Vien per šiuos metus Didžiosios Britanijos teismuose buvo atversta 12 bylų, kurių kaltinamieji – sunkius ir labai sunkius nusikaltimus padarę Lietuvos piliečiai.
Lietuviai, emigravę į užsienio šalis, darbuojasi ne tik statybose, valymo įmonėse ar prekybos centruose. Nemažai emigravusiųjų „darbuojasi” vogdami ir plėšikaudami, o „laisvalaikiu“ – prievartauja ir žudo. Tarp šalių, kuriose Lietuvos piliečiai įvykdo daugiausiai nusikalstimų, Jungtinė Karalystė yra trečioje vietoje. Mūsų nusikaltėliai aktyviausi Lenkijoje ir Ispanijoje – šiose šalyse šiemet jau užfiksuota daugiau kaip 300 sulaikytų, areštuotų, suimtų ar nuteistų mūsų šalies piliečių.
Maištautojas lietuvis – už grotų
Kai balandžio 1-ąją Londone vykusi demonstracija prieš Didžiojo dvidešimtuko šalių vadovų susitikimą pavirto į riaušes, jose dalyvavęs lietuvis Mindaugas Lenartavičius (21 m.) greičiausiai nė neįtarė, kad netrukus atsidurs už grotų.
Tądien per Londoną žygiavo 4 kolonos protestuotojų, pasivadinusių Keturiais Apokalipsės Raiteliais. Tarp jų įsimaišęs M. Lenartavičius vėliau Anglijos teisme teigs, kad pagautas minios nuotaikos ir pykčio prieš pasaulio galinguosius, jis elgęsis taip, kaip jam tada atrodę protingiausia.
Prie Karališkojo Škotijos banko susirinkusi minia ėmė svaidyti į pastatą įvairiausius daiktus ir daužyti langus. Žurnalistų kameros užfiksavo, kaip gobtuvą su metalinėmis kniedėmis ant galvos užsimaukšlinęs jaunuolis bando padegti banko žaliuzes. Spragtelėjęs žiebtuvėliu vaikinas vis atsitraukdavo, kad pažiūrėtų, ar sukėlė gaisrą. Ugnis neužsiliepsnodavo, tad jis mėgindavo iš naujo. Galiausiai jam pavyko ir pro langą ėmė veržtis dūmai... Vis dėlto rimtas gaisras neįsiplieskė – riaušininko pastangos baigėsi tik apdegusiomis žaliuzėmis ir apsvilusiomis lubomis.
Po nepavykusio „protesto” vaikinas ėmė slapstytis nuo policijos, bet jį išdavė išskirtinis gobtuvas, po kuriuo jis slėpė veidą – pagal jį policija nustatė, kad tai niekur nedirbantis, apleistame name Šiaurės Londone kartu su kitais imigrantais gyvenantis lietuvis M. Lenartavičius. Jo kišenėse policija aptiko ir nelemtąjį žiebtuvėlį.
Iš karto po sulaikymo M. Lenartavičius buvo suimtas ir daugiau kaip pusmetį teismo laukė didžiausiame Europos kalėjime Vandsvorte.
Vaikinas neneigė, jog padegė žaliuzes, tik jis esą nenorėjęs sukelti pavojaus nei vienam iš banko darbuotojų ar protesto dalyvių. Kaltinamojo advokatas Oliveris Velingsas tikino, kad jo ginamasis esąs „pacifistas”, o į demonstraciją ėjęs ne vykdyti nusikaltimo, bet išreikšti savo pažiūras.
Per vertėją su teismu bendravęs M. Lenartavičius atskleidė, jog jaučiasi atpirkimo ožiu, mat iš 111 policijos sulaikytų protesto dalyvių už grotų atsidūrė tik 4 jaunuoliai. O jis, anot paties M. Lenartavičiaus, tarp jų atsidūręs esą tik todėl, kad yra skvoteris (svetimame apleistame pastate savavališkai gyvenantis žmogus), neturi darbo, pinigų ar įtakingų pažinčių svetimoje šalyje.
Teisiamojo artimieji ir draugai sukruto ir Anglijoje, ir Lietuvoje. Prie Jungtinės Karalystės ambasados pastato Vilniuje net buvo surengtas solidarumo su M. Lenartavičiumi piketas. Artimieji rinko parašus, kad jis būtų išlaisvintas.
Retai kada kišenėje nors svarą turėjęs, prekybos centrų išmetamu maistu maitinęsis ir jau kartą Anglijoje buvęs M. Lenartavičius net buvo ištirtas anglų psichiatrų. Pastarieji nustatė, jog lietuvis yra pakaltinamas.
Vienuolikos teisėjų kolegija už padegimą M. Lenartavičiui skyrė 2 metų kalėjimo bausmę. Kadangi bausmė truks ilgiau nei 12 mėnesių, jis bus automatiškai deportuotas.
Likimo ironija, tačiau pasibaigus protestams M. Lenartavičius ketino grįžti į Lietuvą ir jau turėjo nusipirkęs lėktuvo bilietą, kurio jam taip ir neprireikė…
Lavonas lietuvio namuose
Lietuvoje už vagystes teistas 5 kartus, alkoholio ir narkotikų nevengiantis Tomas Uptas (32 m.) gimtinėje pinigų prasimanydavo vogdamas ne tik iš nepažįstamų, bet ir iš artimųjų namų.
Prieš kurį laiką nuvykęs į Angliją T. Uptas įsidarbino fabrike vaisių pakuotoju, o netrukus sutiko Loretą Raupienę (46 m.) ir apsigyveno kartu. Moteris su vyru ir 21 metų dukra į Angliją buvo atvykusi prie 6 metus, o šį pavasarį po bendro 25 metų gyvenimo buvo išsiskyrusi, tad apsidžiaugė sutikusi bendramintį T. Uptą – abu nevengdavo taurelės. L. Raupienė nuolatinio darbo neturėjo ir vertėsi iš atsitiktinių uždarbių ūkininkų fermose. Moteris buvo apsistojus „Ambassador“ svečių namuose, kuriuose glaudžiasi nemažai imigrantų iš Rytų Europos.
Kai Kenterberio mieste esančiame prekybos centre „Morrisons” apsipirkinėję žmonės pamatė į parduotuvę įeinantį vyriškį su ginklu rankoje, visi sustingo iš baimės. O vyras patraukė tiesiai prie alkoholinių gėrimų lentynos, pasiėmė vyno butelį ir, atsisėdęs čia pat ant grindų sukrauto tualetinio popieriaus krūvoje, ėmė gurkšnoti. Kai parduotuvėje buvęs informacinių technologijų specialistas liepė negąsdinti žmonių, šis ryškiu akcentu atšovė nešdintis iš akių.
Atvykę policininkai apsupo parduotuvę, įsiveržė vidun ir liepė vyrui mesti ginklą. Kai šis į reikalavimą nereagavo, policijos snaiperis peršovė jam ranką.
Į ligoninę nugabenus sužalotą vyrą paaiškėjo, kad tai lietuvis T. Uptas. Policija, atlikdama kratą jo namuose, lovoje aptiko pasmaugtą L. Raupienę...
T. Uptą kaimynai apibūdino kaip „gąsdinantį ir daug geriantį” žmogų. Jie pasakojo, kad vyras dažnai vaidydavosi su savo gyvenimo drauge.
T. Uptas yra kaltinamas žmogžudyste bei šaunamojo ginklo laikymu, turint ketinimų sukelti smurto baimę. Teismo jis laukia už grotų.
Keturiolikmetis žudikas įkliuvo vogdamas
Šiuo metu britų teisėsauga aiškinasi 60 metų Eriko Raiderio žiauraus nužudymo aplinkybes. Dėl šio nusikaltimo sulaikyti du lietuviai – keturiolikmetis Tadas ir Mantas Kraucevičius (27 m.).
Rytų Londone vieno namo šeiminkas jau ruošėsi miegoti, kai išgirdo neaiškų šlamesį pirmajame aukšte. Tyliai nulipęs į apačią, vyriškis už pakarpos sučiupo paauglį, kuris kaip tik vertė namus, ieškodamas ko nors vertingo. Sulaikytas paauglys ėmė maldauti jį paleisti. „Atsiklaupsiu prieš jus ant kelių. Noriu atsiprašyti. Prašau, paleiskite mane. Jei mane pagaus, turėsiu dar daugiau problemų. Aš nužudžiau žmogų“, – tokiais žodžiais į anglą kreipėsi vagišius. Tačiau vyriškis neklausė jo maldavimų ir paskambino policijai.
Paaiškėjo, kad Tadas kartu su M. Kraucevičiumi įsibrovė į šį namą nepraėjus nė valandai po E. Raiderio nužudymo. Negyvas vyriškis buvo rastas gulintis atokiame skersgatvyje visai šalia namo, kurį mėgino apvogti lietuviai.
Iš pradžių jiedu atkakliai neigė nužudę žmogų, tačiau ekspertai aptiko aukos kraujo pėdsakų ant abiejų nusikaltėlių drabužių ir batų.
Ekspertai nustatė, kad E. Raideris buvo mirtinai sumuštas ir paliktas mirti. Sužvėrėjęs paauglys su tokia jėga spardė ant žemės parvirtusį šešiasdešimtmetį, jog jam ant veido liko sportbačio žymės.
Įtariama, kad lietuviai buvo apsvaigę nuo alkoholio arba narkotinių medžiagų – apklausiami jie prisipažino prieš įvykį išgėrę keletą skardinių stipraus alaus. Toje vietoje, kurioje buvo nužudytas anglas, mėgsta būriuotis išgerti mėgstantys asmenys. Dėl ko kilo konfliktas tarp vienišo ir taip pat išgerti nevengiančio anglo ir netoliese gyvenusių lietuvių – kol kas nežinoma.
Suspardė, nes neatsisveikino
Bene daugiausiai spaudos dėmesio ne tik Anglijoje, bet ir kaimyninėje Lenkijoje sulaukė Piotro Belickio (25 m.) nužudymas pernai. Žiniasklaida iki šiol narsto šio rugsėjį įvykdyto nusikaltimo detales, o pasibaisėję anglai stebisi lietuvių žiaurumu.
P. Belickis iš Lenkijos, kur studijavo verslo vadybą, į Angliją dirbti automobilių plovėju atvyko prieš 4 metus. Jaunas vyras gimtinėje buvo palikęs savo šeimą – žmoną ir du 3 ir 8 metų vaikus. Uždirbtus pinigus lenkas siuntė artimiesiems ir ketino netrukus grįžti namo tęsti studijų.
Lemtingąją rugsėjo pavakarę P. Belickis leido su draugais – susirinkę bendraamžiai ant laužo kepė mėsą, gurkšnojo sidrą ir dalijosi svečioje šalyje patirtais įspūdžiais. Nusprendęs, kad jam linksmybių tą vakarą užteks, lenkas atsiskyrė nuo draugų ir upės pakrante patraukė link namų. Prie tos pačios upės ant suoliuko sėdėjo ir alų gėrė Ričardas Koževnikovas (19 m.), Erikas Cicėnas (19 m.), Augustinas Baltrūnas (20 m.) ir Jonas Jurčas (19 m.). P. Belickis, eidamas pro juos, paprašė žiebtuvėlio, ir tai jam kainavo gyvybę...
Tie patys draugai, su kuriais jis vakarojo, žiauriai sumuštą P. Belickį rado po kelių valandų. Į ligoninę nugabentas jaunas vyras taip ir neatgavęs samonės mirė.
Policija netrukus sulaikė du iš keturių tą vakarą įvykio vietoje buvusių lietuvių. Šiaulietis R. Koževnikovas ir E. Cicėnas iš pradžių neigė nužudę lenką, tačiau buvo prispirti įkalčių. Aukos drabužius atitinkantys medžiagos plaušeliai buvo rasti ant A. Baltrūno drabužių ir E. Cicėno bei R. Koževnikovo batų. Abu pastarieji prisipažino mušę P. Belickį. Tiesa, sakė esą nužudyti jo nenorėję, tik nusprendę pamokyti „nemandagų lenką“ – mat šis nepadėkojo už žiebtuvėlį ir nueidamas neatsisveikino…
Užpuolikai P. Belickį spardė, daužė kumščiais, šokinėjo jam ant galvos. Ekspertai ant nužudytojo kūno suskaičiavo daugiau kaip 60 sužalojimų.
Kembridžo karališkasis teismas R. Koževnikovą ir E. Cicėną nuteisė iki gyvos galvos. A. Baltrūnas buvo išteisintas.
Toks nuosprendis papiktino lenkų bendruomenę. Po nuosprendžio tarp jų pasigirdo kalbos, kad kalėjime ilgiems metams turėjo atsidurti ir A. Baltrūnas su J. Jurču. Girdi, šie išsisuko tik todėl, kad įspėti sėbrų, spėjo nuo policijos paslėpti kruvinus savo drabužius ir išsigynė mušę lenką.
Giedrė Poteliūnaitė
