Valstybinio Vilniaus mažojo teatro aktorė Inga Burneikaitė-Tuminienė, neseniai atšventusi jubiliejų, iš pirmo žvilgsnio sudaro griežtos ir valdingos moters įspūdį. Taip ir norisi jos užklausti, kaip tokio tvirto charakterio moteris neišsiveržia iš savo vyro - pripažinto režisieriaus Rimo Tumino - šešėlio? O gal tai vis dėlto yra apgaulingas pirmasis įspūdis?..
Aktorės - atsidavusios mamos
Šiandien aktorė nesigaili dėl nė vieno savo sprendimo. Tačiau jeigu gautų dar vieną galimybę, tikriausiai į aktorinį nestotų. Bet jeigu nestotų į aktorinį, tikriausiai nebūtų susipažinusi ir savo gyvenimo susiejusi su režisieriumi R.Tuminu...
„Tai būčiau kitą sutikusi, - netikėtai nukerta kvatodamasi aktorė I.Burneikaitė-Tuminienė. - Būtų tas, kuris ir turi būti. Iš tikrųjų mes pragyvenome labai gražų ir įdomų gyvenimą. Tai yra likimas, kuris mus vedė ir atvedė į teatrą, kurį sukūrėme ir už kurį kovojame. Man tikrai buvo gerai gyventi vyro šešėlyje. Tai yra mano pačios pasirinkimas. Jeigu dėl to jausčiau didelį diskomfortą, tikriausiai būčiau šokinėjusi ir ką nors keitusi. Kartais pagalvoju, galbūt reikėjo gyventi kitaip, bet jeigu nieko nekeičiau, vadinasi, man taip buvo gerai".
Galbūt tokiam pasirinkimui didelės įtakos turėjo ir moteriška prigimtis - juk labai sunku vienu metu būti ir gera aktore, ir atsidavusia mama. Juk ne paslaptis, kad šios profesijos atstovai dažnai neturi nei šeštadienių, nei sekmadienių.
„Aktorės yra atsidavusios ir puikios mamos, bet jos privalo daug ką planuoti, joms nėra kada užsiimti kita veikla. Po repeticijų grįžus namo, sunku ir valgyti virti, ir tvarkytis. O dar ir vaikutis nori su tavimi pabendrauti... Ir visada lieka kaltės jausmas, kad tu jam neatiduodi viso savo dėmesio, kurį kaip mama turėtum skirti savo vaikui. Yra toks sąžinės graužimas", - apgailestauja aktorė. Tačiau iš savo dukters režisierės Gabrielės Tuminaitės dėl to nėra išgirdusi nė vieno priekaišto. Kai aktorė repetuodavo arba išvažiuodavo į gastroles, dukrytę prižiūrėdavo seneliai arba jaunesnė Ingos sesuo.
„Griežta mama niekada nebuvau. Man gaila vaikų, galbūt ir be reikalo, paskui jie užauga labai išlepinti. (Šypsosi.) Mūsų su dukra santykiai yra normalūs, kaip dviejų suaugusių žmonių. Mes galbūt netgi daugiau bendraujame kolegiškai, o ne kaip mama ir dukra. Viena kitai padedame ir pykstamės", - prisipažįsta aktorė.
Ne gerbėjai, o draugai
Ar tiesa, kad aktoriaus gyvenimas yra rožinis, kad didžiąją jo dalį sudaro spindinti scena ir paskui lakstantys įsimylėję gerbėjai? „Šiais laikais jokių gerbėjų nebėra. Yra tiesiog draugai, - juokiasi aktorė. - Na, aš tikrai neturiu tų gerbėjų..."
Kaip ir kiekviena jauna mergina, taip iš Šiaulių kilusi Inga kadaise labai norėjo tapti aktore. Nuo mokyklos laikų mergina žavėjosi šokiais ir lankė šokių ansamblį „Želmenėliai". Stoti prieš didelę auditoriją niekada nebijojusi Inga sumanė rinktis nelengvą aktorės kelią. Dar galvojo stoti ir į choreografiją Klaipėdoje, bet likimas viską patvarkė taip, kad įveikusi milžinišką konkursą, įstojo į tuometę Muzikos konservatoriją (Dabar - Teatro ir muzikos akademija).
„Konservatorija atrodė kaip mistinis pastatas, kurio durys labai sunkiai atsidaro. O teatras buvo paslaptinga vieta, kurioje gali save išreikšti ir žmonėms išsakyti visa, kas tau svarbiausia. Aktoriaus profesija yra viliojanti savo spindesiu, paslaptingumu, savo misija, tačiau ji yra labai sunki, proziška, reikalaujanti didžiulio atsidavimo. Jeigu kurdamas vaidmenį ar spektaklį šiek tiek neišprotėsi, nelabai kas ir bus. Sutinku su senu posakiu, kad talentą nulemia 90 proc. darbo ir 1 proc. sėkmės", - mintimis dalijasi aktorė.
Aktorės svajonių vaidmuo - tai žmogus, jo likimas. Tokios būtų Antono Čechovo moterys: Arkadina, Ranevskaja, Jelena Andrejevna... Vaidmenų aktorė neprojektuoja, jie ateina ir netikėtai tuo svajonių vaidmeniu gali tapti šiuolaikinė moteris su savo istorija ir likimu. Taip, pavyzdžiui, atsitikiko su Barbara spektaklyje „Vestonai". (Rež. Vilius Malinauskas). „Manau, šios profesijos didžiausias žiaurumas yra tas, kad repetuodamas kiekviename naujame spektaklyje ir aktorius, ir režisierius įdeda labai daug savo nervų, sveikatos, emocijų. Žodžiu, tiek psichinio, tiek fizinio darbo, bet galutinis rezultatas, deja, ne visada būna tas, kurio tikėjaisi. Ir tada apninka visokios negeros mintys ir jausmai, pradedant gėda ir baigiant beprasmybe, - sako aktorė. Beje, I.Burneikaitė prisipažįsta, kad prieš spektaklį dažnai ryte anksti prabunda ir mintyse ima repetuoti - tai yra valios reikalaujantis darbas. Ir kai jis ryte užklumpa, daugiau nebeužmigsi.
Buitis - tai tavo patirtis
Daugelis aktoriaus gyvenimą kažkodėl įsivaizduoja esant šiek tiek nežemišką, atitrūkusį nuo buitinių dalykų, tačiau I.Burneikaitė-Tuminienė įsitikinusi, kad aktorius arba režisierius gyvenime daug ką turi daryti pats: „Jis tokiu būdu pažįsta gyvenimą. Per tuos rūpesčius, per buitį, per žmones - artimus, draugus, - ateina patirtis. Ir taip besisukdami tam voverių rate mes mokomės, stebime, sekame, girdime..."
Kadaise Inga daug keliavo su gastrolėmis, dabar dažniau tenka pakeliauti nebent mintimis. Kartais pasvajoja nuvykti į vieną kitą šalį, bet kai reikia susiruošti į kelionę, pagalvoja: „Gal kitą kartą".
Ingai nuo vaikystės labai patinka šokti. Ji buvo pradėjusi lankyti flamenko šokių pamokas, tik apgailestauja, kad pastaruoju metu tam vis neatranda laiko. „Šis šokis man labai patinka, tada visiškai atsipalaiduoja smegenys, išsilaisvina mintys, ateina toks absoliutus laimės pojūtis. Šokis yra didysis mano hobis, taip pat ir vaikystės svajonė, - kalba aktorė. - Gyvenimo tempas yra labai didelis: tiek daug buitinių reikalų, tiek daug aplink žmonių, kuriais reikia rūpintis. Aš visur ir nespėju. Neturiu tokios ramybės ir tokio ramaus gyvenimo, kad galėčiau atsidėti kokiam nors hobiui. Kartais netgi pasvajoju - o jeigu taip atsisėsčiau ir pamegzčiau, kaip darėme jaunystėje? Bet nėra kada". (Šypsosi.)
Na, o kokių moteriškų silpnybių turi aktorė I.Burneikaitė-Tuminienė? Prisipažįsta, kad labai nemėgsta dažytis, tik dažniausiai nepavyksta pabėgti nuo šio varginančio darbelio. Manė, kad ir pirkti drabužių neturi silpnybės, bet vis dėlto aktorei kartais visai malonu įsigyti kokį gražų rūbą ar aksesuarą. „Būna, einu, pamatau vitrinoje ant manekenės kabančią gražią suknelę ir užeinu į parduotuvę jos pasimatuoti. Jeigu netinka, tai ir ačiū Dievui, ramiai išeinu. Jeigu tinka, tada perku“. Na, o didžiausias malonumas aktorei užsukti į maisto produktų parduotuvę, nes jai visai prie širdies šeimininkauti virtuvėje.
Deimantė ZAILSKAITĖ
