Kai vyrai ir moterys daro asmenybės testus, kartais vis išlenda senieji Marso - Veneros dichotomijos stereotipai.
Apibendrintai galima pasakyti, jog moterys yra paslaugesnės, rūpestingesnės, atsargesnės ir emociškai atliepios. Vyrai linkę varžytis tarpusavyje, atkaklūs, kartais neapgalvotai nesielgiantys ir emociškai „seklūs“.
Tačiau vis dar neaiški yra šių skirtumų kilmė. Evoliucijos teorija besiremiantys psichologai teigia, jog šiuos įgimtus bruožus paveldėjome iš senovės medžiotojų ir rinkėjų. Kita psichologijos mokykla tvirtina, jog abiejų lyčių asmenybes suformavo tradiciniai socialiniai vaidmenys, ir skirtumų mažės, kai moterys praleis mažiau laiko augindamos vaikus ir daugiau dėmesio kreips karjerai.
Norėdami patikrinti šias hipotezes, daugiau nei 60-yje pasaulio šalių daugybė mokslininkų grupių pakartotinai tyrė asmenybės testus, kuriuos atliko vyrai ir moterys.
Evoliucijos teorijos mylėtojai išgirdo blogą žinią – atotrūkį tarp lyčių lemia kultūra.
Socialinių vaidmenų teoretikai sužinojo, jog vaidmenų pasiskirstymas nukeliavo ne ta kryptimi. Atrodo, kad asmenybių skirtumai yra mažesni tradicinėse kultūrose, pvz., Indijoje, Zimbabvėje, o ne Nyderlanduose ar JAV. Vyras ir namie triūsianti žmona patriarchaliniame Botsvanos klane yra panašesni vienas į kitą labiau nei dirbanti pora iš Danijos ar Prancūzijos. Kuo lygesnes teises ir lygiavertiškesnius darbus turi Marsas ir Venera, tuo daugiau skirtumų jų asmenybės įgyja.
Šie rezultatai taip prieštarauja intuicijai, jog kai kurie tyrėjai iškėlė hipotezę apie tarpkultūrinius testus atlikusių žmonių skirtumus. Tačiau surinkus naujus duomenis iš 40 tūkstančių vyrų ir moterų šešiuose žemynuose reikėjo sutikti, jog atrastos tendencijos tikrai egzistuoja.
Ilinojaus valstijos Bredlio universiteto psichologas ir Tarptautinio lyties apibrėžimo projekto direktorius Davidas P. Schmittas mano, jog, šiuolaikinėms visuomenėms lyginant tam tikrus išorinius barjerus, atgimsta senieji vidiniai.
Didžiausi ištirti pokyčiai liečia vyrų asmenybes. Vyrai tradicinėse žemdirbystės kultūrose ir vargingesnėse šalyse atrodo atsargesni ir neramūs, ne tokie tvirti ir mažiau varžosi tarpusavyje negu išsivysčiusių pasaulio šalių vyriškiai.
Norėdamas paaiškinti šiuos skirtumus, D. P. Smittas su kolegomis atkreipia dėmesį į gyvenimo sunkumus vargingose šalyse. Kai kuriose kitose gyvūnų rūšyse aplinkos keliamas stresas neproporcingai veikia ir pakenkia antrinėms lytinėms charakteristikoms. Mokslininkų teigimu, yra pavyzdžių, kai stresas slopina biologinius lyčių skirtumus. Tarkime, turtingose šalyse moterų ir vyrų ūgio skirtumas yra žymiai ryškesnis nei neišsivysčiusiose pasaulio dalyse.
Tačiau asmenybė yra daug sudėtingesnis reikalas už ūgį. D. P. Smittas spėja, jog jai įtaką daro ne tik fizinis, bet ir socialinis stresas tradicinėse žemdirbystės visuomenėse. Šie kaimo gyventojai turi savo elgesį taikyti prie taisyklių, hierarchijų ir lyčių vaidmenų daug labiau nei jų kolegos Vakarų pasaulyje.
„Žmonijos ekskursas į monoteizmą, žemės ūkiu paremtą ekonomiką ir galios bei resursų monopolizavimą buvo nenatūralus“, sako D. P. Smittas. „Kai kuriais atžvilgiais modernios progresyvios kultūros psichologiškai grąžina mus prie mūsų medžiotojų šaknų. Tai reiškia, jog lyčių lygybė yra sociopolitinio pobūdžio, tačiau vyrai ir moterys savo pirmaeilius interesus reiškia skirtingose srityse. Pašalinus tradicinių žemdirbystės visuomenių stresą, pasirodytų „natūraliosios“ moterų, o ypač vyrų, savybės“.
Jei D. P. Smittas teisus, galime nesitikėti, jog netrukus moterys ir vyrai vieni kitus supras žymiai geriau. Reikalai gali pašlyti, jei lyčių atotrūkis didės dėl nuolatinės lyčių lygybės siekimo.
Tačiau argi ne paslapties pagunda taip traukė Marsą ir Venerą vieną prie kito?
Parengta pagal „International Herald Tribune“ medžiagą
