Būti ar nebūti Žaliojo tilto skulptūroms? Trečiadienį, jau nežinia kelintą kartą, diskutuoti dėl jų ir kitų sovietmečio paminklų likimo, o gal ko nors pagaliau ir nuspręsti, renkasi politikai, ekspertai, kultūros paveldo ir kiti specialistai.
Jaunimas nesupranta, kas yra „balvonai“ ant Žaliojo tilto
Seimo nario konservatoriaus Audroniaus Ažubalio teigimu, „dalis mūsų visuomenės yra pakantūs okupaciniams simboliams, nes serga Stokhlomo sindromu“. Jis sakė labai nustebęs, kai išgirdo Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkės Gražinos Drėmaitės teiginį, kad paveldas nėra politika. „Tai kas tuomet ji yra? (…) Tai gal tada ir Lietuvos istoriją užsakome parašyti užsienio ekspertams, kurie geriau parašys ir žinos, kokia buvo istorija?“ – ironizavo konservatorius. Jis pridūrė manantis, kad nuspręsti, ką daryti su sovietmečio paminklais, trūksta politinės valios.
„Ką jaunoji karta mato – mato tuos „balvonus“ kad ir ant to tilto (Žaliojo tilto skulptūras – red. past.) ir nelabai supranta, kas tai yra“, – prieš prasidedant diskusijai ironizavo A. Ažubalis. Jis taip pat suskaičiavo, kokių paminklų pastatyta per 25 pastaruosius metus, ir apgailestavo, kad atminimo ženklų kovos už laisvę dalyviams trūksta net Vilniuje. „Mes pastatėme paminklą daktarui Aiskaudai, dabar statysim paminklus Lietuvos skalikams. Neblogai, man šunys patinka. Frankui Zappai. Tačiau ar mes turim laisvės kovotojams? Kažkokį postmodernistinį projektą, kuris gali simbolizuoti bet ką, tik ne Lietuvos laisvės kovas, aukas“, – žurnalistams kalbėjo A. Ažubalis.
Jam pritaria ir parlamentaras, garsus operos solistas Vytautas Juozapaitis. „Situacija, – juokinga jos net nepavadinsi, – pavojinga. (…) Tai, kad Lukiškių aikštė po šiai dienai yra niekas, nusikalstame patys sau, savo istorinei atminčiai, palikdami tokią dykynę, ir žinoma, kad „balvonais“ tapę veikėjai ant Žaliojo tilto kelia neva polemiką dėl mūsų priklausomybės kažkokiai istorinei santvarkai. Tai primesta ideologija. Meninę vertę mes galime kvestionuoti, bet kiekvienas menas tarnauja tam tikrai ideologijai. Operos teatre mes juk nerodome sovietinę ideologiją garbinančių kūrinių, kurie parašyti gal ir labai iškilių menininkų, kaip ir mokyklos programose neįrašome „Stalino saulę“ šlovinančių poemų. Lygiai ir statulos gatvėse formuoja mūsų vaikų sąmonę“, – lygino V. Juozapaitis.
Politikams pritaria ir Sovietinės okupacijos tyrimo asociacijos pirmininkas Norbertas Černiauskas. „Mes tikriausiai nesiūlome, kad Salomėja Nėris ar Petras Cvirka būtų išbraukti iš mokyklinių programų, tačiau skandalinga, kai mokykla ir vieši objektai vadinami tais vardais. Kūrybą galime atskirti, tačiau pilietinės šių asmenų pozicijos negalima perkelti į viešąją erdvę“, – sakė jis.
Sprendimo dar nėra
Anot kalbėtojų, su sovietmečio simboliais ir paminklais nereikėtų elgtis taip, kaip buvo pasielgta su paminklu Kryžkalnyje, kuris buvo susprogdintas, tačiau nuspręsti, ką su jais daryti, pagaliau reikia.
Pasak parlamentaro, istoriko Arvydo Anušausko, savivaldybės ne kartą bandė pačios įvairiai spręsti, ką daryti su sovietmečio reliktais, ir kol kas daugelis iš įpročio juos prižiūri. Tačiau ne visos. „Šių metų vasarą Trakų savivaldybė vieną ženklą, kuriame buvo įrašytos NKVD kariškių pavardės, nukėlė. Gal nuvežtas į Grūtą“, – svarstė politikas ir teigė, kad savivaldybės dažnai teiraujasi, kaip joms elgtis su sovietmečio atminimo ženklais ir registru, kuriame nemažai jų įrašyta.
„Gal kai kuriuos „žvaigždėtus“ paminklus reikėtų išbraukti iš registro, bet tai nereiškia, kad kapinės gali tapti vandalizmo objektu“, – pridūrė jis. Kita vertus, A. Anušauskas svarsto, jog „reikėtų ne tik siūlyti griauti, bet, matyt, siūlyti ir statyti“ naujus, Lietuvos istoriją ir iškilias asmenybes įprasminančius paminklus.
„Galbūt juos reikia aptverti spygliuota tvora ir parašyti, kad tai buvo sovietmečio laikų garbinami stabai. Galbūt jų nereikia nukelti. Tai diskusijos objektas“, – antrina V. Juozapaitis.
N. Černiausko teigimu, yra trys keliai, kaip spręsti sovietmečio skulptūrų ar kitų atminimo ženklų problemą, tačiau ne visi jie tinkami. Pabrėžęs, jog „visi kultūros istorikai pripažįsta, kad totalitarinio meno tikslas yra unifikuoti visuomenę, pavergti žmogų, taigi, kelti klausimą apie menininko santykį su santvarka gal ir galima“, jis sakė, kad Žaliojo tilto skulptūros vis dėlto turi meninės vertės. „Jeigu neturėtų, juos reikėtų tiesiog nukelti. Vis dėlto skulptūros sukurtos kai kurių mūsų trapukario žvaigždžių.“ Tad reikia nuspręsti, ką su jomis daryti.
Pasak N. Černiausko, vienas iš siūlymų – pritvirtinti prie paminklų lenteles su aprašymais, ką jos simbolizuoja ir kada sukurtos – jau pavėluotas. „Kareivio skulptūra man asmeniškai kartais simbolizuoja, kad štai jau yra „žaliasis žmogeliukas“, tik sustingęs stovi ant to tilto. Antras kelias – atiduoti menininkams, šiuolaikinio meno atstovams, padaryti taip, kad skulptūras mes matytume, bet jos įgautų kitą reikšmę, ir mes jomis niekaip netikėtume“, – svarsto jis.
Trečias kelias, anot N. Černiausko, – nuimti. „Ir jas nuėmus, perkėlus į ekspozicinę, edukacinę erdvę galima gauti puikių rezultatų aiškinant apie totalitarizmo visuomenę, menininko santykį su kūriniais. Pats nuėmimas panaikintų didžia dalimi ideologinį skulptūrų užtaisą“, – sakė jis.
Eksperto nuomone, problemą nedideliuose Lietuvos miesteliuose, kur sovietmečio atminimo ženklai neretai stovi kapinėse, reikėtų spręsti atskirai. Nereikia jų griautri brutaliai. Kita vertus, dažniausiai tai ne antkapiai, o tiesiog atminimo paminklai, todėl etinio pobūdžio problemų neturėtų kilti.
