Ryšys tarp kūdikio socialinės ir ekonominės padėties ir jo smegenų vystymosi – akivaizdus. Nepaisant įgimtų ir savo įvairumu pribloškiančių sugebėjimų, smegenys ir jų tolesnis vystymasis labai priklauso nuo aplinkos indėlio. Mokslininkai kaip tik dabar atranda, kaip įgimtų dalykų ir ugdymo sąveikia nulemia šį vystymąsi, – skelbiama žurnalo „National Geographic Lietuva“ sausio mėnesio numeryje.
Nors vaikus auginame tūkstančius metų, vis dar tik iš dalies suprantame, kaip kūdikiai taip greitai mokosi pažinti, kalbėti, protauti ir planuoti. Žaibiškas jų vystymasis pirmaisiais gyvenimo metais sutampa su laikotarpiu, kai formuojasi neuronų grandinės. Gimusio kūdikio smegenyse yra apie šimtą milijardų neuronų – beveik tiek pat, kiek ir suaugusio žmogaus. Augantį kūdikį užplūsta tikras jutiminės informacijos potvynis, kuris priverčia vienus neuronus jungtis su kitais, tad 3 metų sulaukęs vaikas jau turi keletą šimtų trilijonų tokių jungčių.
„Skirtingi dirgikliai ir užduotys – girdima lopšinė ar siekiamas žaisliukas – padeda sukurti ir įtvirtinti skirtingus neuronų jungčių tinklus. Pakartotinai aktyvinamos jungtys tvirtėja. Darbo negaunančios jungtys nunyksta, kai nutrūksta jų ryšiai. Tarp metų ir penkerių, o vėliau dar kartą ankstyvoje paauglystėje smegenys praeina augimo ir racionalizavimo ciklus. Svarbiausią vaidmenį čia atlieka patirtis – ji įtvirtina išliksiančias neuronų jungtis“, – aiškinama „National Geographic Lietuva“ publikuojamame straipsnyje.
Kanzaso universiteto vaikų psichologai įrašė ir ištyrė šimtus valandų bendravimo tarp vaikų ir suaugusiųjų 42-jose šeimose, kurios buvo atrinktos iš pačių įvairiausių socialinių ir ekonominių visuomenės sluoksnių. Buvo tiriami nuo 9 mėnesių iki 3 metų amžiaus vaikai. Mokslininkai padarė stulbinantį atradimą. Pasiturinčiose šeimose vaikams per valandą vidutiniškai buvo pasakomi 2153 žodžiai, o iš pašalpų gyvenančiose šeimose - 616 žodžių. Kol vaikai sulaukdavo ketverių, ši praraja būdavo milžiniška. Be to, vargingesnėse šeimose tėvai buvo linkę daryti trumpesnes, atsainesnes pastabas, o pasiturintys tėvai kalbėdavosi su vaikais įvairiomis temomis, skatindami juos naudotis atmintimi ir vaizduote.
Tyrėjai išsiaiškino, kad tai, kiek tėvai kalbasi su vaikais, pastariesiems daro didelę įtaką. Vaikų, su kuriais dažniau kalbamasi, sulaukusių 3 metų amžiaus intelekto koeficientas buvo aukštesnis. Sulaukę devynerių ar dešimties, jie geriau mokydavosi mokykloje. Nors galėtų atrodyti, jog užtektų to, kad vaiką veiktų didesnis žodžių srautas, kiti „National Geographic Lietuva“ skelbiami tyrimai nurodo, kad televizijos, garso knygų, interneto ir išmaniųjų telefonų teikiama kalba neatlieka šios užduoties – ji neugdo vaikų.
Meilės bei dėmesio vaikams svarbą įrodė ir dar vienas žurnale aptariamas tyrimas. Buvo ištirti 136 šešiuose Rumunijos valstybiniuose lopšeliuose gyvenantys kūdikiai, kurie ištisomis valandomis buvo paliekami vieni. Vienintelis jų kontaktas su kitu žmogumi įvykdavo tada, kai globėjos ateidavo pamaitinti ar nuprausti. Tyrėjai buvo sukrėsti šių vaikų elgesio. Daugelis jų, kurie šio tyrimo pradžioje buvo jaunesni nei 2 metų, nerodė jokio prieraišumo prie savo globėjų. Jie buvo nuliūdę, suirzę ir, pasak mokslininkų, elgėsi tarsi laukiniai.
Mokslininkai pusę tiriamųjų vaikų apgyvendino šeimose, kiti liko gyventi vaikų namuose. Keletą metų jie stebėjo vaikų vystymąsi ir matė, kaip tarp dviejų grupių išryškėjo stulbinantys skirtumai. Kai vaikai, kurie buvo apgyvendinti šeimose būdami dviejų ar jaunesni, sulaukė aštuonerių metų, jų galvos smegenų veiklos struktūra nesiskyrė nuo paprastų aštuonmečių. Likusių globos namuose vaikų ši struktūra buvo silpnesnė. Labiausiai pribloškiantis skirtumas tarp dviejų vaikų grupių, išryškėjęs sulaukus ketverių, buvo jų socialiniai gebėjimai. Daugelis vaikų, kurie buvo paimti iš globos namų anksti, galėjo bendrauti su savo globėjais taip, kaip bendrautų paprasti vaikai.
Gyvenimo pradžioje smegenys yra pakankamai lanksčios, ir tai leidžia vaikams įveikti neigiamą patirtį.
