Oskaras Koršunovas, statydamas pjesę „Išvarymas“, vienu metu buvo sumanęs, kad spektaklyje aktoriai pasakotų savo istorijas ir pasidalytų patirtimi, kiek kurį palietė emigracija. Jauna aktorė Oneida Kunsunga, vaidinanti šiame spektaklyje policininkę Liz, – viena tų, kuri būtų turėjusi, ką pasakoti. Apskritai, Oneidos gyvenimo istorija tokia, kad apie ją galima parašyti atskirą pjesę.
Apie ką būtum pasakojusi, Oneida? Ar apie tai, kaip mamai išvykus uždarbiauti į Ameriką būdama keturiolikos metų viena auginai penkeriais metais jaunesnę sesę?
Ne, būčiau pasakojusi, kaip penkerius metus nemačiusi mamos keliavau į Ameriką pasimatyti su ja. Tai buvo vienintelis mūsų pasimatymas per 10 metų, kuriuos mama praleido Amerikoje. Tuo metu buvau tik baigusi pirmą kursą Muzikos ir teatro akademijoje. Susiradau darbą Amerikoje pagal studentų programą „Work and travel“ ir išvykau padirbėti. Aišku, kur kas svarbiau man buvo pasimatyti su mama. Pagal sutartį Amerikoje dirbti turėjau du mėnesius, bet neištvėriau. Po mėnesio mama man nupirko bilietą ir grįžau namo. Man per sunku.
Fizinis darbas per sunkus?
Ne tai. Per sunkus buvo mūsų buvimas kartu svetimoje šalyje. Viskas ne taip, kaip įsivaizdavau. Pats pirmas mūsų susitikimas buvo toks, tarsi su mama nebuvome nė išsiskyrusios. O paskui tarsi kažkas apsivertė. Ištisa virtinė nesusipratimų, nesusikalbėjimų. Dabar, kai prisimenu tą laiką, sunkiai pati save atpažįstu: visa tokia – vieni dygliai... Pasirodo, reikėjo pasimatyti su mama, kad sužinočiau, kiek širdyje nešiojuosi visokių nuoskaudų, kaltinimų, neatsakytų klausimų. Štai kokia buvo man toji Amerika. Nieko ten ir nepamačiau. Taip, pabuvau prie Niagaros krioklių, dar kažkur mane pavežiojo, kažką rodė, pamačiau, kaip gyvena turtuoliai, nes tvarkiau jų namus. Bet man visa tai nebuvo esminiai dalykai... Amerika pirmiausia man reiškė susitikimą su mama. O jis buvo toks... Ir tik kai grįžau, kai mintyse susidėliojau viską, pasidarė kur kas aiškiau. Palengvėjo, kai iš naujo pažiūrėjau į visą šitą istoriją: ją tiesiog paleidau. O vėliau ir atleidau.... Bent jau taip noriu manyti.
Na, o mama?
Mama visai neseniai, prieš pat Kalėdas, sugrįžo namo ir vėl dirba toje pačioje vietoje, kaip ir prieš dešimtį metų, kai išvyko į Ameriką. Geležinkelyje. Toks tas gyvenimas. Pamėto, pamėto ir vis viena sugrąžina į tą pačią vietą. Tik va, aš jau suaugusi ir jaučiu, kad mudviem vis dėlto geriau bendrauti per atstumą. Telefonu, kaip buvome įpratusios, kaip bendravome dešimtį metų. Fizinis ryšys tarp mūsų tarsi nutrūkęs. O štai emocinis... Keista, bet jis yra. Kuo toliau, vis daugiau atsiranda kalbos. O kartais užtenka ir balsą išgirsti...
Mamos nepakvietei į „Išvarymą“?
Kol kas dar ne. Spektaklis dabar vis šiokiomis dienomis rodomas. Bus savaitgalį, tuomet būtinai pakviesiu.
Netrukus baigsi magistrantūros studijas Muzikos ir teatro akademijoje. Turbūt smagu, nes teatras tave myli, vaidmenų netrūksta.
Galėčiau sakyti, kad norėtųsi dar daugiau vaidmenų, nes energijos ir gyvybingumo turiu per akis. Bet tikrai nesu nuskriausta: turiu darbų. Jeigu mane pastebi ir pakviečia į spektaklius tokie režisieriai kaip Oskaras Koršunovas, Jonas Vaitkus, Jonas Jurašas, Yana Ross, ačiū Dievui. Girtis nemoku, kad vaidinu ten ar kitur. Pasidžiaugiu tyliai. Tai yra dovanos.
Kuris vaidmuo iš visų sukurtų tau pačiai artimiausias? Brangiausias? Didžiausias, brangiausias, įsimintiniausias turbūt „Karalius Juoba“. Tai buvo vienas mūsų baigiamųjų diplominių darbų, kuriame vaidinau Juobienę. Galbūt tas spektaklis man toks artimas dėl to, kad jame turėjau galimybę atskleisti visą per kraštus kunkuliuojančią energiją, temperamentą. Šiaip jau nei pusės neparodau to, kas manyje verda. Turiu tramdyti save.
Už šitą vaidmenį gavai apdovanojimą „Jaunoji teatro viltis“?
Galbūt (juokiasi)...
Dar ir dainuoji, tiesa? O. Koršunovo „Išvaryme“ skamba tavo balsas.
Už tai turėčiau būti dėkinga Sauliui Prūsaičiui. Tai buvo jo idėja, kad solo epizodas „It’s Raining men“ atsirado spektaklyje. Bet iš tiesų, taip, dainuoju. Dirbu su Viliumi, kuris turi grupę „Gerai gerai&Miss Sheep“.
Esu girdėjusi, kad jau besimokydama Subačiaus gimnazijoje buvai tikra scenos žvaigždė?
Kokia ten žvaigždė... Na, taip, ne kartą dalyvavau respublikiniuose skaitovų konkursuose, tris kartus tapau nugalėtoja, vaidinau dramos būrelyje. Pagalvodavau apie dramos studijas Klaipėdoje, nes niekur kitur, išskyrus teatrą, savęs neįsivaizdavau. Tai man buvo artima, graži svajonė. Mano mintis labai galinga, kartais net ir bijau svajoti. Taip ir su aktoryste. Baigus mokyklą viskas suklostė žaibiškai. Kartą kalbėjausi su savo dramos būrelio mokytoja Violeta Mičiuliene. Ji man sako: „Jonas Vaitkus Vilniuje renka kursą. Pabandyk.“ O aš bijojau Vilniaus. Na, bet mokytoja man: bandyk, ir viskas. Pabandžiau. Nuvažiavau į Vilnių. Perėjau vieną turą, antrą, trečią... ir išgirdau, kad įstojau. O kai jau prasidėjo mokslai, tik tada supratau, kur įkėliau koją, nes iki tol neįsivaizdavau, kas tai yra – ta aktoriaus profesija, koks sunkus, bet įtraukiantis kelias.
O kas padėjo išgyventi, kas parėmė studijų metais?
Mama siuntė iš Amerikos pinigus. Padėjo ir mamos draugas. Negaliu sakyti, kad jis man atstoja tėtį, nes iš viso nelabai žinau, kas tai yra. Augau be tėvo. Bet šį vyrą gerbiu ir myliu, esu dėkinga jam už paramą. Kartu ir finansinę.
Tavo tėtis turėtų būti įdomi asmenybė. Jis – žurnalistas, mokantis daug kalbų. Ar nebandei jo ieškoti? Taip, manau, kad įdomi asmenybė. Norėčiau su juo pabendrauti, bet kol kas viskas dėliojasi kitaip. Parašėme vienas kitam keletą laiškų per „Facebook’ą“ ir supratau, kad jis nelabai nori su manimi draugauti. Aišku, suskaudo širdį, bet pamaniau – nenori, nereikia. O juk tenorėjau jį bent kažkiek pažinti. Nieko neprašau, bet tai mano šaknys. Noriu apie jas žinoti, o dabar tėra keletas faktų. Žinau, kad mano tėtis – žurnalistas iš Angolos, kad su mama susipažino, kai abu mokėsi Leningrade. Kurį laiką visi trys buvome kartu, bet buvau per maža, kad jį prisiminčiau. Kai tėtis sumanė grįžti į gimtinę, norėjo išsivežti ir mus, bet mama griežtai atsisakė. Štai ir visa mano girdėta istorija.
Tai kuris kurį iš judviejų surado?
Tėtis visada žinojo mūsų adresą ir bet kada galėjo mane susirasti, bet jis to nepadarė. Per užpraeitas Kūčias teta manęs lyg tarp kitko užklausė: „Kodėl neieškai tėčio? Galėtum bent pasmalsauti. Negi tau visai neįdomu?“ O aš tokia užsispyrusi, sakau: „Neįdomu.“ Ir kaip tik „Facebook’as“ buvo įjungtas. Pusiau juokais įvedžiau „Lutonadio Kunsunga.“ Yra tokia pavardė, tik be nuotraukos. Ką toliau daryti? Nežinau. Pakviečiau draugauti. Pasiūliau ir tiek, o paskui tą istoriją visai pamiršau. Po savaitės gaunu laiškelį: „Labas, dukra, kaip užaugai?“ Po dvidešimties metų atsiliepia mano tėtis su klausimu „Kaip užaugai?“ Ką man atsakyti? Gerai užaugau? Na, bet atsakiau. Vėliau kurį laiką bandėme susirašinėti. Paskutinis kartas buvo gegužę, per mano gimtadienį. Tada tėtis atsiuntė sveikinimą: „Dukra, su gimtadieniu. Būk graži ir laiminga.“ Nebeatrašiau. Norėčiau bendrauti, bet kitaip – šiltai, normaliai, o ne bendromis frazėmis: „Kaip sekasi, kaip užaugai, būk laiminga.“ Juk nesu kvaila, puikiai suvokiu, kad tokios frazės niekur neveda. Tai gal tada iš vis nereikia... Tėčio tiesiog nėra mano gyvenime. Nors ir labai norėčiau, kad būtų...
O ar nebuvo sunku mažame Subačiaus miestelyje augti mergaitei, kuri šiek tiek kitokia nei visos?
Manau, kad kaip tik dėl to, kad buvau kitokia, mane visi pažinojo ir mylėjo. Niekas niekada manęs nėra užgauliojęs, jokių patyčių nesu patyrusi. Prisimenu, kaip kartą į miestelį atostogų pas savo senelius atvažiavo kažkokie nepažįstami vaikai. Pamatė mane kieme tarp draugų ir labai nustebo: „Žiūrėk, negrė.“ Bet dar labiau dėl to „negrė“ nusistebėjo mano draugai. Priėjo prie to, kuris taip pasakė, ir paaiškino: „Kokia negrė? Taigi čia Oneida.“ Oneida yra Oneida – visiems tai buvo įprasta ir natūralu ir niekada nekildavo jokių klausimų. Man taip pat nekildavo. Gal jei būčiau anais laikais augusi kur kitur, didesniame mieste, gal viskas susiklostytų ir kitaip. Tačiau nuskriausti mane irgi nebūtų būtų buvę taip paprasta. Visada mokėjau pastovėti už save.
Tau dvidešimt ketveri. O patirties tiek, kad scenarijų galima būtų parašyti teatrui ar kinui.
Kai keturiolikos likau su aštuonerių metų sese ir buvau priversta tapti jai ir mama, ir drauge, ir aukle, nebuvo lengva. O skaudžiausia – žinojimas, kad mamos dabar jau nebus. Nors nelikome visai vienos. Močiutė gyveno čia pat, netoliese buvo tetos ir dėdės, bet pats faktas, kad mama mus paliko, buvo sunkiai suvokiamas, skaudus ir gniuždantis. Tarsi didžiulė duobė būtų atsivėrusi. Turėjo praeiti labai daug laiko, kol su tuo susitaikiau. Na, bet dabar jau viskas post faktum. Tai mano istorija, patirtis ir už ją esu dėkinga. Oneida šiandien laiminga, protinga ir nenuėjo šunkeliais. Ir jos sesė taip pat – puikiai mokosi, neseniai įstojo į Vilniaus kolegiją.
Mama turbūt jumis didžiuojasi?
Be abejo, kad taip. Savo mama taip pat giliai širdyje didžiuojuosi ir esu jai dėkinga. Bet kartais pagalvoju ir apie tai, kaip turi jaustis mama, kai jos dukros baigia mokyklą, laiko egzaminus, įstoja mokytis, o ji apie tai išgirsta tik telefonu. Dar po kurio laiko gauna keletą nuotraukų. Koks jai tai džiaugsmas, o kartu ir skausmas...
O kaip pati jauteisi per atestato įteikimą mokykloje, per išleistuves?
Nežinau. Mano giminių ratas didelis. Močiutė, kurią labai myliu. Tiesiog neleidi sau verkšlenti. Eini ir eini. Nemėgstu savęs gailėti, nors esu labai emocinga. Gailėdama savęs niekur nenueisi, tik paskęsi savo egoizme.
Pasikeitei išvykusi studijuoti?
Labai pasikeičiau. Sutikti žmonės, perskaitytos knygos, nauji spektakliai... Negalėjau nepasikeisti. Anksčiau laikiau savyje viską užgniaužusi. Pats gyvenimas tokią mane padarė. Mokė priimti viską kaip neišvengiamybę – taip turi būti. Mama išvažiavo – vadinasi, reikia rūpintis sese, virti, skalbti, lyginti, tvarkytis... Reikia. Atrodė, kad taip yra ir kitaip negali būti. Mažiausią virpulį širdyje kaip mat užgniauždavau, bet kokias emocijas stumdavau nuo savęs tolyn. Štai taip ir gyvenau. O per studijas išmokau atsitraukti ir pažvelgti į save, į kitus žmones, aplinkybes tarsi iš šalies. Kaip yra iš tiesų. Ir nebebijoti išlieti, paleisti visus susikaupusius skaudulius, pūlinius. Apskritai, studijos man labai daug davė. Tai aukso vertės metai. O mūsų kurso vedlio – J. Vaitkaus – asmenybė formavo požiūrį, mąstymą, mokė ieškoti ir atrasti. Užtai dabar ir gyvenu su šimtu klausimų sau: kas esu, kas tie žmonės, su kuriais einu, ką turime padaryti šioje žemėje.
Draugų turi daug?
Ne, nedaug, bet tie, kuriuos galiu suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, tikri mano draugai. Nesu patogus žmogus, manęs gal kai kas net ir prisibijo, nes esu atlapaširdė, sakau, ką jaučiu, ką galvoju. O tokias asmenybes aplinkiniai sunkiai priima. Keista, bet žmonėms kur kas lengviau priimti melą ir nenuoširdumą nei tiesą. Kada tik sakau tiesą, visada bėdų prisišaukiu ir nudegu. O paskui visa sproginėju apdegusi. Taip ir gyvenu. Bet nieko, bent sau esu sąžininga.
Anksti suaugęs vaikas?
Visada buvau ne pagal metus suaugusi. Net ir neįsivaizduoju savęs kitokios.
Perspėjai iš anksto, kad apie tą vienintelį nepasakosi ir nesakysi nė žodžio. Tada bent pasakyk, kas šiuo metu tau svarbiausia arba papasakok, kokia Oneidos diena. Kad ir ši diena.
Šiandien grįžau iš repeticijos ir ėjau pasveikinti draugų, kurie kaip tik po pietų susituokė. Paskui šis interviu. O dabar jau važiuosiu pas draugą į svečius. Grįšiu namo vakare, perskaitysiu pjesę, nes rytoj vėl repeticija. Reikia pasiruošti. Ir vėl nauja diena: iš ryto dainavimo repeticija, vakare – spektaklis. Ir taip ratu. Būna laisvų dienų. Tada nežinau, ką daryti, kraustausi iš proto. Nemėgstu laisvo laiko. Apskritai, norėčiau būti užsikrovusi darbais nuo ryto iki vakaro. Tada būnu laiminga ir nieko man netrūksta, nelenda jokios kvailos mintys, neanalizuoju savęs – reikia ar nereikia...
