Seniausia žinoma deformuota vaiko kaukolė leidžia spėti, kad pirmieji žmonės nežudė ir nepalikdavo likimo valiai nesveikų palikuonių.
Mokslininkai, ištyrę 2001 metais Ispanijoje rastą 530 tūkst. metų senumo kaukolę, teigia, kad vaikas buvo genetiniškai nesveikas – kai kurios jo kaukolės dalys iro daug greičiau nei kitos ir tai neigiamai veikė jo smegenų vystymąsi.
Šio sutrikimo sunkumas nėra iki galo išaiškintas, tačiau neabejojama, kad vaikas turėjo mokymosi bei kitų protinių sutrikimų ir reikalavo papildomos priežiūros.
Vaikas priklausė pirmykščių Homo heidelbergensis žmonių rūšiai, kuri Europoje gyveno prieš 800 tūkst. metų ir buvo tiesioginiai neandertaliečių palikuonys.
Manoma, kad žmonės dėl savo prisirišimo ir silpnųjų slaugymo yra unikalūs. Žurnalas „Wired“ rašo, kad mokslininkai tokį elgesį gali vadinti medicinine priežiūra, tačiau dauguma žmonių tai įvardina paprasčiau – gailesčiu ir užuojauta.
Kitų primatų bendravime neaptinkama panašaus elgesio, tad, nors mokslininkai nėra tikri dėl laiko, neabejojama, kad dabartiniai žmonės šiuos įgūdžius turėjo kažkada išmokti. Šis atradimas gali reiškti, kad šiuos gabumus turėjome prieš pusę milijono metų.
Tyrimo studijos autorė Ana Gracia teigia, kad nelaukiamo vaiko nežudo net ir Didžiosios beždžionės (genetiškai artimiausi žmonių giminaičiai), ir kiti žinduoliai.
Antropologas Davidas DeGusta tikina, kad kūdikio su ryškia patologija išgyvenimas yra pastebimas daugelyje primatų ryšių. Tai įrodo keletas tyrimų. Pavyzdžiui, 1973 metais publikuota studija parodo, kad akli makakų jaunikliai savo motinų yra prižiūrimi beveik metus.
Antra vertus, nemažai mokslininkų tikina, kad tokia kaukolės patologija nebūtinai sukelia mokymosi sunkumų, bet neabejojama, kad dėl šio genetinio sutrikimo vaikas tikrai atrodė išskirtinis.
Tyrimo autorė teigia, kad vaikas reikalavo ypatingos priežiūros visą savo gyvenimą. Iš jo kaulų galima spėti, kad jis mirė 5–12 metų amžiaus.
