Būdamas 74-ių metų amžiaus mirė garsus Lietuvos prozininkas, vertėjas Juozas Aputis, pranešė „Panorama“.
Su J. Apučio vardu yra siejamas novelės atgimimas tarybiniais metais (7-8 deš.). Moderni novelės forma, subtilus psichologiškumas, nuotaikos ir situacijų autentiškumas, asociatyvių vaizdų gausa, lyrinė pasaulėjauta, eseistinė stilistika, kasdieniškumo ir giliųjų tikrovės struktūrų dermė J. Apučio novelėse buvo nauja ir skaitytojui labai įdomi ieškojimo kryptis.
1960 m. Vilniaus universitete rašytojas baigė lietuvių kalbą ir literatūrą. 1959-1969 m. dirbo "Literatūros ir meno", 1969-1977 m. "Girių", 1980-1990 m. "Pergalės", 1991-2001 m. "Metų" redakcijose. 1990-1991 m. "Pergalės", 1991-1994 m. "Metų" vyriausiuoju redaktoriumi, 1995-2001 m. "Metų" prozos skyriaus vedėju. Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraščio "Pergalė" (1980-1990), "Metai" (nuo 1991) redkolegijos narys, Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos (nuo 1990) narys, LR nacionalinių literatūros ir meno premijų komiteto (nuo 1998) narys. Nuo 1967 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narys.
Jau ankstyvojoje J. Apučio kūryboje jaučiamas stiprus autobiografiškumo podirvis, gimtinės ir artimų žmonių pasaulėvaizdis. Būties slėpinių, gyvenimo pilnatvės visuotinumo dėsniai, egzistencinio nerimo vedami yra visi J. Apučio personažai, nepaisant jų amžiaus, kilmės, profesijos. Novelistikoje atsiradę kūrybos principai vėliau buvo išplėtoti stambesniuose prozos žanruose - apysakose ir romane "Smėlynuose sustoti negalima.." Išskirtinę vietą Apučio kūryboje užima apysaka "Skruzdėlynas Prūsijoje" (parašyta 1971, išspausdinta 1989). Šioje apysakoje autorius pasitelkia sąlyginę (alegorinę, simbolinę, metaforinę) formą, itin sustiprina racianalumo ir iracionalumo sandūroje atsirandančius istorijos, individo laisvės, pasipriešinimo smurtui klausimus.
J. Aputis išvertė V. Bykovo, A. Čechovo, V. Šukšino, D. Grigorovičiaus, J. Trifonovo ir kt. prozas.
