„Lydekai paliepus, man panorėjus...“ pasakymas bene geriausiai galėtų atspindėti 2009-ųjų metų politinę pabaigą. Trys aukščiausios valdžios institucijos: Prezidento, Seimo ir Vyriausybės įvykdė stambaus oligarchinio kapitalo paliepimus.
Priimtas ir Prezidentės pasirašytas antisocialinis 2010 m. valstybės biudžeto įstatymas su mokestinėmis pataisomis – tipiškas pavyzdys, kaip skurdžiausių ir pažeidžiamiausių mūsų visuomenės sluoksnių bei tų, kurie pretenduoja į vidurinįjį visuomenės sluoksnį sąskaita valdžia krizės akivaizdoje bando gelbėti ir apsaugoti stambaus verslo grupių turtus bei pelnus. Štai tik keli, bet daug pasakantys mokesčių pasikeitimai nuo 2010 metų – pelno mokestis sumažintas nuo 20 iki 15 proc., o privalomojo sveikatos draudimo mokestis (6 proc.) nebus skaičiuojamas nuo nuomos, dividendų, turto pardavimo pajamų. Tai yra nuo tų pajamų, kurių dėka turtingieji sėkmingai sau kraunasi dar didesnius turtus. Pavyzdžiui, vien dividendais yra išsimokama po keliolika milijardų kasmet.
Energetika – tai taip pat ta sritis Lietuvoje, kur valdžios pareigūnai nuolankiai aptarnauja atskiras grupes ir priiminėja jiems naudingus sprendimus. Ir nors Prezidentė teikėsi pareikšti, kad „Energetinė Lietuvos nepriklausomybė prasidės kaip tik tą akimirką, kai bus sustabdyta Ignalinos atominė elektrinė“, o kai kas net pradėjo samprotauti apie laisvą Lietuvos energetinę rinką, realiai, bent artimiausiu metu, liksime pririšti ivano laidu. Džiaugtis įvykdytu stojimo į ES įsipareigojimu dėl IAE uždarymo ar rinkos kainomis už 1 kWh – reiškia nematyti realybės ir nepaisyti vartotojų interesų. Juolab, kai tikrovėje Lietuvos energetinė padėtis atskleidžia ir tolesnę šalies priklausomybę nuo Rusijos.
Dauguma 2009-ųjų metų valdžios veiksmų ir sprendimų rodo, kad pagrindinės institucijos yra tapusios klaninių oligarchinių struktūrų įkaitėmis. Štai kad ir Vyriausybės 2009-11-25 nutarimu patvirtinta „Centralizuoto valstybės turto valdymo 2009-2016 metų strategija“, iš kurios akivaizdžiai kyšo nekilnojamojo turto vystytojų ausys: „Įdiegti centralizuoto valstybės nekilnojamojo turto valdymo modelį, kuris būtų pagrįstas palaipsniu valstybės nekilnojamojo turto nuomos principo įgyvendinimu. Įdiegti centralizuotą valstybės nekilnojamojo turto perdavimo nuosavybėn sistemą“,- sakoma strategijos uždavinuose, o priemonėse įrašyta: „Centralizuoti valstybės nekilnojamojo turto aptarnavimo procesą ir pereiti prie paslaugų iš privačiojo sektoriaus pirkimo“. Akivaizdu, kad iš viso valstybės turto nekilnojamas turtas – ypatingai įdomus. Po tokių Vyriausybės sprendimų mūsų valdžia labiau tampa panaši į musę besiblaškančią riebaus voro voratinklyje.
Bankų, statybos bendrovių, rusų energetikos, kitos oligarchizuotos stambaus verslo struktūros apraizgiusios valdžios institucijas iščiulpia milžiniškas valstybės pinigų sumas, turinčias pasitarnauti didžiajai visuomenės daliai. Niekas nesiginčija dėl to, kad reikia skatinti pramonę, verslą. Tačiau civilizuotam ekonomikos, ūkio skatinimui pradžiai pakaktų keleto vyriausybės sprendimų – sustabdyti energetikos tarpininkų lupikavimą bei įkurti valstybinį komercinį banką, kuris garantuotų konkurenciją bankininkystėje ir pramonei, verslui teiktų paskolas europinėmis palūkanomis.
Prezidentė, laimindama antisocialinius, prieš didžiąją visuomenės dalį, taip pat ir valstybę, nukreiptus Vyriausybės ir Seimo sprendimus, sugebėjo atlikti sėkmingą, dėmesį nukreipiantį manevrą. Išpūstas neveikusio CŽV kalėjimo burbulas visgi suveikė. Prezidentė išsaugojo savo aukštus reitingus.
Vis dėlto išeitis iš šių nesąmonių – pačios visuomenės rankose. Daug kas priklauso nuo jos pasirinkimo. Kaip rodo karti patirtis, principas „patinka-nepatinka“, „myliu-nemyliu“ ir pan. nėra tinkamas rinkėjų sąjungininkas, nes Lietuvos politikoje nuo meilės iki neapykantos taip pat dažnai tebūna tik vienas žingsnis. Tad rinktis reikia ne vadovaujantis emocijomis, o apgalvotai ir atsakingai.
Arvydas Akstinavičius, Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkas
