Nėra įstatymo, pagal kurį būtų galima sutramdyti savo butus sąvartynais pavertusius šiukšlių kaupimo maniakus. Tarakonais ir žiurkėmis kaimynus pjudantys buto savininkai – dar neįveikiami
Sakykite, koks pakvaišėlis pavojingesnis – pristojęs religinis fanatikas, už rankovės tempiantis į savo sektos pamaldas gelbėtis nuo šiemet esą įvyksiančios pasaulio pabaigos, ar ramiai šiukšlių konteineryje besirausianti senutė? Oi neskubėkite atsakyti, kol neperskaitėte šios istorijos apie 69 metų šiaulietę pensininkę Mariją Česnulevičienę, jau daug metų varginančią visą Tilžės gatvės 26-ąjį daugiabutį.
Sovietmečiu, kol buvo jauna, M. Česnulevičienė gyveno kaip visi. Dirbo sąskaitininke ar buhaltere, naujame dvylikaaukštyje Tilžės gatvėje gavo trijų kambarių butą.
Tačiau prieš pensiją moteriškę užgriuvo bėdos. Neliko darbo, sugyventinis girtuokliavo, o sūnus jį nužudė ir atsidūrė už grotų... Nors gaudama nemenką tremtinės pensiją, M. Česnulevičienė tapo ne tik perdėm taupi – netrukus pradėjo raustis po šiukšlių konteinerius ir viską, ką radusi, vilkti į savo butą...
Labai greitai visi trys kambariai buvo iki lubų prikrauti skarmalų, šiukšlių, popiergalių, pūvančio maisto atliekų. Iš M. Česnulevičienės buto ėmė sklisti baisus dvokas, namo gyventojus laiptinėje pradėjo kandžioti blusos, o kaimynų butus užpuolė tarakonai, pelės ir žiurkės. Lyg viso to būtų maža, M. Česnulevičienė, per šiukšles negalėdama patekti į savo buto tualetą, pradėjo tuštintis ir šlapintis laiptinėje. Į kibirą arba... tiesiai ant laiptų!
Nepavojingas pavojingas sindromas
Nerašytume apie Mariją ir jos maniją, jei ji tokia mūsų šalyje būtų vienintelė. Deja, pasak psichiatrų, net trečdalis senyvo amžiaus žmonių linkę kaupti nereikalingas atsargas. Daugelis, laimei, savo polinkį suvokia ir suvaldo, tačiau kai kuriems visa ko kaupimas virsta liguista manija. Namo pradedama tempti bet kokį šlamštą, net šiukšles.
Tokių žmonių ne taip jau mažai – po kelis kiekviename didmiestyje ir rajone.
Šiauliuose butą Ežero gatvėje sąvartynu pavertė poete vadinama A. Mockienė. Panevėžyje šiukšles į savo būstą Aldonos gatvėje daug metų vilko buvusi bibliotekininkė Eglė Astrauskaitė. Savo butą irgi Panevėžyje, Algirdo gatvės 92-ajame name, dvokiančia kloaka buvo pavertęs pensininkas Jonas Jurevičius. Sąvartynais paverstų nuosavų namų niekas net nebeskaičiuoja.
Tačiau Tilžės 26-ojo dvylikaaukščio gyventojų neguodė, kad M. Česnulevičienė – ne vienintelė tokia. Ilgai kentę jie pakilo į kovą prieš dvoką ir infekcinių ligų pavojų.
„Mes tik nežinojome, kokius kryžiaus kelius mums teks nueiti, – „Akistatai“ guodėsi daugiabučio savininkų bendrijos pirmininkė Jolita Kaupienė. – Kelinti metai kovojame, ir galo nematyti!“
Užvertė ir išvalytą butą
Žmonės pagalbos kreipėsi į ką tik galėjo: net į Seimo narius, aukštus valdininkus. Tačiau šie pamišėliais neužsiima, tik atsiunčia raštus, kuriais išreiškia supratimą ir siūlo ieškoti pagalbos įvairiose žinybose.
Policija irgi atsisako atvažiuoti, nes Lietuvoje smardinti, blusomis bei graužikais pjudyti kaimynus – ne nusikaltimas. Ugniagesiai, žinia, pasiruošę padėti į nelaimę pakliuvusiems žmonėms, bet kol šiukšlės bute nedega, jie irgi nevažiuoja.
Savivaldybės sanitarijos skyriaus valdininkės atvyko, M. Česnulevičienei paskyrė baudą ir... skubiai dingo, nes laiptinėje nemalonu, smirda.
M. Česnulevičienė baudą iš pensijos po truputį moka ir toliau šiukšles namo velka.
2005-ųjų vasarą savivaldybė išimties tvarka skyrė 14 000 litų. Už juos pasamdyti darbininkai išvalė butą. Su dujokaukėmis, vemdami dirbo kone savaitę, kol per langą į konteinerį išmetė visą šlamštą. Marija pasipiktino. Ji maniusi, kad darbininkai tik atkasiantys taką iki tualeto durų, o vietoj to nedorėliai, girdi, pavogę ilgus metus kauptą neįkainojamą turtą. Dėl to moteris suraitė skundą prokuratūrai. Nieko nepešusi, Marija pasiraitė rankoves, ir...
Teisingai atspėjote – nepraėjo nė metai, o butas vėl iki lubų buvo pilnas naujų šiukšlių, net palubėje šviestuvai užlinko.
Psichiatrai bėga nuo problemos
Kone apsiverkę kaimynai kreipėsi į savivaldybės Sveikatos skyrių. Pastarojo valdininkės tarpininkavo, kad M. Česnulevičienė būtų paguldyta į psichiatrijos ligoninę. Bet nepraėjo ir kelios dienos, kai kaimynai žagtelėjo Mariją pamatę vėl ramiausiai namo tempiančią eilinius maišus šiukšlių.
„Ji nėra izoliuotina psichinė ligonė, nes pavojaus aplinkiniams nekelia, – buvo paaiškinta bendrijos pirmininkei. – M. Česnulevičienei reikia ne izoliacijos ir gydymo, o socialinės pagalbos, bet tai jau ne psichiatrų reikalas.“
„Kaip tai nekelia pavojaus?“ – pasipiktinę namo gyventojai tokį psichiatrų atsakymą apskundė prokuratūrai. Ši pasirūpino, kad Marijai būtų paskirta teismo psichiatrijos ekspertizė.
Po kelių savaičių bendrija sulaukė prokuratūros atsakymo, jog M. Česnulevičienė tikrai nėra izoliuotinas ligonis. Ji ir aplinką suvokia, ir net mokesčius moka, niekam nėra įsiskolinusi. Taip, ji turinti asmenybės problemą, bet namo tempti šiukšles – ne liga, o jos gyvenimo būdas, Lietuvoje negydomas. Pagaliau dabar demokratija, kaip kas nori, taip gyvena.
Kaimynai prašė M. Česnulevičienę išvežti į globos namus, tačiau iš ten atsakyta, jog tai galima padaryti tik pačiai moteriškei prašant. O Marija apie jokią globą ir pensionatus nė girdėti nenori, ji puikiai jaučiasi ir savo bute-sąvartyne.
Teismo nutartimi pasišluostė
Tuo valdžios pagalba ir baigėsi, nes įstatymų leidėjai nėra numatę kovos su nevalomis priemonių. Mat anksčiau, sovietmečiu, tokios problemos nebuvo, nes nebuvo privačios nuosavybės, nuosavų butų, o iš valdiškų iškeldindavo administraciniu sprendimu. Pasikeitus santvarkai privati nuosavybė paskelbta neliečiama, nepagalvojus apie šiukšlių kaupimo maniakus ir nelaimingus jų kaimynus.
M. Česnulevičienės kaimynai jau buvo benuleidžią rankas, bet advokatai pametėjo „gelbėjimosi šiaudą“ – nurodė „kabliuką“ Civiliniame kodekse. Įstatymą, jog piliečio gyvenimo būdas negali kenkti bendraturčių interesams ir jų sveikatai. Apsidžiaugę žmonės tuo pagrindu M. Česnulevičienę šiemet padavė į teismą.
Pirmiausia teismas įpareigojo Mariją išsivalyti šiukšlyną. Gavusi teismo nutartį moteris apsidžiaugė, nes visada jaučia tualetinio popieriaus stoką. Šiukšlių konteineriuose švaraus šio popieriaus nebūna, o čia net keli gražūs lapai...
Netrukus teismas įpareigojo bendriją išvalyti M. Česnulevičienės butą ir jo savininkei pateikti sąskaitą. Bendrija paskelbė konkursą, darbus apsiėmęs atlikti UAB „Bendrabutis“ užsiprašė net 18 000 litų. Taip, brangoka, bet sąskaita gi bus pateikta pačiai „šiukšlių karalienei“.
Valymą pavadino vagyste
„Eik šalin, brude! – pasibeldus „Akistatos“ korespondentui, už M. Česnulevičienės buto durų pasigirdo piktas šeimininkės balsas. – Ne jūsų reikalas, kaip man gyventi. Žinau, iš tikro jums visiems mano butas rūpi, užimti norite. Neišdegs jums, ubagai!“
Neįsileido Marija žurnalistų, neįleido ir darbininkų. Ką gi, teko vėl teismo prašyti leisti į butą įeiti be jos savininkės leidimo.
Pagaliau valymo darbai prasidėjo. Kol apsiprato, darbininkai kas keliolika minučių išpuldavo į kiemą vemdami. Vos atkasę vyrai pajudino virtuvės spintelę, ta subyrėjo kartu su kriaukle ir visais vandens čiaupais.
Pamačiusi, kaip per langą į konteinerį skrenda jos „turtas“, M. Česnulevičienė vėl puolė rašyti skundą prokuratūrai. Pastebėjusi, kaip darbininkai atkasę išneša nebeveikiantį šaldytuvą, sklidiną dar praėjusį amžių menančių maisto puvėsių, Marija klykdama pagrasino primušti ne tik darbininkus, bet ir procesą stebėjusį teismo antstolį.
Lems teismo sprendimas
Jei manote, jog šiukšlino buto problema išspręsta, klystate. Dar tebevykstant buto valymo ir dezinfekcijos darbams M. Česnulevičienė suskato prarastą turtą atkurti dar intensyviau rausdamasi po šiukšlių konteinerius...
Tačiau dabar M. Česnulevičienė bendrijai skolinga didelę sumą už buto valymą ir dezinfekciją. Bendrija skubiai vėl ruošia dokumentus teismui, kad, prisiteisus didžiulę skolą už valymą, skolininkės butą galima būtų parduoti iš varžytinių. Tai paskutinė kaimynų viltis atsikratyti grėsmę keliančia nevala bei smarve laiptinėje.
Nors jau prasidėjęs šildymo sezonas, ginantis nuo nepakeliamo dvoko, daugiabučio durys ir šiandien visą dieną atlapos, pririštos stora virve, kad neužsidarytų.
O M. Česnulevičienė stiprina jėgas. Savo pradvisusioje landynėje jau gyvena nebe viena – anksčiau laiko iš kalėjimo paleistas žudikas sūnus. Šis kaimynams jau spėjo pareikšti, kad motinos gyvenimo būdu ir butu esąs patenkintas.
Ruošiant šį straipsnį spaudai, žiniasklaida pranešė apie panevėžietį, visą savo namo sklypą užvertusį rietuvėmis senų padangų...
Sigitas Stasaitis
