REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Šiomis dienomis Valstybinio Vilniaus mažojo teatro kvietimu Lietuvoje viešėjo nemažai pasaulinio garso teatro profesionalų, kurie žiūrėjo Rimo Tumino režisuotus spektaklius “Belaukiant Godo”, “Ričardas III” (Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis) ir nemirštama klasika tapusį “Vyšnių sodą”.

REKLAMA
REKLAMA

Sekmadienį (02.09) Lietuvos nacionalinio dramos teatro Svečių kambaryje įvyko diskusija, kurios temą tiksliai suformulavo režisierius Rimas Tuminas: repertuarinio teatro perspektyvos. Ši diskusija nebuvo numatyta prieš savaitę ar prieš kelias dienas. Svečiai, pažiūrėję spektaklius, patys išprovokavo susibūrimo būtinybę, kurio metu buvo pasidalyta įvairių valstybių kultūros ir teatro politikos kryptimis. Ir nesvarbu, kokios valstybės atstovas samprotautų - visi akcentavo repertuarinio, ansamblinio teatro būtinybę, tvirtino, kad antraip teatro meno laukia griūtis, būgštavo, kad fragmentinės teatrinės apraiškos suformuos “fragmentinį” žiūrovą ir taip užplūs visiškas fragmentiškumas, kuris suskaidys ne tik teatro tradicijų tęstinumą, bet visą visuomenę.

REKLAMA

Apie tai tiksliai kalbėjo Mažojo teatro vadovas ir šios diskusijos moderatorius R. Tuminas. Palyginimui jis prisiminė savo darbą Škotijoje, kur Dundee mieste prieš dvejus metus pastatė Viljamo Šekspyro “Romeo ir Džiuljetą”. Režisierius prisipažino, kad tuomet jis buvo kviestas ne vien kaip statytojas, bet kaip tam tikras misionierius, kurio tikslas buvo parengti ansamblinio teatro pagrindus. Pasirodo, šio pastatymo rezultatas trupei tapo akivaizdus tik praėjus dvejiems metams - apie tai atvirai papasakojo Dundee teatro vadovas Dominicas Hillas.

REKLAMA
REKLAMA

Lietuvoje kaskart pasirodo vis daugiau kritinių straipsnių repertuarinio teatro adresu, samprotaujant, kad nuolatinės trupės nebereikalingos, esą Vakarai to jau seniai atsisakę, esą mums reikia sekti tuo pavyzdžiu. Ši diskusija paneigė tokias nuomones, kurias dažniausiai formuoja atsitiktinai prie teatro prikritę žurnalistai.

Rimas Tuminas: Mūsų susitikimas - ne agitacija. Aš pats už laisvas valdymo formas. Tačiau griežtai pasisakau prieš totalinį teatro sugriovimą. Tokius žurnalistinius “pasisakymus” traktuoju kaip tam tikrą valstybinį užsakymą. Tokiu būdu valstybė nori nusiimti atsakomybę dėl kylančių problemų. Į mus badoma Vakarais. Dar Vyriausybė šiek tiek reaguoja, bet, neįsigilinusi į problemas, netrukus gali atsukti nugarą.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Michaelas Boydas (“Royal Shakespeare Company” vadovas): Britų teatras - tam tikra išimtis Europos teatro kontekste. Britų teatro tradicija remiasi literatūriniu tekstu. Trupė, su kuria dirbu, daug metų gyveno kaip trumpo vasaros sezono trupė. Ji susiburdavo ir vėl išsisklaidydavo. Peteris Hollas dar 7-ame dešimtmetyje svajojo turėti pastovią trupę. Tam jį įkvėpė Berlyno ansamblio vibracija. Daug kas tuomet sakė: bus “krachas”, trupėje nevaidins garsūs aktoriai, nebus publikos. Bet po dvejų metų aplankė sėkmė. Tai, kad pastaruosius dešimt metų egzistuoja aktorių spaudimas dėl didesnių algų ir tai, kad švietimo įstaigose aktoriai rengiami “literatūriniam teatrui”, privedė prie krizės netikėjimo ansambliu. Per penkiolika metų sėkmingiausiai veikė tie teatrai, kurie pritraukdavo žinomiausius aktorius. Viskas telkėsi Londone. Karališkasis teatras jaunus aktorius daugiau naudojo kaip amuniciją. Prieš dvejus metus įvyko nervinė krizė. Meno vadovas nusprendė sunaikinti trupę. Ir, aišku, tuomet iškilo klausimas dėl teatro egzistavimo apskritai. Tos neformalios trupės, kurios sugebėjo išbūti kartu, vienos iš kitų besimokydamos, laimėjo. Trumpų kontaktų trūkumas - ratas sukasi atbulai: dauguma aktorių daug laiko praleidžia ne teatre. Jie nenori tapti blankūs. Jie alkani tokiam darbui, kuris daugiau nei individualus.

REKLAMA

“Savo karališkajame teatre aš noriu atkurti ansamblį. Mokymosi esmę. Per porą metų ketinu pasiekti, kad 85 procentus sudarytų pastovi trupė. 33 aktoriai - centrinė trupė ir apie 6 aktorius, kurie kas penkeri metai prisijungtų prie trupės. Konsensuso krizė - kokia tai idėja, dėl kurios verta likti penkerius metus?

Mes gyvename tuo laikotarpiu, kai kultūra mato save fragmentuotą. Tas fragmentiškumas atsispindi ir mažose trupėse. Aš siekiu nugalėti tą fragmentiškumą. Ir buvau maloniai nustebintas, kada susilaukiau didžiausios paramos iš didelio aktorių būrio. Kalbu ne vien apie savo teatrą. O kritikai tapo įžymybių vergais, jie puolė klykti, kad taip negali būti. Aišku, jie taip pat kartais kalba apie ansamblinio teatro nostalgiją.

REKLAMA

Rimas Tuminas: Kiek žinau, Peteris Brookas nepalaikė Jūsų?

Michaelas Boydas: Mano ambicija būtų tokia: siekti, kad kitas Peteris Brookas nepaliktų Anglijos.

Rene van der Pluijmas (Gromingenas, Olandija): Nyderlanduose 1968-1969 metais įvyko didelis perversmas. Tuomet žiūrovai teatre net pomidorais aktorius užmėtydavo. Iki tol vyravo struktūrinės trupės. Susiformavus ansambliniams teatrams, trupės peržiūrimos kas ketveri metai. Olandijoje, Amsterdame, yra vienintelis teatras, kuriame yra 20 aktorių. Didžiosios trupės subsidijuojamos vyriausybės. Ji reikalauja “plačių” gastrolių po visą šalį. Subsidijas ketveriems metams gauna 25 trupės. Mažesnės - metams. Jos individualiai kreipiasi į vyriausybę. Vyriausybė neturi tvirtų nuostatų, pagal ką dalijamos subsidijos.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Trupė tik 10 procentų reikalingo biudžeto gauna iš pajamų. Trupės privalo rizikuoti, antraip negautų pinigų iš vyriausybės. Kaip ir bet kokiose vedybose, po 7-8 metų ateina krizė. Tada labai patogu meno vadovą iš miesto A perkelti į miestą B. Yra vadovų, kurie jau 30 metų išlaiko aukštą lygį, gal todėl, kad jie kaskart keičia vadovavimo vietas. Tokias sąlygas kelia vyriausybė. Meno vadovui kas dvejus trejus metus atsiranda galimybė papulti į tarybas, kurios sprendžia apie meno vadovus.

Per pastaruosius dvejus metus susijungė dvi trupės. Taip norėjo vadovas. Tai įvyko dėl finansinių problemų. Ar tai gerai - sunku pasakyti. Man buvo 9 metai, kai žiūrovai mėtė pomidorais. Susiformavo net istorinis terminas - “veikiantys pomidorai”. Po to vyresnio amžiaus aktoriai daugiau į sceną niekada ir neužlipo.

REKLAMA

Michaelas Boydas: Baisi nelaimė su žiūrovais buvo ir po Brooko “Vasarvidžio nakties sapno”. Didžiausias fragmentiškumo pavojus - kai jį diktuoja rinka.

Rene van der Pluijmas: Menas turi vesti į priekį. Labai sunku greitai ką nors įrodyti. Tam reikia ne mažiau nei metų, gal net ketverių.

Dominicas Hillas (Duandee Rep Theatre, Škotija): Tik dabar, po dvejų metų, mes pradėjome justi Rimo Tumino kaip ansamblinio teatro kūrėjo svarbą mūsų teatrui. Skirtingai nuo Londono, Dundee žiūrovai pripažino ansamblio svarbą.

R. Tuminas: Mes ilgai buvome valstybiniai teatrai. Istorija įrodė jų pranašumus. Puikus pavyzdys - Juozo Miltinio teatras. Ten išaugo didingi aktoriai. Tokie pat procesai vyko visuose teatruose. Juose išaugo daug asmenybių. Ir tik po to jomis pasinaudojo įvairios televizijos. Dėl socialinių pasikeitimų Lietuvoje siekiama išformuoti trupes. Atsiranda baimė, atsiranda kova. Iškyla esminiai klausimai: ar naikiname, ar laukiame atsitiktinių reiškinių? Šiuo metu bandoma sunaikinti menininkų gimimo namus, sunaikinti svarbius menininkų formavimosi procesus.

REKLAMA

Kaip supratau, jūsų taip pat netenkina vienadienės trupės. Jūs pripažįstate trupes, kurios renkamos ne mažiau kaip penkeriems metams dėl to, kad svarbu meistriškumo lygis. Antraip mes greitai galime tapti TV herojų įkaitais. O kodėl Londone pastebimas aktorinio meistriškumo kritimas?

Michaelas Boydas: Londonas labai didelis. Aktoriai - labai skirtingi. Didelės erdvės atitrūkusios nuo mažų. Teatras gali prarasti sugebėjimą kalbėti universaliam žiūrovui.

Atsiranda vis didesnis pavojus, kad teatras taps prestižine “pasirodymo” aikštele. Neseniai girdėjau, kaip per spektaklį viena brangiais kailiniais vilkinti moteris skambino mobiliuoju į savo namus ir rėkė ant vaiko auklės, kad šioji kažką ne taip daro.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Erikas Göderblomas (Q - teatteri, Helsinkis): Pagrindinis konfliktas - kaip galima į priekį vesti tą fragmentišką, atsitiktinę publiką? Tas kreipimasis turi būti daug platesnis. Arba Nyderlandų atvejis: ten trupės keliauja po šalį, naikindamos fragmentiškumą.

Michaelas Boydas: Mačiau salę, kur telpa 1000 žiūrovų. Jie po spektaklio dalijosi išgyvenimais. Per visą vakarą - didžiuliai visos auditorijos išgyvenimai.

Rundas van Zuilenas (Gromingen, Olandija): Mano teatras turi 850 žiūrovų. Aš pritariu, kad daug žiūrovų gali pasidalyti patirtimi, išgyvenimais.

REKLAMA

Dominicas Hillas: Per ketverius metus sukūrę ansamblį, mes suvokėm, kad pati visuomenė tapo jos savininku. Dundee nėra turtingas miestas, bet mes turim labai įvairų žiūrovą. Jie suprato, kad ansamblis yra kažkas unikalaus, jie remia šią idėją. Jie tuo didžiuojasi. Jau dveji metai, kai salės pilnos. Pradžia buvo sunkesnė.

Michaelas Boydas: Jeigu mes prarasime kai kuriuos aktorius, kurie nueis į TV, tai mes tik džiaugsimės. Teatras tampa liftu, kuris pakelia aktorius į kitus aukštus.

Gali būti taip, kad teatre dirbs tik jauni ir seni aktoriai. Vidurinio amžiaus aktoriai gali dirbti TV, bet tai nėra blogai.

REKLAMA

R. Tuminas: Manau, kad šių klausimų šiandien mes neišsemsime, bet noriu priminti atvejį, kada per vieną mūsų trupės susitikimą su žiūrovais mažame mieste vienas iš žiūrovų pasakė, jog aktorius yra jo šeimos narys. Jis tampa jo draugu.Teatro misija - į šią kelionę turėtų vesti ansamblis, didžiulė energetika, didžiulis informacinis kamuolys.

Noriu matyti šį miestą - Vilnių - teatro centru, kuriame gyventų ansambliai. Mūsų aktoriai negali išeiti, jie pasmerkti būti čia - Lietuvoje.

Užrašė Daiva Šabasevičienė

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų