Vis daugiau europiečių linkę gyventi su tėvais. Ekonominiai sunkumai, su kuriais niekaip nepajėgiama susidoroti Vakaruose, keičia socialinius įpročius: Jungtinėse Valstijose ir Europoje žymiai padaugėjo jaunų žmonių, grįžtančių pas tėvus po sparnu, rašo Kirilas Žurenkovas leidinyje „kommmersant.ru“.
Pavojaus varpais pradėta skambinti JAV: žurnalo „Fortune“ duomenimis (leidinys remiasi nekilnojamojo turto specialistais) per pastaruosius kelerius metus ten skaičiuojant pastebėta, kad trūksta daugiau kaip 2 mln. namų ūkių. O su tėvais gyvenančių jaunuolių, kurių amžius nuo 18 iki 34 metų, procentas padidėjo nuo 27,6 proc. 2007 metais iki 31 proc. šiais metais. Kalta, kaip paprastai būna, ekonominė krizė ir nedarbas – prireiks ne vienerių metų, kad jauni žmonės galės užsidirbti nuosavam būstui, perspėja ekspertai. Beje, netgi tie, kam pavyko išsaugoti darbą, veržiasi diržus: tarp stabiliai atlyginimą gaunančių jaunuolių po tėvų sparnu besiglaudžiančių dalis padidėjo nuo 22,8 iki 24,6 procento.
Tyrimų centro „Pew Research Center“ mokslininkai patvirtina tendenciją: „jaunų suaugusiųjų“ (25-34 metų), gyvenančių vadinamuosiuose kelių kartų namų ūkiuose, skaičius padidėjo nuo 11 procentų 1980 metais iki 21,6 procento 2010 metais – tai pusės amžiaus rekordas. O jie anaiptol neužsikorė ant sprando „protėviams“, dauguma namų išlaidas dalijosi su tėvais po lygiai. Amerikai visa tai – maža socialinė revoliucija, tad rankomis skėsčioja net specialistai: girdi, laikai keičiasi. Ne vienas apklaustas amerikietis prisimena savo draugus ir pažįstamus, kurie persikėlė gyventi pas tėvus. Neatsitiktinai atsirado ir naujas terminas, tvirtai įsitvirtinęs žodynuose – vaikai bumerangai.
Tačiau paradoksas yra tas, kad bumerango karta – visai ne amerikietiškas reiškinys.Tas pats vyksta Europoje: su tėvais gyvena 67 procentai ispanų nuo18 iki 29 metų, o amžius tų, kurie nori pradėti savarankišką gyvenimą, didėja. Priežastys – ekonominės. Italijoje šis rodiklis – 60,7 procento. Žiniasklaida patikslina: italams tai visiškai nebūdinga, tačiau ir nedarbo nereikia užmiršti. Panašūs duomenys Didžiojoje Britanijoje, Airijoje arba, tarkime, Lenkijoje, ir visur ekspertai nurodo finansines problemas.
Britų laikraštis „The Guardian“ publikuoja štai tokių vaikų bumerangų pasakojimus: pavyzdžiui, 38 metų Garethas iš pietų Londono negali rasti darbo pagal specialybę „teismo antropologija“ ir todėl gyvena kartu su tėvais ir sūnėnu. O 27 metų Michelle ir 30 metų Davidas iš Esekso norėjo iškelti dideles vestuves ir pradėti taupyti pinigus nuosavam namui. Jiems pasirodė kvaila švaistyti pinigus būsto nuomai, ir todėl nusprendė persikelti pas tėvus – vestuvės įvyko, o nuosavas namas netrukus bus.
Sociologė Katherine S. Newman iš JAV Johnso Hopkinso universiteto, kuri tyrė vaikų bumerangų fenomeną visame pasaulyje, rinkdama medžiagą savo knygai, paaiškino, kad pasaulinė ekonominė krizė tiesiog išryškino buvusią tendenciją. Jos nuomоne, ekonominiai sunkumai, ypač siaubingos sąlygos darbo rinkoje „jauniems suaugusiems“ yra pagrindinė priežastis, dėl kurios atsirado daugybė tokių šeimų, kur suaugę vaikai vėl gyvena po vienu stogu su savo tėvais. Pagrindinė, bet ne vienintelė. Ekspertės nuomone, ne mažiau svarbios ir kitos priežastys: brangiai kainuojantis aukštasis išsilavinimas ir didelės nekilnojamojo turto kainos (kartu su silpna būsto nuomos rinka kai kuriose šalyse). O štai apie pasaulėžiūros pokyčius K. S. Newman kalba atsargiai: buvo metas, kai tokios šeimos buvo laikomos keistu reiškiniu, lyg kokiu disfunkcijos simptomu (būtent taip į jas iki šiol žiūrima Japonijoje). Tačiau dabar jos sutinkamos vis dažniau, ir jas galima laikyti norma, nors kai kas į tai ir žiūri smerkiamai.
„Kol kas praėjo ne taip daug laiko, kad kalbėtume apie rimtus kultūrinių tradicijų pokyčius, - mano ekspertė. – Bet taip gali nutikti, jeigu tokia situacija klostysis dar kokią dešimtį metų, o atrodo, kad ta linkme einama“.
Tačiau K. S. Nerwman vardija ir šalis, kurioms vaikų bumerangų problema nėra tokia aktuali: pavyzdžiui, Švedijoje ir Danijoje taip pat aukštas jaunimo nedarbo lygis, tačiau tokių šeimų ten nedaug. Paslaptis – valstybės dalyvavimas. Ten, kur ji maksimaliai padeda jauniems žmonėms, tarkime, subsidijuodama aukštąjį išsilavinimą ar būsto įsigijimą, šie žmonės tampa savarankiškesni.
Ekspertė mano, kad mes susiduriame su unikaliu kartų savitarpio pagalbos pavyzdžiu. Dalykas tas, kad „baby boomer“ kartos tėvų ir „tūkstantmečio vaikų“ kultūrinis skirtumas labai mažas (angl. „baby boom“ – didelio vaikų gimstamumo laikotarpis po Antrojo pasaulinio karo; „baby boomer“ – tuo laikotarpiu gimęs žmogus – „Balsas. lt“). Jie klauso tos pačios muzikos, žiūri tuos pačius filmus ir netgi turi tas pačias politines pažiūras. Kadaise „baby boomers“ išsikovojo seksualinę laisvę, tad šioje srityje tarp kartų irgi nėra jokių ginčų, ir šis kultūrinių ypatumų panašumas daro šeimas tvirtesnėmis.
Beje, Rusijoje, kaip mano Nepriklausomo socialinės politikos instituto mokslininkai, susvetimėjimo tarp kartų taip pat nesimato – Rusijoje tėvai tradiciškai remia savo vaikus. Neatsitiktinai Rusijos gyventojai anksčiau tuokiasi ir gimdo vaikus. Priežastis ta, kad jie jaučia tą paramą. Šalies ekspertai yra įsitikinę: tai prisitaikymo prie 1990 –aisiais metais šalyje įvykusios socialinės ekonominės transformacijos savas modelis. Todėl ir dabartiniai sunkumai nejaučiami taip stipriai, kaip Vakaruose. Rusams, skirtingai nei amerikiečiams, keisti savo įpročių kol kas netenka.
