Retai kada šalies pasitikėjimas savimi ir užimama vieta pasaulyje gali sugriūti per vieną naktį, rašo „Politico“.
Vokietijos kancleris, socialdemokratas Olafas Scholzas, gruodį perėmęs pareigas iš Angelos Merkel, anuliavo dešimtmečius trukusią Vokietijos užsienio politiką ir pasielgė visiškai priešingai nei pirmtakė paskelbdamas apie dramatišką posūkį 180 laipsnių kampu. Plane, pavadintame Zeitenwende (istoriniu poslinkiu), buvo numatytas pažadas per trumpą laiką išleisti 100 milijardų eurų gynybai.
Tačiau po kelių savaičių Vokietijos valdžios paniką dėl neteisingo Vladimiro Putino vertinimo pakeitė spyriojimasis dėl sąjungininkų, reikalaujančių Berlyno suteikti Ukrainai daugiau paramos nei padrąsinimą ar keletą sovietmečio tipo raketų.
Toks užsispyrimas primena, kad Vokietija ne per vieną naktį pardavė savo sielą Rusijai. Tai buvo ne vienerius metus trukęs procesas, kuriame dalyvavo visa šalis.
Toliau pateikiamas dalinis tų, kurie labiausiai kalti dėl klaidingo Vokietijos požiūrio į Rusiją ir jos lyderį, sąrašas.
Angela Merkel
Nė vienas vokietis nėra labiau atsakingas už krizę Ukrainoje nei A. Merkel. Jos pirmtako išdaigos galėjo užgožti tą tikrovę visuomenės suvokime, tačiau faktai kalba patys už save. Eidama kanclerės pareigas nuo 2005 iki 2021 metų, A. Merkel buvo toji jėga, kuri lėmė, jog NATO atsisakė suteikti Ukrainai narystę aljanse. Net ir po Maskvos įsiveržimo į Gruziją, žiauraus Sirijos bombardavimo, Krymo aneksijos, karo Donbase, MH-17 numušimo, čečėnų sukilėlio nužudymo Berlyno centre ir Aleksejaus Navalno apnuodijimo, A. Merkel tvirtino, kad su V. Putinu galima susitarti.
Ji buvo tokia tikra, jog bendradarbiavimas su Rusija yra kelias į taiką, kad 2015 metais uždegė žalią šviesą prieštaringai vertinamam projektui „Nord Stream 2“, nepaisant V. Putino įvykdytos Krymo okupacijos ir pradėto karo Rytų Ukrainoje. Prasidėjus šių metų karui, A. Merkel faktiškai pasitraukė į pogrindį. Praėjusį mėnesį ji per atstovę spaudai sakė, kad laikosi 2008 metais priimto sprendimo blokuoti Ukrainos įstojimą į NATO. Paskutinį kartą ji buvo matyta atostogaujanti Toskanoje.
Frankas Walteris Steinmeieris
F. W. Steinmeieris, ilgametis buvusio kanclerio Gerhardo Schröderio patikėtinis, nuo pat pradžių buvo Vokietijos energetinio aljanso su Rusija „Nord Stream“ dujotiekiu šalininkas. Kaip ir daugelis socialdemokratų, F. W. Steinmeieris tvirtino, kad projektas garantuos taiką, sukurdamas abipusę Rusijos ir Vokietijos priklausomybę. Būdamas A. Merkel užsienio reikalų ministru, jis ir toliau stūmė šią liniją vis agresyvesnių Maskvos veiksmų akivaizdoje.
Jis taip pat atliko pagrindinį vaidmenį bandymuose priversti Ukrainą paklusti diplomatiniams sprendimams, arba vadinamajai Steinmeierio formulei, kuri būtų įtvirtinusi didesnę Rusijos įtaką Ukrainoje. Dabar Vokietijos prezidentas F. W. Steinmeieris neseniai pripažino klydęs remdamas „Nord Stream“ ir neteisingai įvertinęs V. Putiną. Nepaisant to, Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis atsisakė jį priimti Kijeve, todėl vokietis buvo priverstas atšaukti planuotą vizitą.
Pastaba: prieš keletą dienų pranešta, kad V. Zelenskis vis tik pakvietė atvykti į Ukrainą Vokietijos kanclerį O. Scholzą ir prezidentą F.W. Steinmeierį.
Gerhardas Schroderis
2005 metais pralaimėjęs A. Merkel, G. Schrioderis galėjo išeiti į pensiją Hanoveryje ramiam gyvenimui su šeima. Jo kanclerio pareigos, galima sakyti, buvo sėkmingiausios per visą kartą ir greičiausiai jis būtų buvęs toliau gerbiamas kaip išmintingas valstybės veikėjas. Deja, kaip ir daugelis buvusių politikų, jis sekė paskui pinigus. Praėjus vos kelioms savaitėms po kadencijos pabaigos G. Schroderis tapo dujotiekio „Nord Stream“ projekto pirmininku, o patį projektą jis patvirtino paskutinėmis buvimo kancleriu dienomis. O tai jau galima vadinti įžūlumo viršūne.
Vienintelis teigiamas dalykas, kurį galima pasakyti apie G. Schroderį, yra tai, kad jis yra ištikimas. Deja, jis lojalus būtent V. Putinui. Poros draugystė – neprilygstama pastarųjų dešimtmečių pasaulinėje politikoje – būtų juokinga, jei nebūtų tokia tragiška. Galbūt būtų galima atleisti G. Schroderiui už pirmąjį „Nord Stream“ dujotiekį. Juk daugelis Vakaruose klydo dėl V. Putino. Tačiau užuot atsitraukęs, G. Schroderis tapo didžiausiu Rusijos prezidento gynėju Vakaruose – šį vaidmenį jis atlieka ir toliau. G. Schroderis donkichotiškai mėgino sudaryti taikos susitarimą, kovo mėnesį skrisdamas į Maskvą, tačiau šis apsilankymas daugeliui atrodė tik bandymas atkurti savo įvaizdį. Neseniai leidiniui „The New York Times“ jis sakė, kad Rusijos karas prieš Ukrainą buvo „klaida“, tačiau jis ignoravo savo paties veiksmus. „Aš nesakau mea culpa“, – teigė jis.
Joe Kaeseris
Nors teisinga sakyti, kad Vokietijos politiniai lyderiai turi prisiimti didžiąją dalį atsakomybės už patiklią šalies politiką Rusijos atžvilgiu, tačiau reikia pasakyti ir tai, jog politikai dažnai būdavo pastūmėjami. Ir niekas to nedarė stipriau už J. Kaeserį. 2013–2021 metais eidamas inžinerijos milžinės „Siemens“ generalinio direktoriaus pareigas, J. Kaeseris nenuilstamai plėtojo verslą Rusijoje. Po Krymo aneksijos 2014 metais J. Kaeseris atsisakė atšaukti kelionę į Maskvą pasisėdėti su V. Putinu jo privačioje rezidencijoje. Po to J. Kaeseris įspėjo savo kritikus, sakydamas, kad neleis „laikiniems neramumams daryti per daug įtakos mūsų ilgalaikiams planams“. J. Kaeseris neseniai atsiprašė už tokias pastabas, sakydamas, kad V. Putinas jį apgavo. „Buvau tarp tų, kurie tikėjo Wandel durch Handel principu“, – sakė jis, turėdamas omenyje Vokietijos strategiją bandyti pertvarkyti autoritarines šalis gilinant prekybos ryšius.
Wolfgangas Reitzle'as
Du dešimtmečius stovėdamas prie dujų milžinės „Linde“ vairo W. Reitzle‘as stūmė įmonę į vis gilesnius ryšius su Rusija. Tik keletas Vokietijos verslo vadovų buvo taip arti V. Putino vyriausybės kaip W. Reitzle'as. Jis buvo BMW vadovas, ėjo „Linde“ generalinio direktoriaus pareigas, paskui tapo prezidentu - šių pareigų atsisakė kovo mėnesį. Praėjusiais metais jis prižiūrėjo didžiausią „Linde“ ėjimą iš visų – tai buvo 6 mlrd. JAV dolerių vertės susitarimas su Rusijos energetikos milžine „Gazprom“ dėl didžiulio dujų perdirbimo centro statybos netoli Rusijos sienos su Estija. Kol kas įmonė neatsisako projekto. Nors W. Reitzle‘as nekalba apie situaciją Ukrainoje, „Linde“ neseniai paskelbė viešą pareiškimą, kad įmonė yra „labai susirūpinusi dėl kilusios humanitarinės krizės“. Tiesiog nepakankamai susirūpinusi, kad nustotų verslauti su V. Putinu.
Miuncheno saugumo konferencija
Iš išorės kasmetinė saugumo konferencija gali atrodyti kaip gera dingstis pasaulio elitui pasimėgauti Bavarijos sostinės teikiamais malonumais. Tačiau gabfest, kaip kad vadinami neformalūs susitikimai, taip pat yra puiki vieta užsiimti verslu ir megzti ryšius, todėl daugelis dalyvių atvyksta iš verslo pasaulio. Tiek Horstas Teltschikas, kuris buvo pagrindinis Helmuto Kohlio patarėjas prieš perimdamas konferenciją 1999 metais, tiek Wolfgangas Ischingeris, buvęs Vokietijos diplomatas, tapęs konsultantu ir 2008 metais perėmęs konferencijos vadžias, stengėsi visaip įsiteigti Rusijos pareigūnams ir verslininkams. Šios priemonės rezultatas buvo įteisinti Rusiją kaip Vokietijos verslo partnerę, nepaisant sankcijų, kurias Vakarai taikė šaliai.
„Linde“ vadovavęs W. Reitzle‘as buvo Miuncheno saugumo konferencijos patariamosios tarybos pirmininkas, o „Siemens“ vadas J. Kaeseris pirmininkauja tarybai šiuo metu – ir abu pritarė tokiems bandymams įsiteigti. Vadovaujant W. Ischingeriui, prie valdybos prisijungė Hermanas Grefas, didžiausio Rusijos banko „Sberbank“ vadovas. Ne taip seniai Europos Komisija pasiūlė stipriau izoliuoti šį banką nuo tarptautinės finansų sistemos.
Kitas nuolatinis konferencijos dalyvis – Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas, kurį daugelis laiko karo nusikaltėliu. W. Ischingeris pasveikino S. Lavrovą scenoje 2018 metais kaip „gerbiamą Sergejų“. H. Teltschikas, pasisakantis už „duok ir imk“ politiką su Rusija, 2019-aisiais V. Putiną apibūdino kaip „žavingą, bendraujantį ir atvirą“. Neseniai paklaustas, ar norėtų patikslinti šį vertinimą, jis atsakė, kad jo laikosi, nes „tuo metu jis toks buvo“.
Rytų komitetas
Pagrindinė Vokietijos įmonių vadovų platforma, skirta pasinaudoti Rusijos rinka, yra organizacija, žinoma kaip „Ost-Ausschuss“ arba Rytų komitetas. XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje įkurtos lobistų grupės narėmis tapo dauguma žinomiausių Vokietijos korporatyvinių įmonių, nuo „BMW“ ir „VW“ iki chemijos milžinės „BASF“. Nuo Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos grupė buvo geriausias Maskvos draugas Berlyne ir agitavo prieš sankcijų griežtinimą. Iš dalies jai tai sekėsi, kaip pavyko 2015 metais patvirtinti „Nord Stream 2“. Kaip apdovanojimą Kremlius suteikė grupės nariams neribotą prieigą. Svarbiausias Rytų komiteto metų renginys būdavo susitikimas su V. Putinu. Šių metų susitikimas buvo atšauktas.
Neseniai Rytų komiteto vadovas Oliveris Hermesas paskelbė atsistatydinsiantis, kad padėtų savo paties įmonei susigaudyti naujoje geopolitinėje aplinkoje. Karą jis kuo „griežčiausiai“ pasmerkė, bet taip pat pabrėžė, kad „abipusė ekonominė priklausomybė gali prisidėti prie situacijos deeskalavimo“.
Matthiasas Platzeckas
Buvęs Vokietijos Brandenburgo žemės premjeras ir socialdemokratų lyderis M. Platzeckas buvo mielesnis ir švelnesnis Rusijos agresijos Berlyne veidas. Gimęs ir užaugęs komunistinėje Rytų Vokietijoje, M. Platzeckas (kuris pripažįsta jaučiantis meilę sovietiniam kinui) bandė įtikinti vokiečius, kad jiems nėra ko bijoti Rusijos. Dažnas Vokietijos pokalbių šou svečias M. Platzeckas dažnai įrodinėjo, kad Rusija paprasčiausiai yra nesuprasta ir kad Vakarai turėtų derėtis su Maskva, kad sukurtų pasitikėjimą. Savo 2020 metų knygoje „We Need a New Ostpolitik“ M. Platzeckas pareiškė, kad tarptautinė bendruomenė turėtų pripažinti Krymą Rusijos teritorijos dalimi – tokį reikalavimą jis pirmą kartą iškėlė netrukus po Rusijos invazijos 2014 metais. Nuo to laiko jis persigalvojo dėl šios pozicijos.
Praėjus dienai po pastarosios Rusijos invazijos, M. Platzeckas pripažino klydęs dėl Rusijos. „Apsijuokiau, nes man tai, kas ką tik įvyko, buvo neįsivaizduojama“, – sakė jis. Po kelių dienų jis atsistatydino iš Vokietijos ir Rusijos forumo pirmininko pareigų – pelno nesiekiančios grupės, kuriai jis vadovavo su tikslu skatinti ryšius tarp dviejų šalių.
Georgas Restle‘as
Gerai žinomas Vokietijos visuomeninės televizijos reporteris ir populiariausios savaitinės naujienų laidos „Monitor“ vedėjas G. Restle'as skleidė abejonių keliantį naratyvą apie tai, kad NATO plėtra į rytus padaro Rusiją priešininke. Nors dabar ir kritikuoja V. Putiną bei karą, apie kurį pradėjo skelbti žinias iš Kyjivo, G. Restle'as vis tiek lieka ištikimas Vokietijos visuomeninio transliuotojo (pagrindinio naujienų šaltinio daugeliui vokiečių) redakcinei linijai, pagal kurią Vakarai vaizduojami kaip pagrindiniai priešpriešos su Rusija kaltininkai.
„Pastaraisiais metais buvo sugriautas pasitikėjimas, bet Rusija jokiu būdu nėra vienintelė kaltininkė, – sakė jis 2018-aisiais žiūrovams, kritikuodamas NATO dėl karinių pratybų surengimo rytiniame Aljanso flange. – Pastarojo meto istorija parodo, kad būtent Vakarai, apsvaigę nuo pergalės Šaltajame kare, nuolat ignoravo Rusijos interesus ir, atrodo, nieko neišmoko arba atsisakė išmokti.“
Likus dviem dienoms iki pastarosios Rusijos invazijos į Ukrainą, jis apgailestavo, kad „Vakarai ignoruoja Rusijos saugumo interesus, JAV meluoja apie Irako karą ir NATO misiją Kosove“, nors pripažino, kad tai negali būti pateisinti šokiruojančio V. Putino įvykdyto „tarptautinės teisės pažeidimo“.
Friedrichas Merzas
Iš pirmo žvilgsnio naujasis Vokietijos konservatorių lyderis Friedrichas Merzas atrodė neturintis nieko bendra su Rusijos liūnu. Tačiau svarbiausiais pastarųjų metų diskusijų dėl Rusijos politikos momentais F. Merzas, kuris krikščionių demokratų lyderiu tapo tik iš trečio karto ir tik žlugus visuotiniams tinkimams, vis tiek atsidūrė neteisingoje istorijos pusėje.
Kad įmonėms atstovavęs teisininkas F. Merzas, daugybę metų praleidęs politinėse paraštėse, kol A. Merkel kooptavo jį į viršūnes, įsitikintų, jog „Nord Stream 2“ nėra gera idėja, prireikė net Aleksejaus Navalno apnuodijimo 2020 metais. Net ir tada F. Merzas, kuis buvo ilgametis šio projekto šalininkas, paragino paskelbti tik moratoriumą dujotiekio tiesimui. Visai neseniai, artėjant vasario 24-osios invazijai, jis prieštaravo Rusijos atjungimui nuo SWIFT mokėjimų sistemos. Įspėdamas, kad šis žingsnis pagal galimą poveikį finansų rinkoms gali prilygti „atominės bombos“ sprogimui, F. Merzas ragino neatkirsti Rusijos. Vėliau jis pakeitė kursą ir dabar mano kitaip, taip pat neseniai lankėsi Kyjive.
Jurgenas Habermasas
Vokietijos pseudointelektualų sąraše jokia figūra nėra įtakingesnė už J. Habermasą, žmogų, kurį daugelis laiko neoficialiu Vokietijos valstybės filosofu. Pragmatikas ir buvęs Frankfurto mokyklos šalininkas, 92 metų J. Habermasas dešimtmečius tarnavo kaip orakulas pagrindinėms Vokietijos kairiosioms srovėms. Paskutinis jo išminties perlas – Vokietija pasielgė teisingai nesiųsdama ginklų Ukrainai.
Neseniai dienraščio „Süddeutsche Zeitung“ komentare, skirtame daugiausia kosmopolitiškam šalies elitui, J. Habermasas teigė esantis už Vokietijos „introspektyvią ir santūrią federalinę vyriausybę“. Nerūpestingas Vokietijos požiūris į Ukrainą karo metu yra ne problema, o atsakymas, argumentavo jis, ragindamas skaitytojus nekreipti dėmesio į „moralinio pobūdžio kaltinimus dėl vokiečių santūrumo“.
Galiausiai jis patikino vokiečius, kad viskas bus gerai, kol jie nepaisys permainų vėjo. „Šios diskusijos, kurios atnešė daugybę stulbinamų buvusių taikos šalininkų atsivertimo pavyzdžių, tariamai reiškia istorinį Vokietijos pokario mentaliteto poslinkį (sunkiai iškovoto mentaliteto, kuris ne kartą buvo smerkiamas iš dešinės pusės) ir tuo pačiu užbaigia plačią, į dialogą linkusią ir taikai įsipareigojusią Vokietijos politiką“, – padarė išvadą jis.
Manuela Schwesig
M. Schwesig buvo lemta atlikti didžiulius darbus. Buvusi A. Merkel šeimos reikalų ministrė, socialdemokratė 2017 metais tapo Meklenburgo-Pomeranijos žemės ministre pirmininke. Iš rytų kilusią, vėžį įveikusią M. Schwesig daugelis laikė socialdemokratų partijos ateitimi – kol kelyje nepasimaišė „Nord Stream 2“ projektas. Tai, kad vokiškas dujotiekio galas baigiasi jos gimtojoje žemėje, jau iš anksto galėjo reikšti nesėkmę, bet M. Schwesig yra gili tikinčioji.
M. Schwesig pastaraisiais metais nuolat gynė projektą su Rusija bei siekė įsteigti pelno nesiekiantį fondą „Gazprom“ pinigais, kad užbaigtų dujotiekį net ir tuo atveju, jei projektui būtų buvusios įvestos JAV sankcijos. M. Schwesig neskyrė daug diskusijoms apie Ukrainą ar iššūkius, su kuriais ši šalis susidūrė kovodama prieš Rusiją. Vis dėlto ji daug dėmesio skyrė Vašingtonui, kurį nuolat kaltino neteisingai kenkiant jos rinkėjams dėl grasinimų sankcionuoti įmones, įsitraukusias į dujotiekio projektą.
„Galite rinktis tarp rusiškų dujų iš Baltijos jūros dujotiekio arba amerikietiškų suskystintų dujų, kurios tarnauja JAV interesams“, – per karštą 2020 metų sesiją parlamentarams sakė M. Schwesig.
Visai neseniai ji pakeitė toną, sakydama, kad fondas buvo klaida ir kad V. Putiną reikia patraukti atsakomybėn už invaziją į Ukrainą. „Gyvename naujoje eroje“, – dabar sako ji.
