Kuris Dievo žodis pagrindžia korupciją, konkurenciją,karjerizmą? Kam teršti idėjas, pažiūras, institutus ir pagaliau religiją?

Paklauskime ministrą Steponavičių, kodėl emigracija greitėja, o gimdymų mažiau, negu mirčių. Jeigu padarome aukštąjį mokslą brangų, nėra darbo be aukštojo, tai kas norės Lietuvoje turėti nors keletą vaikų?
\

Koks banalus tas A.Kubilius... Geriau pakalbėkime apie senųjų LDK didikų giminių likimus.

Prof. Rimvydas Petrauskas aiškiai išdėsto svarbų mūsų istorijos klausimą trumpame populiariame straipsnelyje [1]. Deja, pagrindiniai faktoriai mūsų didikų giminių likimuose lieka nenušviesti.

Didikai nesugebėjo pasinaudoti europinės kultūros ir mūsų protėvių sunkaus darbo vaisiais ir atsispirti suirutei regione, kurią kurstė ir tebekursto daugiausia Švedija, Vokietija bei Rusija. Na ir ultranacionalistinis, galų gale atvirai fašistinis, perversmas, sukūręs tarpukario Lietuvą, galutinai sunaikino mūsų krašto didikų luomą. Jis atvedė į valdžią žmones, neturinčius jokio supratimo apie deramą vidaus ir užsienio politiką, apie sugebėjimą bent pabandyti ginklu apginti gimtinę. Tą patį atkūrėme ir Sąjūdžio dienomis.

Lietuvoje jau seniai nebėra žmonių, tinkamų valstybės valdymui, sugebančių globoti mažumas, derinti atskirų grupių bei giminių interesus, suvienyti piliečius bendriems žygiams, skleisti ir remti katalikybę bei europinę kultūrą, atsispirti destrukcijai iš išorės, apginti mūsų interesus išoriniame pasaulyje ir saugoti kraštą nuo ginkluoto užpuolimo. Krizių prispautame pasaulyje tokią betvarkę toliau toleruoti negalima.

1. Senųjų LDK didikų giminių likimai. Prof. Rimvydas Petrauskas, VU Istorijos fakulteto Senovės ir viduramžių istorijos katedra, „Spectrum“

Teisingas pastebejimas. Pas premjera visai loginio mastymo pozymiu nejuntama. Jis mano kad Lietuva tai yra Jo vadovaujama partija ir jis ne Lietuvos premjeras o koncervatoriu.

Aga, pamatysime, kokią naudą duos Kibiliaus perrinkimas.

Padorūs žmonės dabar turėtų palikti šią, galutinai susikompromitavusią, antilietuviškų liberalkosmopolitų valdomą partiją ir įkurti normalią tautinių konservatorių partiją.

Kieno pritarimą? Partiečių. Lietuva dar ne partija.

Undrius graičiausia susirga didybes manija. Lietuvos piliečių daugumos nuomonę apie jo darbus ir nuopelnus praneša jį palaikantys sėbrai ir klapčiukai,ale va -lošia kvailį...Palaika,brač?

Daviau savo darbo jega, daviau mokescius, o svarbiausia NIEKO NEPAVOGIAU. O ar tavo aukstinamo premjero vyriausybe galetu sitaip atsakyti?

Tikiuosi, kad šis senas Pikasiuko komentaras primins tas politines ištakas, kurios mena I.Degutinės karjeros kreivę.

RETRO 2009 m.ruduo.

"Manau, kad šių politinių įvykių kontekste verta šiek tiek pakalbėti apie Seimo pirmininkę Ireną Degutienę, kuri staiga sužibo, kaip žvaigždė mūsų politinėje padangėje. Manau, kad tai iš esmės dora politikė, savo ilgamete veikla jau įrodžiusi savo meilę Lietuvos visuomenei ir jos prasmingiems bei doriems interesams. Jei to visiškai pakako tuomet, kai ji neužėmė labai svarbaus pirmaujančio posto parlamentinėje valstybėje, tai dabar verta pažvelgti ar viskas vyksta taip, kaip nužymi mūsų Konstitucija ir ar tai atitinka politinę nuovoką, kaip Lietuvai būtų geriau. Irena Degutienė politinėse batalijose visada pasižymėdavo savo subalansuotu santūrumu ir tai galėjo patikti daugumai įvairių pozicijų politikams. Sakykim, tokia Rasa Juknevičienė, kol nebuvo KAM ministrė, (tai yra poste, kuris politinę raišką šiek tiek varžo), trinktelėdavo tiksliai į taikinį taip, kad net stambūs oponentai vyrai susiriesdavo ir gal norėdavo pasislėpti už TV studijos stalo ar laidos vedėjo. Irena Degutienė tokių laidų gal net vengdavo ir tas jos šioks toks neutralumas padėjo gauti didelę persvarą ją skiriant į Seimo pirmininko postą. Iki to momento lyg ir viskas buvo savo vietoje. Tokiu krizės periodu, kai Vyriausybė vis sunkiau suranda Seime balsų daugumą, geresnės kandidatės Seime tikriausiai net nebuvo. Jos išsakytas ryžtas dar prieš A.Valinsko nuvertimą: " Manau, kad sugebėsiu" rodė jos pasiryžimą " čiupti jautį už ragų" . Gaila, kad nespėjo susivokti, kad jos partinė, kaip Seimo pirmininkės, raiška prarado savo aktualumą ir būtinybę. Toks jau tas Seimo pirmininko postas, kurio vienas iš privalumų turi būti įvairių politinių frakcijų interesų derinimas Seimo Statuto reikalavimų ribose. Pirmas naujai išrinktos Seimo pirmininkės politinis mostas, buvo aiškinimas, kad Permainų koalicija, esant reikalui, gali bendradarbiauti su Darbo partija. Ūžtelėjo viešumoje kritika dėl tokio teiginio ir buvo tas kvietimas pataisytas iki: " Bendradarbiavimas galimas, dirbant kartu opozicijoje." Labai aiškiai matėsi ir matosi, kad I.Degutienė labai nori aprėpti šalyje viską. Net ir tai, kas tiesiogiai yra Vyriausybės darbo darželis. Kai kurie siūlymai šioje srityje buvo, mano supratimu, šiek tiek populistiniai ir tai gerokai kilstelėjo Seimo pirmininkės reitingus. Nemanau, kad Prezidentės tokios ar panašios raiškos būdas turėtų būti pavyzdinis.