Nežinau, gal kam kada nors gyvenime ir pasisekė už 5 svarus nusipirkti bilietą į Lietuvą. Man – ne. Bet šventai tikiu, kad „Ryanair“ suteikia tokią galimybę, tik ne man, nelaimėlei. Čia kaip su loterija – užtenka parodyti vieną besišypsantį milijono laimėtoją ir dešimt milijonų būsimų nelaimėtojų puls pirkti bilietus. Užtenka kam nors padžiūgauti, jog pigiai suskraidė į Lietuvą, ir tautiečiai užgula „Ryanair“ tinklalapį, irgi ieškodami tos laimingos progos. Neradę keikiasi.
Mano patarimas paprastas – nereikia tikėti nesąmonėm, tai ir nervintis nereikės. Bet išmokti netikėti nesąmonėm nėra paprasta. Tam reikia ilgalaikės atminties (daugelis operuoja tik trumpalaike), sugebėjimo stebėti, kaip dalykai keičiasi, juos lyginti ir daryti išvadas. Ir tai tikrai nelengva. Daugelis geriau šiandien paburnos, parėkaus, visus iškeiks, o rytoj pamirš, ir pirmyn į ateitį.
Kadangi savo nelaimei turiu ilgalaikę atmintį, tai prisimenu, kaip Lietuvoje pigaus gyvenimo rojų kūrė „Maxima“. Vos pradėjusios steigtis pirmosios parduotuvės atrodė tarsi stebuklas – visko gausu, viskas patogu ir viskas daug pigiau, nei kitur. Daugelį, tarp jų ir mane, buvo apėmęs maksima džiugesys – štai kaip verslas tarnauja žmonėms, jiems nerūpi maksima pelnai, jiems rūpi pirkėjų gerovė! Buvo, kas perspėjo – netikėkit verslininkų nesavanaudiška meile. Kur tau!? Kaip galima netikėti tuo, kas pigu!?
Pasaka tęsėsi tik tol, kol mažos parduotuvėlės buvo išstumtos ir rinka užvaldyta. Tada atėjo pasakos pabaiga ir maksima džiugesys tapo maksima liūdesiu – prekės staiga ėmė brangti, o jei norit pigesnių, važiuokit į Lenkiją.
Su pigių skrydžių bendrovėmis – panašiai. Kai mažiukai oro vežėjai, tarp jų ir lietuviški, papigintų kainų neatlaikę subankrutavo, „Ryanair“ kainos ėmė kilti kaip ant mielių. Dabar „Wizzair“ dar kiša koją, bet nesmarkiai, nes abiejų kompanijų rinkodaros darbuotojai sėdi prie kompiuterių ir žiūri, kad bilietų kainų skirtumas nebūtų labai didelis. Vieno stambaus konkurento kainodarą sužiūrėti paprasčiau nei kelių mažesnių.
Kaip tik neseniai pirkau atostogoms bilietus, ir buvo tiesiog malonu stebėti, kaip beveik sutartinai tos kompanijos dirba. Jei viena liepos vidury nuleido bilietų kainas, tai kita tuoj pat tą patį padarė. Kadangi „Ryanair“ tinklalapis užsisakinėjant bilietą kelis kartus užlūžo, užsakymą turėjau kartoti bent keturis kartus. Ir kiekvieną kartą gaudavau skirtingas kainas į tą patį skrydį. Tiesiog fantastika, savo akim nepatikėjau, maniau, kad vaidenasi. Juolab, kad paskutinįjį kartą kaina buvo beveik penkiolika svarų mažesnė nei anksčiau. Tuoj subruzdau spaudyti kompiuterio klavišus, kad tą kainą pagaučiau. Pagavau.
Deja, kai visi kiti mokesčiai buvo suskaičiuoti, pamačiau, jog galutinė suma į abi puses išėjo beveik ta pati, kaip užsisakinėjant pirmą kartą. Dar sykį atidžiai peržiūrėjau visus skaičius, ir štai, aha, išlindo iki pat paskutinio klavišo paspaudimo slėptas administracijos mokestis, kuris ir padengė tą atpigusio bilieto kainos skirtumą. Atgaliniam, brangiau kainuojančiam bilietui administracijos mokestis nebuvo taikomas. Kodėl? Panašiai ir su oro uosto mokesčiais – kartais jie taikomi, kartais ne, ir niekada neatspėsi, kuo tu „Ryanairui“ nusikaltai, kad turi juos mokėti, ar kuo tu jiems toks mielas ir geras, jei neturi.
Ir nors žinau, kad tai nesąmonė, kad mokesčio nustatymas su mano asmenybės vertingumu neturi nieko bendra, iš kažkur ima ir išlenda tas kvailas jausmas, kad štai man va to, ir va kito mokesčio nepritaikė. Va, kokia aš šauni, ir va koks geras tas „Ryanairas“! Ir pripranti prie tos nesąmonės, ir atsiduoti jai visa širdim.
Štai kodėl Zuoko oro linijų idėja pasmerkta sužlugti. Nebent jis sugalvotų, kaip mūsų širdis nuo „Ryanairo“ pavilioti.
