Panevėžio savivaldybės tinklalapyje žemėlapių galeriją papildė trys patys įdomiausi – sovietmečiu buvę įslaptinti, nubraižyti 1934–1946 m. Kaip pelenais turėjusi virsti istorinė vertybė išliko iki šių dienų, domėjosi Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ.
Paviešino įslaptintą medžiagą
Pamatyti, kaip per pastaruosius septynis dešimtmečius augo ir keitėsi Aukštaitijos sostinė, įmanoma ir neiškėlus kojos iš namų. Panevėžio savivaldybės internetinėje svetainėje paskelbti sovietiniais laikais įslaptinti trys istoriniai miesto žemėlapiai. Tarybiniais laikais jie privalėjo būti sudeginti, tačiau tuomečio Vykdomojo komiteto apsukri ir drąsi geodezininkė Sigita Taurienė, gudriai apmulkinusi iš Minsko atsiųstą tikrintoją, sugebėjo išsaugoti Panevėžiui itin reikšmingus dokumentus. O dabartinis Savivaldybės Architektūros skyriaus specialistas Andrius Sviderskas pasistengė, kad kadaise tik leidimus dirbti su slapta medžiaga turėjusiems valdininkams prieinami žemėlapiai būtų atviri visuomenei, ir sukūrė pirmąjį miesto interaktyvųjį žemėlapį, kuriame yra ir bent truputis Panevėžio istorijos. Nors kitos šalies savivaldybės savo internetinėse svetainėse irgi yra paskelbusios žemėlapių galerijas, tačiau nė viena negali pasigirti į virtualią erdvę perkėlusi tokią istorinę vertybę.
Vienu spragtelėjimu – senasis Panevėžys
Savivaldybės tinklalapyje lankytinų vietų, triukšmo, švietimo įstaigų, seniūnaitijų, problemų ir kitų miesto žemėlapių galeriją praėjusių metų gruodžio pabaigoje papildė bene patys įdomiausi dar trys. Panevėžiečiams pateikiamas 1934-aisiais nubraižytas pirmasis miesto topografinis žemėlapis, gerokai detalesnis, nurodantis jau net pastatų aukštį, 1946-ųjų metų, o trečiojo tikslūs metai nėra žinomi. Pasak A. Svidersko, manoma, kad šis žemėlapis galėtų būti parengtas prieškariu ar Antrojo pasaulinio karo metais – 1939–1943 metais. Besidomintieji Panevėžio praeitimi turi unikalią galimybę palyginti, kaip plėtėsi ir keitėsi miesto veidas nuo 1934-ųjų iki šių dienų. Tam tereikia užvesti pasirinktą istorinį žemėlapį ant esamo.
Saugumą domino net kapavietės
Istorinių žemėlapių originalai saugomi Savivaldybės Architektūros skyriuje. Jų išlikimo istorija verta detektyvų rašytojų plunksnos. Pasak A. Svidersko, kad unikalūs dokumentai išliko iki šių dienų, yra tiesiog stebuklas.
Jei ne tuomečiame miesto Vykdomajame komitete geodezininke dirbusi S. Taurienė, iš istorinių dokumentų būtų telikęs žiupsnis pelenų.
Šie žemėlapiai ilgą laiką akylai saugoti nuo visuomenės akių. Kad gautų leidimą su jais dirbti, S. Taurienė pamena turėjusi anketose nurodyti ne tik artimųjų darbovietes, bet netgi kur palaidotas tėtis. Pasak S. Taurienės, įslaptinta medžiaga privalėjo būti registruota apskaitos žurnaluose ir laikoma atskirai spintose.
Nurašytus dokumentus buvo reikalaujama sudeginti. Tokio likimo turėjo sulaukti ir istoriniai Panevėžio žemėlapiai. Tačiau juos aptikusiai moteriai nekilo ranka sunaikinti miesto plėtrą liudijančių dokumentų.
Todėl kai 1985-aisiais Panevėžio vykdomojo komiteto geodezininkai sulaukė žinios, kad atvažiuoja tikrintojas iš Vyriausiosios geodezijos ir kartografijos valdybos Minske, teko gerai pasukti galvą, kaip neįkliūti pačiai ir nepridaryti rimtų nemalonumų kolegoms.
Jei toks prievaizdas miesto valdžios rūmuose būtų aptikęs nesunaikintą slaptą medžiagą, geodezininkams grėsė ne tik skristi iš darbo, bet galbūt net kuriam laikui atsisveikinti su gimtine.
Slėpė pikantiškiausioje vietoje
Tikrintojo vizitui Panevėžio geodezininkai ruošėsi net suplukę – dabartinės Savivaldybės pastate kur tik įmanoma slapstė išsaugotus istorinius miesto dokumentus. Tokius neštis į namus būtų buvę pernelyg rizikinga.
S. Taurienė juokauja, kad istoriniams žemėlapiams paslėpti labiausiai tiko pikantiškiausia vieta įstaigoje – moterų tualetas.
„Galvojome, juk vienas atvažiavęs vyras į moterų tualetą tikrai neis“, – pasakojo moteris.
Į tik dailiosios lyties atstovėms skirtąjį kambarėlį atsiųstasis tikrintojas tikrai nesiveržė. Bet nekviesto svečio iš Minsko galvoje, matyt, sukosi mintys ne vien apie darbą.
S. Taurienė suglumo iš netikėtumo, kai šis ją pakvietė vakare ateiti į viešbučio kambarį esą pasirašyti patikrinimo akto. Žinoma, geodezininkė nė nesiruošė raityti parašo po darbo ir dar viešbutyje.
Nuo priešo dangstėsi užuolaidomis
Nesulaukęs kviestosios, kitą rytą į Vykdomąjį komitetą pas geodezininkus prisistatęs tikrintojas buvo akivaizdžiai nepatenkintas dėl tokio nesvetingo priėmimo – kabinetus ėmė krėsti dar aršiau. Ir viename aptiko ant sienos pakabintą seną Panevėžio schemą. O tada tikrintojas atsigavo – už tokį aplaidumą davė panevėžiečiams pylos. Mat netgi ne žemėlapis, o paprasčiausia miesto schema privalėjo būti bent užuolaida uždengta. Toks tuometis slaptumas dabar kelia tik juoką.
„Darbo su įslaptinta medžiaga instrukcijose buvo nurodyta, kad ant stalo pasitiesus žemėlapį būtina užsitraukti kabineto užuolaidas, kadangi priešas gali nuskaityt net pro langą“, – pasakojo S. Taurienė.
Dabar jau pensininkė S. Taurienė svarsto, kad tuomet gal nė rimtai nesuvokė pavojaus. Supratimas, kuo rizikavo, ateina dabar, žvelgiant iš laiko perspektyvos. Moteris neabejoja: jei atsiųstasis tikrintojas būtų aptikęs sumaniai paslėptus žemėlapius, ji akimirksniu būtų atsidūrusi saugumiečių rankose.
Iki pat Nepriklausomybės Panevėžio žemėlapiai buvo visiškai slapti. Todėl kai sovietmečiu kartą parduotuvėje prie S. Taurienės akių nepažįstamas vyriškis tokį išsitraukęs išlankstė, moteris nė nemirktelėjo įtarusi provokaciją.
Sunaikinti tūkstančiai lapų
Supratingiems ir drąsiems tuomečio Vykdomojo komiteto geodezininkams pavyko išsaugoti tik dalį Panevėžiui reikšmingos istorinės medžiagos. Manoma, kad sovietmečiu buvo sunaikinti dar trys skirtingų metų miesto žemėlapiai – apie 1200 lapų.
„Tai yra didelis praradimas miestui, nes neliko galimybės pamatyti, kaip dešimtmečiai jį keitė“, – sako A. Sviderskas.
Jo paties kabinete ant sienos kabo dar viena istorinė vertybė – 1919-ųjų Žemaičių vyskupijos, kuriai priklausė ir Panevėžys, originalus žemėlapis. Savivaldybės specialistas jį aptiko prieš porą metų vasaros penktadieniais miesto centre organizuotame blusų turguje. Neįtikėtina, bet už tokią istorinę vertybę pardavėjas užsiprašė vos 30 litų.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
