Mokslininkas Jackas Horneris tikisi naudodamas gyvus paukščius išperinti dinozaurą, rašo britų „Daily Mail“.
Paleontologijos profesorius Montanos valstijos universitete mano, kad šiuolaikinio paukščio DNR yra genetinės informacijos, kurią „galima vėl įjungti“, atgaivinant seniai ramybės būsenoje esančias dinozauro savybes.
Mokslininkas aiškina, kad norint sukurti dinozaurą, teiktų pradėti nuo emu genomo.
„Emu turi visus bruožus, kurių mums reikia velociraptoriaus dydžio dinozaurui sukurti. Jei kurčiau dinozaurą, pradėčiau būtent čia“, – kalbėjo J. Horneris.
Nors ši idėja skamba neįtikėtinai, ją remia ir kiti žymūs mokslininkai.
Viskonsino universiteto genetikas Seanas Carrollis teigia: „Paukščio genų aprašas būtų labai panašus į dinozauro genų aprašą. Būtent sprendimų priėmimo skirtumai, vykstantys vystymosi metu, atskiria viščiuką ir tiranozaurą.“
McGillo universiteto Kanadoje paleontologas Hansas Larssonas neseniai atliko eksperimentą, kurio metu tyrė prieš 150 mln. vykusią dinozaurų ilgų uodegų evoliuciją į trumpas paukščių uodegas.
Žiūrėdamas į dviejų dienų viščiuko embrioną, jis padarė netikėtą atradimą.
Mokslininkas tikėjosi besivystančiame stubure aptikti nuo 4 iki 8 slankstelių, tačiau pro mikroskopą pamatė 16. Iš esmės tai – roplio uodega.
Embrionui vystantis, „uodega“ vis trumpėjo, kol galiausiai viščiukas išsirito turėdamas vos penkis slankstelius.
„Tačiau tai visada slypėjo giliai jų embriologijoje“, – pažymėjo mokslininkas.
Taigi dinozauro projektas išties slypi šiuolaikiniuose paukščiuose.
H. Larssonas mano, kad per artimiausius šimtą metų genetikai galės retro-konstruoti gyvūnus, kurie bus panašūs į mezozojinius dinozaurus.
„Kodėl negalime paimti visos genetikos, ją šiek tiek pakeisti ir gauti tiranozaurą Rex, ar kažką į jį panašaus?“ – klausia jis.
„Manau, kad toks scenarijus visai tikėtinas, galbūt net greičiau nei manome“, – pridūrė mokslininkas.
Johnas Fallonas, vystymosi biologas iš Viskonsino universiteto, su tuo sutinka: „Kadangi apie tai sužinome vis daugiau, galėsime tai padaryti. Genetinės žinios slypi paukščiuose.“
Tuo metu J. Horneris įsivaizduoja, koks galėtų būti pirmasis pavyzdys.
„Turiu prisipažinti, kad įsivaizduoju, kaip lipu į sceną sakyti kalbos, o paskui mane seka mažas dinozauras-viščiukas. Tai būtų įspūdingas. Niekas mums netrukdo prikelti dinozaurų, tik mes patys. Žmonės, kurie tuo netiki, nedaug išmano apie evoliuciją“, – kalbėjo jis.
„Tačiau ar tai geras sumanymas – jau kitas klausimas“, – pridūrė mokslininkas.
