Alexander Sutherland Neill (Aleksandras Sazerlendas Nilas), škotų pedagogas ir filosofas, dar 1921 m. įkūrė tarptautinę mokyklą "Summerhill" (ji gyvuoja ir šiandien), kurios idėjos ir darbo principai prieštaravo visiems tradiciniams ugdymo kanonams: joje nebuvo jokios disciplinos. Neillas tikėjo įgimtu vaikų gerumu ir siekė išlaisvinti juos iš visuomenės, kuri slopina natūralius vaiko impulsus, problemų.
Melas iš baimės
"Summerhille" su vaikais bendraujama kaip su lygiais. Apskritai mes gerbiame vaiko asmenybę ir individualumą taip pat, kaip gerbtume suaugusiojo asmenybę ir individualumą, bet žinodami, kad vaikas skiriasi nuo suaugusiojo.
Mes, suaugusieji, nereikalaujame, kad suaugęs dėdė Bilas suvalgytų viską, kas įdėta į lėkštę, jeigu jis nemėgsta, pavyzdžiui, morkų. Nuolat taisydami vaikų elgesį mes verčiame juos jaustis esant nevisaverčius, žeminame jų natūralų orumą.
Vaikai, auklėjami griežta disciplina, išgyvena didelį melą, kuris tęsiasi visą gyvenimą. Jie niekada nesiryžta būti savimi, tampa kažkieno nustatytų beprasmių įpročių ir manierų vergais, nes griežta disciplina - tai baimė.
"Griežtos namų disciplinos tikslas yra kastracija plačiąja prasme - tai gyvenimo kastracija, - įsitikinęs A. Neillas. - Joks paklusnus vaikas niekada negalės tapti laisvu vyru ar moterimi. Nė vienas vaikas, kuris buvo baustas už masturbaciją, jau niekada nepasieks visiško seksualinio malonumo.
Gimdytojas nori padaryti iš savo vaiko tą, kuo jis pats norėjo, bet nesugebėjo tapti. Reikia pridurti: kiekvienas kadaise slopintas žmogus tuo pat metu nori, kad jo vaikas iš gyvenimo gautų daugiau nei gavo jis. Tėvai, kurie patys negyvena visaverčio gyvenimo, neleis to daryti ir vaikui. Toks gimdytojas visada jaučia ateities baimę. Jis tikisi, kad jį išgelbės disciplina.
Pasitikėjimo savimi stoka verčia tėvus priimti idėją apie Dievą, kuris esą gali priversti žmogų būti gerą ir sąžiningą. Taigi disciplina yra religijos šaka.
Esminis skirtumas tarp "Summerhillo" ir paprastos mokyklos tas, kad pirmojoje tikima vaiko asmenybe. Mes žinome, kad jeigu Tomis nori tapti gydytoju, jis pats, savo noru, mokysis, kad išlaikytų stojamuosius egzaminus. O mokykla, paremta griežta disciplina, yra įsitikinusi, jog Tomis, jeigu jo neversi mokytis nustatytomis valandomis, niekada netaps gydytoju."
Vaikai išmintingi
"Summerhille", kai septynmetis kelia visiems nerimą, savo nepalankumą išreiškia bendruomenė. Socialinis pritarimas yra tai, ko nori kiekvienas vaikas, todėl jis pats ima elgtis gerai, ir jokios ypatingos disciplinos nereikia.
Šeimoje, kur vaikas nuo pat pradžių auga savireguliacijos sąlygomis, įprasti disciplinos reikalavimai tiesiog nebūtini.
Vaikas, kuris yra verčiamas paklusti, savo neapykantą valdžiai išreikš erzindamas tėvus. Iš tiesų blogas vaiko elgesys yra akivaizdus netinkamo bendravimo su juo įrodymas.
Jeigu šeimoje gyvena neapykanta, vaikas arba negirdi jokių argumentų, arba viską priima negatyviai: griauna, meluoja, erzina.
Vaikai išmintingi. Jie į meilę atsako meile, į neapykantą - neapykanta. Jie reaguoja į tokią discipliną, kuri būdinga susitelkusiai komandai. Aš įsitikinęs, kad žmogus iš prigimties taip pat nėra blogas, kaip nėra blogi iš prigimties triušis ar liūtas.
Liūdna apie tai kalbėti, tačiau dauguma žmonių mano, kad blogas berniukas - tas, kuris nori būti blogas. Jie mano, kad gąsdinant Dievu arba lazda galima priversti vaiką priimti sprendimą būti geram, o jeigu jis atsisakys tai padaryti, - tai jie pasirūpinsią, kad kaip reikiant kentėtų dėl savo užsispyrimo.
Tam tikra prasme senosios mokyklos dvasia įkūnija visa tai, už ką pasisako disciplina. Neseniai vienos didelės berniukų mokyklos direktorius, kai jo paklausiau, kokie jo mokiniai, atsakė: "Tokie, kad išeina iš mokyklos ir be idėjų, ir be idealų. Jie taps patrankų mėsa bet kuriame kare nėsyk nesustoję, kad pagalvotų, dėl ko kilo šitas karas ir kodėl jie jame dalyvauja."
Žaidimo draugų bausmė nesukelia baimės, bet kai baudžia suaugęs žmogus, baimė kyla savaime, nes suaugęs - didelis, stiprus ir pavojingas, o svarbiausia, jis - simbolis gimdytojo, kurio vaikas bijo."
Permainos
"Beveik 40 metų aš stebėjau, kaip pikti, įžūlūs, kupini neapykantos vaikai įžengia į laisvą "Summerhillo" teritoriją. Kiekvieną kartą permainos vyko palaipsniui. Laikui bėgant tie sugadinti vaikai tapo laimingi, bendraujantys ir draugiški.
Žmonijos ateitis priklauso jauniems tėvams. Jeigu jie savivaliaudami, savavaldžiaudami sugriaus vaikų gyvybines jėgas, tai nusikaltimai, karai ir skurdas niekada neišnyks. Jeigu jie eis savo griežtų tėvų pėdomis, jie praras savo vaikų meilę, nes niekas negali mylėti to, ko bijo.
Neurozė prasideda nuo tėvų primestos disciplinos, kuri atvirkščiai proporcinga tėvų meilei. Žmonija negali būti gera, jeigu į ją žiūrėsi su neapykanta, ją bausi ir spausi. Vienintelis galimas kelias - meilė.
Meilės atmosfera ir prievartos iš tėvų pusės nebuvimas gali panaikinti daugybę vaikystės problemų. Aš noriu, kad tėvai tai suprastų. Jeigu jų vaikai auga šeimoje, kur viešpatauja meilės ir palankumo atmosfera, jiems niekada nekils neapykanta ir aistra griauti."
Apdovanojimas - irgi žalingas
"Tradicija apdovanoti vaiką slepia mažesnį pavojų nei įprotis jį bausti, bet šis įprotis irgi žeidžia vaiko moralę, nors ir subtilesniu būdu.
Apdovanojimai ne tik nereikalingi - jie daro žalą.
Apdovanoti vaiką už ką nors, ką jis padarė, tolygu pripažinti, kad savaime ši veikla nebuvo verta ją atlikti.
Nė vienas dailininkas niekada nedirba tik už piniginį atlygį, ne mažesnis atlygis jam yra kūrybos džiaugsmas. Be to, apdovanojimai palaiko pačius bjauriausius konkurencinės sistemos bruožus. Padaryti ką nors geriau nei kas nors kitas - bjaurus tikslas.
Apdovanojimų dalijimas blogai psichologiškai veikia vaikus, nes gimdo pavydą. Berniuko nemeilė jaunesniam broliui dažnai prasideda nuo motiniškos replikos: "Tavo mažas broliukas daro tai geriau nei tu." Vaikui toks motiniškas pasisakymas yra dovana, padovanota jo broliui už tai, kad tas geresnis už jį.
Tiek paskatinimo, tiek bausmių pavojus tampa suprantamas, jeigu žiūrėsime, kaip fomuojasi natūralus vaiko susidomėjimas kuo nors.
Ir apdovanojimai, ir bausmės skirtos tam, kad priverstume vaiką kuo nors domėtis. Bet tikrasis interesas - tai gyvybiška visos asmenybės jėga, ir jis visiškai spontaniškas.
Priversti galima susikaupti, nes dėmesys - valingas aktas. Priversti vaiką sukaupti dėmesį galima, priversti domėtis - ne.
Niekas neprivers manęs susidomėti, tarkime, pašto ženklų kolekcionavimu; aš pats negaliu sudominti savęs jais. O apdovanojimai ir bausmės skirti būtent susidomėjimui sukelti."
Bus daugiau.
