Pristatome antrąją straipsnio „10 paprastų žmonių nepaprastų poelgių“ dalį. Pirmąją dalį galite rasti čia.
6. Martino Liuterio Kingo „Aš turiu svajonę“ kalba
Vienas iš geriausių XX a. oratorių ir kovotojų už pilietines teises, M.L.Kingas suvaidino lemiamą vaidmenį, verčiant rasinę nelygybę Amerikoje.
Iš pradžių jis dalyvavo R.Parks įžiebtame segragacinių autobusų boikote, vėliau tapo baptistų pastoriumi ir agitavo žmones nesmurtiniui pasipriešinimui. Kingo „karjeros“ viršūne laikoma „Aš turiu svajonę“ kalba, pasakyta 1963 m. per afro-amerikiečių protesto akciją Vašingtone.
Ant simbolinių Linkolno memorialo laiptų Kingas kreipėsi į 200,000-300,000 disidentų ir milijonus televizijos žiūrovų, ragindamas kurti laisvą pasaulį. Pasaulį, kuriame žmonės būtų vertinami ne pagal odos spalvą, bet pagal asmenines savybes.
Už didžiulį indėlį naikinant segragacijos pūlinį, Kingas tapo jauniausiu per visą istoriją Nobelio premijos laureatu. Jis ją gavo 1964 m.
Nors samdytas žudikas ir nutraukė Martino Liuterio gyvybės giją, jo žodžiai iki šiol teikia stiprybės pasaulio engiamiesiems.
7. Ahmado Batebi „atsitiktinis“ didvyriškumas
Ahmad Batebi išgarsėjo per Irano studentų protesto akcijas 1999 m. Atsitiktinai padaryta nuotrauka apskriejo visą pasaulį ir pakeitė tolesnį vaikino gyvenimą.
Nuotraukoje vaizduojamas Ahmad laikantis savo žuvusio bičiulio kruvinus marškinius. Žurnalui „The Economist“ pasirinkus ją viršeliu, kilo visuotinis pasipiktinimas žmogaus teisių pažeidinėjimais Irane.
Tarptautinės organizacijos nesušvelnino Batebi kančių: jis buvo aštuoneriems metams negailestingai įmestas į kalėjimą. Vis dėlto pasaulio neigiama reakcija apsaugojo agitatorių nuo viena – anoniminės ir brutualios mirties.
2008 m. vyrui, padedamam pogrindinės kurdų grupuotės, pavyko pasprukti iš kalėjimo ir JAV pasiprašyti prieglobsčio. Iki šiol Batebi yra žmogaus teisių Irane aktyvistas ir pasisako už nesmurtines politines reformas.
8. Nelsono Mandelos atsidavimas teisingumui
Kovos su apartheido režimu šalininkas, Afrikos nacionalinio kongreso lyderis Nelsonas Mandela buvo įkalintas 27 metams už politinį agitavimą prieš PAR valdžią.
Tačiau tai jo nesužlugdė ir vėliau Mandela tapo pirmuoju šalies tamsiaodžiu prezidentu, Nobelio taikos premijos laureatu bei tarptautiniu laisvės simboliu.
Iš pradžių Nelsonas Mandela palaikė pasyvaus pasipriešinimo idėją. Tačiau po 1956-1961 „Išdavystės teismų“, kuomet 156 Afrikos nacionalinio kongreso nariai (tarp jų ir Mandela) buvo suimti ir vėliau išteisinti, kova įgavo radikalesnę kryptį: Mandela griebėsi ginklo ir už tai pakliuvo į nelaisvę.
Dėl jo drąsos, vadovavimo ir pasišventimo Pietų Afrikos Respublika 1994 m. surengė pirmuosius daugiarasinius rinkimus ir suardė daugybę metų šalį dusinusį apartheido režimą.
N.Mandela su Vokietijos kanclere A.Merkel
9. Thich Quang Duc susideginimas
Niekada anksčiau karo baisumai nebuvo taip nuodugniai atspindėti žiniasklaidoje negu Vietnamo karo metu. Bet Thich Quang Duc savižudiško protesto nuotrauka sukrėtė pasaulį labiausiai.
1963 m. ramų birželio vakarą 76 metų amžiaus vienuolis atsisėdo lotuso pozoje centrinėje Saigono sankryžoje, viešai pasmerkė Pietų Vietnamo vyriausybės vykdomą budistų vienuolių persekiojimą ir ragino siekti religinės lygybės. Tuomet apsipylė degiu skysčiu ir įžiebė liepsną.
Nors daugelis susideginimą vertina prieštaringai, būtent jis tapo lūžio tašku Pietinį Vietnamą ištikusioje budistų krizėje, išpranašavusiu režimo subyrėjimą.
Dėl savo pasiaukojamo akto, Thich Quang Duc buvo pripažintas įgijęs bodhisattva statusą. Budizme tai reiškia nušvitėlį, kuris savo nirvanos būseną aukoja tiems, kurie atsidūrė bėdoje.
10. Aung San Suu Kyi - „Laisvė nebijoti“
Birmietė Aung San Suu Kyi kilo iš politikų šeimos – jos tėtis 1947 m. „išsiderėjo“ Mianmario nepriklausomybę iš Didžiosios Britanijos ir buvo tais pačiais metais nužudytas, o mama buvo pirmoji besiplunksnuojančios šalies ambasadorė Indijoje. Didžiąją dalį savo gyvenimo moteris praleido studijuodama ir gyvendama užsienyje.
1988 m. ji grįžo į tėvynę slaugyti sergančios motinos ir stojo į kovą su chunta, kuri nuvertė jos tėvo sukurtą pilietinę valdžią.
Neilgai trukus moteris tapo charizmatiškiausia sukilimo lydere ir įkūrė opozicinę partiją. 1990 m. ji buvo išrinkta ministre pirmininke pirmuosiuose daugiapartiniuose rinkimuose Mianmaryje. Tačiau šis triumfas greitai sudužo į šipulius – karinė vyriausybė leido rinktis tarp namų arešto arba ilgalaikės savanoriškos tremties.
Aung San Suu Kyi atsisakė palikti savo šalį ir iki šiol gyvena namų arešto sąlygomis. Užsienyje gyvena jos šeima.
Visiškas pasišventimas matyti kitokį Mianmarį pelnė Aung San Suu Kyi Nobelio taikos premiją ir begalę kitų tarptautinių apdovanojimų. Jos esę „Laisvė nebijoti“ galite rasti čia.
Aung San Suu Kyi - kovotoja už šviesesnį Mianmarį
