• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Šiomis dienomis Dubingiuose buvusi SSRS krepšinio rinktinė šventė pergalės Seulo olimpiadoje 20-metį. Žurnalistas pasiūlė Valdemarui Chomičiui paimti interviu iš Arvydo Sabonio.

REKLAMA
REKLAMA

Ir štai visas keturiasdešimt minučių lietuvis be paliovos klausinėjo savo draugą ir buvusį kolegą Arvydą Sabonį...

REKLAMA

Medalis už 50 tūkstančių

„Jaučiu, bus įdomu“, - taip Sabonis pakomentavo Chomičiaus, kaip korespondento, debiutą. Bet Valdemaras nekreipė dėmesio į draugo pašaipėles - jis buvo pasiruošęs šūsnį anaiptol ne lengvabūdiškų klausimų...

-  Arvydai, nagi papasakok: ko tu važiavai į Seulą, teturėdamas vieną koją? Juk galėjai gauti traumą ir apskritai be krepšinio likti... - pirmasis Chomičiaus klausimas Sabonį privertė šyptelėti.

REKLAMA
REKLAMA

- Juk pats žinai, kokie tuomet laikai buvo... Prisimink, juk mes žaidėme ne dėl pinigų, bet už šalį. Nieko nedomino, ką tau skauda, - turėjai atiduoti visą save. Galėjai šliaužti - šliaužk. Man, beje, atrodė, kad jau niekada nevažiuosiu į olimpiadą. Pusantrų metų nežaidžiau dėl traumų. Prieš 1988-uosius atvažiavau pas Papą (Aleksandrą Gomelskį) ir paprašiau kaip nors įtraukti mane į SSRS rinktinės delegaciją. Trumpiau tariant, norėjau važiuoti į Seulą kaip turistas. Pamenu, Gomelskis nužvelgė mane ir sako: „Važiuosi kaip žaidėjas!“

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

- Bet olimpiadoje ne viskas taip sklandžiai ėjosi... Kada supratai, kad laimėsim auksą?

- Kai įveikėme JAV. Ir tai, kad finale mes ilgai prakišinėjom jugoslavams, niekam nerūpėjo. Mūsų jau niekas negalėjo sustabdyti.

- Kodėl mes taip triukšmingai šventėme pergalę?

-  Tai kad visi garsiai džiaugiasi laimėtu auksu. Tuometinės žaidynės mums buvo labai sėkmingos. Šventė imtynininkai, boksininkai. Tiesiog mes tokie dideli, kad sunku nepastebėti.

- Kaip pergalė Seule pakeitė tavo gyvenimą?

- Tyčiojiesi? Juk ji suteikė mums galimybę išvažiuoti į užsienį. Papa tuomet pažadėjo, esą jei auksas bus mūsų, jis susitars, kad mus išleistų žaisti į užsienį. Ir savo žodį tesėjo, nors įsivaizduoju, kiek jam tai kainavo. Ir dar: pergalė Seule leido išsipildyti mano svajonei.  Laimėti olimpiados aukso medalį - laimė kiekvienam sportininkui.

REKLAMA

- Tai todėl tu jo vos nepardavei? - juokiasi Chomičius.

-  Nebuvo šito!

-  Juokauju. Bet pameni, Seule mes vaikščiojom, pasikabinę medalius ant kaklo, o visi siūlėsi juos nupirkti iš mūsų, o mes juokavom, - girdi, ne mažiau kaip už 50 tūkstančių dolerių... Beje, aš nuolatos girdžiu frazę: „devintojo dešimtmečio lietuvių gauja“. Kas tai? Tu jai priklausei?

- Taigi visa mūsų rinktinė buvo gauja! Dar kartą ačiū Aleksandrui Jakovlevičiui, kuris sulydė komandoje keturis lietuvius, tris ukrainiečius, du latvius. Tais metais padaryti tai buvo labai sunku.  Kaip paaiškinti šalies vadovams, kad iš Lietuvos žaidėjų nacionalinėje rinktinėje daugiau negu iš Rusijos? O Papa sugebėjo. Vienintelis iš visų sporto šakų.



„Krepšinis lenda per gerklę“

REKLAMA

- Manai, svarbiausia buvo tai, jog tapome būtent Aleksandro Jakovlevičiaus šeima?


-  Žinoma. Jis PAPA - ir tuo viskas pasakyta. Toks, koks turi būti tėvas kiekvienoje šeimoje. Jis padėdavo, pridengdavo. O mes atsidėkodavome jam aikštelėje. Žinai, kai pamatysiu va tokią šeimą, pasakysiu - ši komanda laimės viską. Bet kol kas tokios nėra.

- Kodėl?

- Kitas gyvenimas, kiti prioritetai. Dabar metami labai dideli pinigai.

Žmogus kartais pasirašo kontraktą ir baigia žaisti. Man visa tai nesuprantama. Kur tavo profesionalumas? Juk iš pradžių į krepšinį ėjai ne dėl pinigų. Ėjai todėl, kad tau patiko žaisti, - ir staiga... Ir vis dėlto visa esmė, ko gero, naujoji sistema. Dabar yra visokiausių sportbačių, bet kada gali išvažiuoti į užsienį. O juk mūsų laikais viso šito nebuvo - krepšinis mums buvo gyvenimo prasmė, aikštelėje mes „kaifuodavom“.



- Tai gal tuomet vertėjo dar metelius kitus pažaisti?

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

- Gana. Šitas žaidimas man lenda per gerklę! Ir netgi ne žaidimas, bet tai, kas vyksta aplinkui. Va dabar man reikėtų pradėti treniruotis, rengtis sezonui. O su mano visomis traumomis maždaug tris mėnesius, kol pasiekčiau optimalią formą, man skaudėtų kojas. Dėl ko visa tai? Be to, kiaurus metus nematyčiau draugų, artimųjų. Na ne, Choma, gana.

- Bet nors su draugais bėgioji?

- Taip, kartą per savaitę būtinai. Mano organizmas apskritai, matyt, taip įpratęs sportuoti, kad jei savaitę nepažaidžiu teniso ar krepšinio, jaučiuosi prastai.

REKLAMA

- Klausyk, man gimė puiki idėja. Imkim ir surenkim Rusijos ir Lietuvos legendų rungtynes?

- Tik prie vieno krepšio. Lakstyti po visą aikštelę aš nepasirengęs.

- Mane štai dar kas domina: kaip tu, ir 40-ies sulaukęs, likai geriausiu Europoje?

- Požiūris į darbą - štai mano atsakymas. Ir tu dabar būtum geriausias...

„Ir iššovė paskutinis šovinys...“

- Prisimink, kaip tu atsidūrei NBA?

- Man žaidžiant paskutiniuosius metus „Real“, madridiečius užgriuvo finansinės problemos. Reikėjo kažką spręsti. Į „Barcelona“ eiti nenorėjau, į Graikiją važiuoti irgi netroškau.

REKLAMA

Pasėdėjau, pamąsčiau, ir nusprendžiau, kad reikia šauti paskutinį šovinį. Visa tai užsitęsė dar septynerius metus.

- Kaip komanda priėmė?

- Puikiai. Neįprasta buvo tik aplinka. Viskas, išskyrus krepšinį, buvo ne taip, kaip Europoje.

- Betgi pats sakei: būčiau žinojęs, kad ten taip lengva, būčiau išvažiavęs kur kas anksčiau.

- Kažkaip nepamenu šito. Iš tikrųjų tai nebuvo lengva, ypač iš pradžių. Nors man darydavo nuolaidų. Gal dėl amžiaus, o gal dėl ūgio.



- Atskleisk paslaptį: kaip sulaikyti Shaquille‘ą O‘Nealą?

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

- Turi būti O‘Nealu. Nejuokauju. Sulaikyti jo beveik neįmanoma. Bent jau vienam žmogui. Todėl beveik visada jį dengia dviese.

- Nejau su juo sudėtingiau nei su Tkania (legendinis centras Vladimiras Tkačenka)?

- Na ir palyginai. Tkania - tas tai monstras. Su juo kovojant tekdavo dar ir artistu pabūti. Atšokęs nuo jo griūdavau ant grindų ir kaulindavau iš teisėjų baudų (juokiasi). Antraip niekaip.

- Tu nuo daugelio centro žaidėjų skiriesi tuo, kad puikiai matydavai aikštelę - per rungtynes pradžiugindavai keliais puikiais perdavimais.  Kodėl netapai treneriu?

REKLAMA

- Taigi tas darbas dar kietesnis už mūsų! Tai kas, kad ne fizinis, bet protinis. Ir vėl ištisus metus nematyti šeimos. Aš nepasirengęs...



„Pekine Amerikos šansai didesni“

- Aš dabar galvoju: gal todėl pasauly daugiau nerasi tokios SSRS rinktinės, nes niekur beveik nėra konkurencijos?

- Manęs apie konkurenciją neklausk (juokiasi). Sabonis komandoje visada turėdavo vietą.

-  Gerai, o kodėl mes po 20 metų sėdim drauge, minim tą pergalę, visa komanda susirinko. Dažnai savęs klausiu: kas mus sujungė? Sunkus gyvenimas, sovietinė sistema ar dar kažkas?

REKLAMA

Sabonis minutę susimąsto...

- Man regis, viskas nuo žmonių priklauso. Devintąjį dešimtmetį vienoje vietoje susirinko visi, kam reikėjo susirinkti. Tai faktas. Ir dabar per gyvenimą mes einam drauge.



-  O su kuo dažniausiai mataisi?

-  Manau, su Kurtu (Rimu Kurtinaičiu). Dažnai pas Jose (Jose Biriukovą) į Ispaniją važiuoju, su tavim, va, matomės.



-  Jei galėtum, ką keistum savo gyvenime?

- Laikotarpiu nuo 16 iki 20 metų mažiau žaisčiau. Aš jau tuomet už visą būrį komandų spėjau pažaisti. Pavyzdžiui, už Sąjungos rinktines skirtingose amžiaus grupėse. Manau, dėl tokių krūvių vėliau ir pasipylė traumos.



- O kur tu rengdavaisi SSRS laikais?
- nužvelgęs 220 cm Sabonį, nukrypo nuo krepšinio temos V.Chomičius.

REKLAMA
REKLAMA

- Vokietijoje visada būdavo gerų drabužių. Avalynės iš Amerikos parsiveždavau. Ačiū krepšiniui - jis suteikė galimybę pavažinėti po pasaulį.

 - Kaip manai, Rusija ar Lietuva turi daugiau šansų laimėti Tokijo olimpiadą? Juk būtų šaunu. Mes susirinkom po 20 metų, jie auksą laimėjo!

- O ar Rusija turėjo šansų laimėti Europos čempionatą Ispanijoje?! Va tau ir atsakymas į klausimą. Kone visi turi šansų. Na gal Amerikos šansai ir didesni, bet labai daug kas priklauso nuo sėkmės. Dar svarbu, kad niekas nebūtų traumuotas.

-  Rusai jau skaičiuoja nuostolius: ant plauko pakibo centro Aleksejaus Savrasenkos ir puolėjo Viktoro Chriapos kelionė į Pekiną...

- Matai? Čia kaip iliustracija tavo klausimui apie sėkmę...

Kuris Sabas stipresnis?

Šio interviu metu pro šalį ėjo Maskvos srities „Triumf“ komandos treneris Stanislavas Jeriominas. Sužinojęs, kad klausinėja Chomičius, irgi nusprendė paragauti korespondento duonos.

- Na, Sabai, papasakok, kuriais metais iš tikrųjų esi gimęs? - įgėlė bičiuliui.

- Viskas taip, kaip yra, sąžiningai. Gimiau 1964 metais, kaip ir pase parašyta. Drakono metais... Dar kas nors domina?



-  Taip. Kuris Sabonis stipresnis: tas, kuris žaidė 1984, ar 1988 metais?

REKLAMA

- Manau, Sabonis-84. Nes jis tada buvo sveikas, rėmėsi abiem kojomis.

- Bet tau, kaip paaiškėjo, ir vienos kojos pakanka... - nueidamas kilstelėjo taurę Jeriominas.

„Septintą ryto visiems ateiti televizorių!“

Pakeliui į Vilnių olimpinius čempionus skraidinusiame lėktuve per garsiakalbius pasigirdo Vasilijaus Avramenkos, SSRS „auksinės“ rinktinės gydytojo, balsas: „Režimo nepažeidinėti, 7-ą ryto važiuosim televizorių!“

 - O, tą linksmą istoriją visi atsimena, - paaiškino Valerijus Tichonenka. - Pamenu, 1988 metais Papa nežinojo, kaip nutraukti mūsų girtuokliavimą po Seulo pergalės, ir galiausiai sugalvojo šaunų pokštą.  Jis pasakė, kad anksti ryte atvažiuos mašina ir nuveš mus į „Samsung“ gamyklą, kur galėsim nusipirkti po televizorių už dešimtadalį kainos.  Kitą rytą septyni žmonės iš tikrųjų nusileido į holą. Bet... anaiptol ne todėl, kad nuėjo anksti gulti. Paprasčiausiai dar nebuvo baigę gerti!



Parengta pagal rusų spaudą

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų