų jokiais pinigais neįvertinsi. Kartais simboliniai veiksmai yra daug svaresni už piniginę kompensaciją.

Ar laikas šiandien reikalauti žalos atlyginimo?

Ar esami Lietuvos ir Rusijos santykiai leidžia tikėtis, kad istorinis teisingumas bus atkurtas? Rusų intelektualai primena, kad jie taip pat nukentėjo nuo bolševikų, kad ir rusų tauta yra šito režimo auka. Neseniai Rusijos užsienio reikalų ministerija paskelbė oficialų pareiškimą, kuriame neigiama net pati okupacija ir tvirtinama, kad mėginimas reikšti vadinamąsias istorines pretenzijas gali padaryti žalos tarptautinių santykių raidai. Lietuva raginama plėtoti “stereotipų nevaržomus” santykius su Rusija. Be to, sakoma, kad Sovietų Sąjungos lyginimas su nacistine Vokietija rusų laikomas šventvagyste. Taigi aiškiai matyti, kad Rusija kitaip suvokia istorinę tiesą. Gal iš tikrųjų šiuo metu turėtume pasitenkinti tuo, kad Rusija pripažino mūsų tautos laisvę, mūsų valstybės nepriklausomybę? Gal kitokio istorinės skriaudos atitaisymo ir neturėtume siekti? O gal žalos atlyginimo derėtų reikalauti vėliau, kai Rusija bus demokratiškesnė?

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

R. Tumelio nuomone, jeigu Rusija turėtų gerų norų ir politinės valios, būtų galima pradėti tvarkyti kompensacijos klausimus. Kuo greičiau, tuo geriau. Tačiau visų pirma Rusija turėtų pripažinti savo kaltę. Kodėl Latvijai, Estijai ir Lietuvai už patirtą materialinę žalą neteikus lengvatinėmis kainomis naftos, dujų ir kitų materialinių išteklių? Ir su verslininkais būtų galima susitarti. Lietuva nuo seno skiria rusą nuo bolševiko. Su bolševikais mes nesusitarėme ir nesusitarsime. Tačiau reikia tikėtis, kad su rusais turėtų būti įmanoma susitarti. Šiandien apie skriaudos kompensavimą yra prabilusi Lietuva, Latvija ir Estija. Ateis laikas, kai apie tai tvirčiau prabils lenkai, vengrai, čekai ir slovakai, o gal ir dar kas nors.

REKLAMA

D. Kuodytė pažymėjo, kad reikalaudami istorinio teisingumo turime būti subtilesni ir pirmiausia susitarti, kaip jį suprantame. Jeigu kalbame tiktai apie tai, kad viena valstybė kitai turėtų išmokėti piniginę kompensaciją, rizikuojame mūsų kančias ir netektis paversti verslu. Istorinio teisingumo esmė ta, kad valstybė, kaip politinis, ekonominis, socialinis vienetas, supranta ir pripažįsta, kad ji praeityje yra padariusi kokią nors žalą, ir valstybėje yra susitariama, jog ta žala turi būti kokiu nors būdu atlyginta. Kol Rusijoje neatsiras tokio susitarimo, kol ji nepripažins, kad Lietuva buvo okupuota, apie jokį teisingumą negalime kalbėti. Šiuo metu Rusija tiesiog toleruoja nepriklausomomis tapusias anksčiau Sovietų Sąjungos sudėtyje buvusias valstybes todėl, kad neturi kitos išeities. O okupacijos faktą neigia net tokios organizacijos kaip “Memorialas”.

REKLAMA

Ar galime tikėtis istorinio teisingumo iš valstybės, kurioje nėra politinės bendruomenės?

Nei Lenino, nei Stalino laikais Rusijoje, suprantama, nebuvo politinės bendruomenės. Regis, nėra jos ir šiandien: yra valdžia, neturinti moralinio jautrumo. O ar gali visuomenė prisiimti atsakomybę už tą valdžią, su kuria niekada istoriškai nesitapatino? Ar rusai suvokia save kaip politinę tautą? Jei ne - ar prasminga iš jų tikėtis istorinės kaltės prisipažinimo?

D. Kuodytė priminė, kad, nepaisant to, kas yra deklaruojama, pašonėje turime valstybę su didžiulėmis vidinėmis problemomis. Buvo vilčių, kad Rusijoje užgimusios kalbos neliks vien kalbomis ir detektyvinių istorijų narpliojimu, bet, deja, šiuo atžvilgiu Rusija ne tik neina į priekį, bet pamažu degraduoja.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

J. Tumelio manymu, po B. Jelcino tapo neįmanoma padaryti tokius dalykus, kaip atsigabenti iš vidurio Rusijos KGB archyvo dalį. Kartu su B. Jelcinu nugrimzdo praeitin ir visos Rusijos demokratijos užuomazgos. 1989 m. su daugeliu Rusijos demokratų buvo galima susišnekėti viena kalba. Nuo 1990 m. kalba pasikeitė: Rusijos demokratai ėmė stebėtis, kodėl mes norime siekti demokratijos atskirai nuo jų. Kol Rusija bus tokia kaip šiandien, sunku patikėti, kad mes ką nors gausime. Tačiau vis tiek turime kelti šį klausimą - tai yra mūsų moralinės atsakomybės savo tautai dalykas, atsakomybės žuvusiems ir jų artimiesiems. Mus įpareigoja tai daryti ir tarptautinių santykių principai, būdingi civilizuotoms Vakarų valstybėms. Mes jau šnekamės teisine, civilizuota kalba. Tokia kalba šnekasi su mumis kitos valstybės, pavyzdžiui, lenkai ir žydai. Jie kelia mums reikalavimus, remdamiesi bendrais civilizuotų šalių principais. Todėl ir mes turime tais pačiais principais remtis santykiuose su Rusija.

REKLAMA

Ar negresia mums aukos sindromas?

Ar nuolatinis patirtos istorinės skriaudos pabrėžimas nesustiprins mūsų visuomenės kompleksų? Ar praeities kančių minėjimas neparalyžiuos mūsų valios sparčiau eiti į priekį?

D. Kuodytės nuomone, viktimizacija - amžinas savęs kaip aukos pajautimas - yra labai pavojingas reiškinys. Mums visi kalti, o mes - niekam. Vis dėlto pagirtina, kad Lietuvos valstybė, nelaukdama kompensacijų, pati teikia nukentėjusiems žmonėms tam tikrą pagalbą, stengiasi išlaikyti istorinę atmintį. Tačiau Lietuva, kaip nepriklausoma valstybė, taip pat turi apsispręsti, ar nori ir gali, ar yra tiek civilizuota, kad galėtų priimti bei pripažinti kitų tautų jai keliamas pretenzijas.

J. Tumelis sakė, kad Lietuva atiduos ir tai, kas priklauso žydams, ir tai, kas priklauso lenkams. Tik šiandien Lietuva neturi iš ko grąžinti. Dėl to dabar turėtume siekti balanso tarp skolų atgavimo ir grąžinimo. Šis balansas istoriškai nusistovės ir tarp pretenzijų, keliamų Rytams ir Vakarams. Be abejo, neturime kasdien kalbėti vien apie savo žaizdas, bet ir tylėti neturime teisės. Daug svarbiau mūsų mokyklose kalbėti ne tiek apie Juodojoje jūroje girdytus lietuvių žirgus, kiek apie skaudžią okupacijos patirtį. Netekčių prisiminimas reikalingas mūsų pačių savivokai, mūsų dabartiniams sprendimams.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų