Vilniuje kasmet apsilanko vis daugiau užsienio rašytojų. Šiais metais tarp jų buvo netgi vienas neegzistuojantis – Andrejus Turgenevas, romano „Arkašono mėnuo“ autorius. Tokį įžūloką slapyvardį pasirinkęs vienas pastebimiausių šiandienos rusų literatūros veikėjų Viačeslavas Kuricinas, mūsų šalyje pristatęs nemenko dėmesio sulaukusio romano lietuvišką leidimą.
Išskirtiniame interviu rašytojas, žurnalistas, kritikas, meno parodų kuratorius turiningai papasakojo apie savo kūrybą, šiuolaikinę rusų literatūrą ir politinę Rusijos padėtį.
– Į lietuvių kalbą išverstas jūsų romanas „Arkašono mėnuo“ mūsų šalyje pristatomas kaip „skandalingas“. Ar jums patinka toks pristatymas?
– Nelabai suprantu, ką tai reiškia. Esu švelnus ir tykus naminis žmogus, tad reikia paties leidėjo klausti, ką jis nori pasakyti žodžiu „skandalingas“. Apibrėžimai nėra mano reikalas, rašytojas kaip paukštis giesmininkas – sau gieda tyruose, o apibrėžimai tai jau žurnalisto, kritiko, skaitytojo darbas.
– Kodėl lietuviai turėtų skaityti jūsų knygą?
– Visų pirma nieko jie neturėtų.
– Bet juk norėtųsi?
– Na, jame rašau apie į vakarietišką aplinką patekusį rytų europietį – galbūt ši tema galėtų patraukti skaitytojų dėmesį. Galbūt būtų artima problematika, įsivaizduoju, kad Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą ir lietuviams kur kas intensyviau važiuojant į Vakarus šiuo metu tai būtų tikroviška tema. Rytų žmogaus susidūrimas su Vakarų pasauliu gali sukelti lietuvių skaitytojų smalsumą – savo knygoje apie tai nemažai rašau.
– O ar rašydamas šį romaną pats neuždarbiavote šokdamas Europos miestų gatvėse ir nedarėte kitokių ten aprašomų dar įdomesnių dalykėlių kaip pagrindinis knygos herojus Šokėjas?
– Sakyčiau, kad atvirkščiai. Aš gan daug laiko praleidžiu Europoje, tačiau ne kaip aktyvus žmogus, turintis ten kažko siekti ir kažką įrodinėti, o kaip turistas, konferencijų, festivalių dalyvis, kaip infantilus žmogus, iš kurio nieko nereikalaujama.
Taigi knygos herojus yra tarsi mano atvirkštinis „aš“. Pavyzdžiui, kad ir santykiuose su moterimis – esu visiškas impotentas, niekad neturėjau moters, todėl man buvo įdomu parašyti apie kažkokią atvirkštinę situaciją, kai jų turiu daug ir panašiai (suktai kikena). Iš esmės galime pasakyti, kad tai antibiografinis romanas.
– „Arkašono mėnuo“ dažnai lyginamas su Harukio Murakamio proza – kaip jaučiatės tokioje draugijoje?
– Žinote, kažkokia panaši energetika iš tiesų sklinda. Šiaip skaičiau tik vieną Harukio Murakamio knygą, tą, kur avį medžioja, ir man labai patiko. Manau, man artimas jo ritmas. Murakamį skaičiau netrukus prieš pradėdamas rašyti „Arkašoną“ ir galbūt tai kažkaip abstrahavosi, bent jau mano knygos pradžioje ritmas panašus į jo romanų. Su šiuo palyginimu aš sutinku.
– O savo romaną sugalvojote pasirašyti slapyvardžiu konspiracijos ar smagumo dėlei?
– Slapyvardį susigalvojau, kadangi vienu metu tiesiog užsinorėjau, kad būtų kitaip, užsinorėjau permainos. Kinų poetai vardus keičiasi kas penkerius metus, o kai kurie kiekvieną naują eilėraštį pasirašo kitu vardu. Taigi pats vardo pakeitimas – nieko ypatinga, nors, žinoma, tai simbolinis atsinaujinimas. Esu vidutinio amžiaus, rašant tą tekstą man buvo tiek metų, kiek turėdamas mirė Puškinas. Taigi susigalvojau lyg naują gyvenimą, nors iš tikrųjų joks jis nenaujas, bet tiesiog pakeisdamas vardą susikūriau tokią iliuziją.
– Bet kodėl jūsų slapyvardyje slypi aliuzija į rusų literatūros patriarchą Ivaną Turgenevą, o ne, tarkime, Levą Tolstojų?
– Tiesiog atsiverčiau telefonų knygą ir bedžiau pirštu į pirmą pasitaikiusį vardą. Andrejus Turgenevas ir pasitaikė.
– Ir dabar visi neatstoja su klausimu „kodėl Turgenevas“?
– Tiesą sakant, taip. Tačiau išgirdę mano atsakymą jie jau negali klausinėti toliau – ką čia bepaklausi dar. Tad man lengva atsikratyti šio klausimo.
– Kažkur perskaičiau vieną dalyką, kuris ant lietuviškai išleisto romano viršelio nerašomas, kad „Arkašono mėnuo“ yra kolektyvinis kūrinys. Ar tai tiesa?
– Taip, turiu bendraautorių, jis mano draugas, parašė nedidelę romano dalį. Taigi nesu vienintelis romano autorius, autoriaus teisės priklauso dviem žmonėm. Jo vardas yra Konstantinas Bogamolovas, jis gyvena Jekaterinburge.
– Tai kodėl ant viršelio nėra jo vardo?
– Taigi ir mano vardo ten nėra.
– Taip, tikrai. Dar man teko girdėti atsiliepimų, kad „Arkašono mėnuo“ yra gan makabriškas romanas.
– Su tuo, žinoma, nesutinku, jokiam rašytojui toks apibūdinimas nėra malonus, aišku, jei jis – ne satanistas. Tai yra liūdnas, sudėtingas pasakojimas, o kad makabriškas – tai anksčiau niekas man lyg ir neprikaišiojo.
– Tačiau romane juk šmėkščioja tokie tamsūs veikėjai kaip daktaras Kozelikas, kurio prototipu pasirinkote vokiečių anatomą Guntherį von Hagensą, dažnai vadinamą „daktaru Mirtimi“, pasaulyje pagarsėjusį tuo, kad eksponuoja unikaliu būdu apdorotus mirusių žmonių kūnus (http://www.alietuvis.com/Archyvas/277/laisvalaikis.html).
– Beje, tikroji von Hagenso pavardė ir yra Kozelik, pagal kilmę jis yra čekas. Jis yra išprotėjęs, skrybėlės nenusiimantis nesveikas žmogus. Romane daktaras Kozelikas yra šalutinis veikėjas, jame kur kas labiau jaučiasi tokio menininko kaip Matthew Barney įtaka, jo paveiktas paliečiu perkūrimo – asmenybės, kūno perkūrimo temą. Bala nematė to Hagenso – ką ten tie lavonai, niekai. Štai pas Barney tai, dievaž, žino, kas vyksta su kūnu (http://www.cremaster.net/crem4.htm). Romane irgi juntamas mutacijos motyvas: koridoriuje stovi lapės-šuns iškamša, sode auga obuolkriaušės. Taip romane turbūt atsispindi kažkokia man ramybės neduodanti problema.
– Prie jūsų pavardės internete galima aptikti ir tokį epitetą kaip „vadinamojo postmodernizmo propagandininkas“, netgi parašėte veikalą „Rusiškas literatūrinis postmodernizmas“. Tai kas per daiktas tas postmodernizmas?
– Taip, praeitą dešimtmetį parašiau tokią knygą, bet viską jau pamiršau, pamenu tik kad pradėjau ją rašyti 1992 m. ir labai ilgai rašiau. O kas tas postmodernizmas, aš taip pat pamiršau. Ir šiaip nustojau būti teoretikas.
– Nes tapote praktiku?
– Taip, ir todėl dabar turiu teisę į tokį klausimą neatsakyti ir nedaryti teorinių pareiškimų – aš visa tai pamiršau.
– Bet kaip apibūdintumėte procesus, kurie vyko Rusijoje, kai rašėte šį veikalą, sumanytą kaip „tuometinio dvasinio gyvenimo metraštį“?
– Pernelyg platus klausimas. Daug kas vyko. Visą 10-ąjį dešimtmetį mes nelaimėdavome ledo ritulio. Paskutinį kartą laimėjome 1992 ar 1993 m. ir nuo tada jau 13-14 metų Rusija nelaimi. Taigi kol nagrinėjau postmodernizmą, rusai prastai žaidė ledo ritulį, o dabar nustojau ir vėl imsime laimėti.
– Ne tik postmodernizmu užsiiminėjote, bet ir sukūrėte tinklalapį „Šiuolaikinė rusų literatūra su Viačeslavu Kuricinu“ (http://www.guelman.ru/slava/). Ar virtuali forma veikia pateikiamą turinį?
– Žinoma, bet kokia forma veikia turinį. Bet kadangi, kaip minėjau, jau išėjau iš teorizavimo periodo, nieko protinga apie tai nepasakysiu, išskyrus, kad internetas yra patogu. Kitko man ir nereikia: televizoriaus neturiu, laikraščių taip pat neskaitau, o futbolo žiūrėti einu į kavinę.
– O ledo ritulio?
– O apie ledo ritulį šiaip sau užsiminiau – aš nemėgstu ledo ritulio (triumfuodamas kvatojasi).
– Tuomet turiu pasiteirauti jūsų nuomonės apie šiuolaikinės rusų literatūros padėtį.
– Nesu didelis ekspertas, kadangi prieš trejus metus nustojau rašyti kritiką. O kadangi jos rašiau labai daug, tai labai pavargau ir todėl paskutinius trejus metus naujų rusiškų knygų neskaitau, beveik neskaitau. Aišku, yra išimčių, pavyzdžiui, draugas ką nors parašys ar panašiai. Kartais ką nors paskaitau kaip paprastas skaitytojas, pavyzdžiui, neseniai perskaičiau antrąjį Oksanos Robski romaną. Galbūt girdėjote šį vardą – nešvankybės ir „glamūro“ simbolis. Man romanas labai patiko. Rekomenduočiau suprantantiems rusiškai paskaityti, pridurčiau, kad ji rašo pasiutiškai paprastai, trumpomis frazėmis. Nors iš tiesų jos vardą dabar atsitiktinai prisiminiau, ir tiek. O iš kitų naujų autorių aš turbūt daugiau nieko ir neskaičiau.
– Ar ir ateityje Rusijoje vyks toks įdomus renginys, kaip aktualios kultūros bienalė „Kuricino skaitymai“?
– Nuo 1997 iki 2003 m. jis vyko keturis kartus, pernai turėjo būti penktas renginys, tačiau neįvyko.
– Galbūt neįvyko todėl, kad paskutinio tema buvo „Putinas ir kiti valdžios pavidalai“ ir buvo nagrinėjami Rusijos dvasinio klimato pokyčiai po Jelcino valdymo?
– Ne, pasibaigė mano socialinė energija. Reikėdavo viską organizuoti, tekdavo pačiam vaikščioti pinigų renginiui kaulyti. Problema buvo netgi ne tiek pinigai, o tai, kad reikėjo bendrauti ir organizuoti, nes mane pastaraisiais metais apnyko kažkokia sociofobija. Tačiau ateity bienalę gal vėl organizuosiu.
– Tai kokie dvasinio klimato pokyčiai įvyko į valdžią atėjus Putinui?
– Pokyčiai liūdni. Prie Jelcino buvusio pakylimo mūsų liaudis parodė tam tikras malonias savybes – gebėjimą eiti į aikštes, užsiimti laisvąja ekonomika. O kai tik Putinas ėmė visą tai vėl gniaužti, beregint paklusome. Ir bėda čia ne Putinas, tų putinų bala nematė. Bėda yra patys rusai, kurie labai noriai ir paklusniai išsirikiavo, ėmė vienas ant kito rašyti „danosus“, stoti į „Vieningosios Rusijos“ gretas. Žurnalistai be jokios sąžinės graužaties vėl ėmė dirbti valdžiai – štai kas nemalonu. Diktatorius atsiras visuomet, Putinas ne Putinas. Pats Putinas – asmenybė nerimta, nemaloni, bet ne tai yra priežastis. Galėjo būti ir kitas kvailelis, šis bent jau akivaizdžiai protingas. Reikalas tas, kad rusai yra pasišovę gyventi totalitarizme, laižyti subinę vadovybei. Deja, mūsų liaudis tuoj pat ėmė šias savo blogiausias savybes aktyviai demonstruoti. Čia pasireiškė ilgaamžis rusų įprotis, o ir apskritai – daug geriame, esame tingūs. Bet tai jau apibendrinimai – nenorėčiau rusų liaudies vadinti tingia ir panašiai, tačiau šios neigiamos savybės džiaugsmingai išsiliejo. Ir viskas įvyko akimirksniu, laisvės patirties lyg ir nebuvo. Tačiau pažiūrėsime, manau, kad sprogimas įvyks.
– Vadinasi, į padėtį žvelgiate pesimistiškai?
– Padėtis Rusijoje man atrodo labai pesimistiška: sukurtas siaubingas režimas, kuris nieko negamina, tiktai pats iš savęs vagia. Aišku, kad tai baigsis kraujo praliejimu. Valdžia kasdien kvailėja, joje vis daugėja sąžinės neturinčių kvailų žmonių, talentingi žmonės išstumiami ir atitinkamai tokia vadovybė negali nieko, išskyrus gyventi iš liaudies pinigų. Padėtis blogėja ir žmonės ima vis labiau piktintis. Kol pinigų dar yra, tai nieko, bet netgi šiuo metu, turint krūvas naftos pinigų, nesuprantama, kas vyksta. Jau matome maištus Baškirijoje, Tolimuosiuose Rytuose, kurie atsiranda lyg iš niekur.
– Gal padėtis pasikeis po prezidento rinkimų ar vis dėlto tikrų rinkimų nebus?
– Veikiau jau bus revoliucija. Nežinau, kas bus tiksliai, bet bus kraujo, pjautynių. Ir greičiausiai revoliucija bus nacistinė – ją sukels rusų nacionalistai, vadovaujami tokių veikėjų kaip Ragozinas. Ir netgi manau, kad kuo greičiau tai įvyks – tuo geriau. Akivaizdu, kad bus sprogimas. Akivaizdu, kad jis atneš daug bėdos, bet jau geriau tegu įvyksta, kadangi dabartinė padėtis yra visiška aklavietė. Kuo vėliau sprogs, tuo bus blogiau – tas pats, kaip anksčiau už grotų sėdęs, anksčiau išeisi. Taigi aš už tai, kad sprogtų kuo greičiau, tegu ir su nacionalistais. Būtent su jais, o ne su kitais tai ir įvyks. Kuo anksčiau sprogs, tuo anksčiau prasidės sveikas procesas.
– Dėkoju už turiningą pokalbį.
Kalbėjosi Rimas Zakarevičius
