Klimato ekspertai ir politikai susitinka Buenos Airėse, kad pažymėtų Kioto protokolo įsigaliojimą, tačiau daugelis skeptiškai nusiteikusių mokslininkų vis tiek stengsis paneigti tarptautinį konsensusą dėl globalinio atšilimo, tvirtina „BBC News“ (www.bbc.com).
Vienas tokių skeptikų – Londono universiteto koledžo naftos geologijos kviestinis profesorius dr. Martinas Keeley, kurio straipsnį BBC paskelbė savo interneto svetainėje.
Tiems iš mūsų, kurie tyrinėja Žemės istoriją iki žmogaus atsiradimo, sunku suprasti dabartinius debatus dėl visuotinio atšilimo, tvirtina autorius. Klimatas keičiasi – ir tai visai normali jo būsena.
Tai, kad tikimasi permanentinio klimato modelių stabilumo, demonstruoja tik esminį orų sudėtingumo ir nepastovumo nesupratimą, tvirtina M. Keeley. Jei pasaulio klimatas netaptų šiltesnis, tuomet jis darytųsi šaltesnis, ramybės būsena paprasčiausiai neįmanoma.
Pasak mokslininko, ledynų kepurės arba didėja, arba traukiasi, ir ačiū Dievui. Po paskutiniojo ledynmečio klimatas šiltėja, jūros lygis kyla, tačiau savo istorinių normų ribose. Keičiantis aplinkai fauna ir flora arba prisitaiko, arba išnyksta, gamta nėra sentimentali.
Tačiau dėl liūdnai pagarsėjusios ir diskredituotos „ledo ritulio lazdos“ formos pastarojo tūkstantmečio temperatūrų kreivės, kuria pasinaudojo klimato pokyčius nagrinėjanti Tarpvyriausybinė ekspertų grupė, siekusi papildyti argumentus Kioto protokolo naudai, dauguma stebėtojų neketina atsisakyti savo požiūrio. Jie nesutinka su tuo, kad dabartiniai klimato pokyčiai yra „patys didžiausi“ iš visų „užregistruotų“.
Priklausomybė nuo laiko
Toks tvirtinimas – paprasčiausias melas. Iš geologinių (ir archeologinių) duomenų žinome, kad orų svyravimai ir ekstremalūs klimato faktoriai – tai norma. Tokie kraštutinumai atsiranda tolygiai ir greitai, ir iš visko sprendžiant jie nebuvo sukelti žmogaus veiklos (nėra antropogeniški). Tad kaip tada jie gali kelti didesnį pavojų, nei terorizmas, anot vyriausiojo D. Britanijos vyriausybės patarėjo mokslo klausimais profesoriaus Davido Kingo? Nebent taip atrodo nenorintiems susitaikyti su neišvengiamais planetos pokyčiais.
Klimato pasikeitimus ir jūros lygio kitimą įtakojantys faktoriai yra labai įvairūs ir sudėtingi, nesvarbu, ar pokyčiai lėti, ar spartūs. Aš niekaip negaliu suprasti, kaip galima modeliuoti net dabartinius procesus, ką jau kalbėti apie būsimus; mes juk vis dar negalime tiksliai atspėti, koks oras bus kitą savaitę, teigia autorius.
Taigi svarbiausias klausimas – ne tai, ar keičiasi klimatas ir jūros lygis, ir ar tai yra gerai ar blogai. Tai natūraliai vyksta milijardus metų. Ir svarbiausia ne tai, ar iš tiesų vyksta šie pokyčiai, geriausiu atveju tai ginčytinas dalykas, nes turimi duomenys prieštaringi, o problema itin priklauso nuo laiko ribų.
Ekologams labiau rūpi kitkas – ar klimato pokyčiai yra antropogeniniai, ir jei taip, tai ar galima juos sustabdyti. Aš nežinau nė vieno tvirto įrodymo, kad žmonių vykdoma aplinkos tarša sukelia bent kiek žymesnius klimato pokyčius, tvirtina autorius.
Verčiau reikėtų užduoti klausimą, ar keičia orus ugnikalnių išsiveržimai; į tai mes bent jau galime atsakyti „taip“.
Vienintelis antropogeninių klimato pokyčių įrodymas – mano manymu klaidingas – yra tai, kad temperatūra ėmė kilti kartu su Vakarų industrializacija; priešindustriniu periodu „ledo ritulio lazda“ neigtų atšilimo laikotarpį viduramžiais ir mažąjį ledynmetį.
Pasak mokslininko, egzistuoja kur kas artimesnė koreliacija tarp šio neseniai įvykusio atšilimo ir visuotinio balsavimo teisės įgyvendinimo. Moksle įvykių sutapimas laiko požiūriu nėra laikomas priežastinio ryšio įrodymu.
Gąsdinimai žiniasklaidoje
Todėl, įžengus į trečiąjį tūkstantmetį, mums neverta stengtis ieškoti atsakymo į kvailą klausimą, ar, ėmęsi ypatingai didelių išlaidų, galėsime būti tikri, kad galėsime veikti orus. Taip pat mažiausiai derėtų telkti dėmesį į vieną kurį faktorių. Verčiau reikėtų pagalvoti, kaip mums prisitaikyti prie natūralių klimato ir jūros lygio pokyčių neišvengiamumo.
Šitaip suformuluotas klausimas visiškai pakeistų kapitalinių įdėjimų problemą, su kuria susiduria politikai, ir nukreiptų diskusiją nuo tuščių kalbų apie dujų emisijas švaresnėse pramoninėse šalyse (kiek ilgiau nei dešimtmečiui nukeliant sumodeliuotą antropogeninį visuotinį atšilimą) į kur kas pragmatiškesnių sprendimų pusę.
Tarp šių sprendimų būtų pasitraukimas iš žemiau jūros lygio atsidūrusių žemių, kurios pasmerktos užtvindymui (įskaitant Nyderlandus), perėjimas prie Viduržemio regiono žemės ūkio kultūrų šiurinėje Europoje, šaltųjų teritorijų (pavyzdžiui, Grenlandijos) rekultivavimas ir energingas miškų atsodinimas sausringuose regionuose – tai strateginė mikroklimato kontrolės priemonė.
Kai dėl naftos, tai per artimiausius 25 metus ji beveik neabejotinai taps pernelyg brangiu masinio vartojimo energijos šaltiniu.
Visuotinis atšilimas iš tikrųjų yra tik sukčiavimas, kurio griebėsi materialiai suinteresuoti mokslininkai. Jiems būtini intensyvūs geologijos, logikos ir mokslo filosofijos kursai, tvirtina autorius.
Dėl to žiniasklaida gavo nauja panišką istoriją, kurią nusitvėrė vadinamosios „dėmesio grupės“ ir pavertė naująja religija, gąsdinančia pragaru, jei tik mes visi nepakeisime savęs. Vien tikėjimo antropogeniniu visuotiniu atšilimu nepakanka, bet tai viskas, ką jis gali mums pasiūlyti, rašo Martinas Keeley „BBC News“ paskelbtame straipsnyje.
