Šalies švietimo koncepcijoje didžiulis dėmesys skiriamas mokinių pilietiškumo ugdymui, bet dažnas nusivylimo gyvenimu nepriklausomoje Lietuvoje neslepiantis pedagogas prasitaria, kad „negali išugdyti pilietiško mokinio nepilietiškoje visuomenėje“.
Tačiau dalis mokytojų prisipažįsta, kad nors ir įprasta girdėti jaunimo adresu žarstomą kritiką, pilietiškumo mokosi būtent iš savo mokinių. Taip pat sutariama, kad šalies mokyklose dėstoma pilietiškumo pagrindų disciplina yra pernelyg teorinė.
Serga suaugusieji
Klaipėdos valstybinės kolegijos Socialinių mokslų fakulteto dekanei Astai Jefišovai šių metų sausio 13-ąją, kai kolegijos kiemelyje per naktį buvo kurstomas laužas Laisvės gynėjams, į akis labiausiai krito tai, jog minėjime kur kas gausiau dalyvavo studentai nei dėstytojai.
A. Jefišovos manymu, nusivylimo ir abejingumo bendruomeniškam gyvenimui tarpe suaugusiųjų šiandien, ko gero yra daugiau, tad reikėtų kalbėti ne apie mokinių ar studentų pilietiškumo skatinimą, o apie tokių programų suaugusiesiems kūrimą.
„Žemynos“ gimnazijos dailės mokytoja ekspertė Giedrė Pulokienė teigia, kad girdint, kaip spauda kiekvieną dieną rėkia, jog išsisuko kyšį paėmęs valdininkas ar politikas, o žmones automobiliu užmušęs girtas policininkas gavo kažkokias išlygas ir panašiai, į vidų kaip koks puvėsis įsimeta nihilizmas.
„Neseniai dviem savo mokiniams rašiau rekomendacijas, nes jie išvyksta studijuoti į Daniją. Vienas iš jų pareiškė, kad į Lietuvą niekada negrįš, nes Lietuvai jo nereikia. Net vaikus apėmęs jausmas, kad nieko tu negali šitoje šūdinoje valstybėje ir reikia iš jos drožti, palikt ją“, - kalbėjo mokytoja.
Anot jos, stebint šiandieninę situaciją politikoje ir biurokratiniame aparate nejučia tenka prisiminti Bulgakovo knygą „Šuns širdis“, kur viena veikėja aiškina, kas yra krizė: „Jei darys ne į klozetą, bet šalia, ir taip elgsis visi, tai ir bus krizė“.
Kita vertus, G. Pulokienė tiki, jog gimsta nauja karta labai protingų, pilietiškų mokinių, todėl parsidavusius valdininkus, veidmainiškus politikus turėtų imti šiurpas.
„Jiems tik atrodo, kad esame avinų banda, kuri nieko nesupranta. Bet taip nėra. Neseniai vienam respublikiniam pilietiškumo konkursui mano mokinė nupiešė Lietuvos kontūrus, fone - trispalvę ir Vytį, bet tas raitelis nulipęs nuo arklio ir užsidėjęs ubago terbą eina lauk sakydamas „Neramu man dėl Lietuvos“. Ir tai ne vienintelis mano mokinių piešinys, kurį vargu ar valdininkai turėtų drąsos įvertinti“, - sakė mokytoja, neseniai surengusi konceptualųjį klaipėdiečių slidžių žygį „UA-UA“, kuriuo norėta pasijuokti iš valdininkų, skyrusių šimtatūkstantinį finansavimą garsiajam sostinės meno kūriniui - vamzdžiui.
Svarbiausia - šeima
Klaipėdos „Baltijos“ gimnazijos istorijos mokytojas ekspertas Jonas Gineika mano, kad mokytojams tenka itin atsakinga užduotis būti teigiamu pilietiškumo pavyzdžiu mokiniams ir džiaugiasi, kad tokių mokytojų yra. Tad ir apie pedagogų streikus jis turi atitinkamą nuomonę.
„Streikuojantys mokytojai - stichinė minia, banda. O banda niekada nebus pilietiška. Pažiūrėkite, kokius jie šūkius kelia. Vieną kartą buvau nuėjęs mitingo pažiūrėti. Tai kitoje gatvės pusėje stovėjo mokiniai ir stebėjo, kaip mokytojai elgiasi minioje, paskui pasidarė tam tikras išvadas“, - pasakojo J. Gineika.
Tačiau pedagogas pažymėjo, kad ir didžiausios mokytojų pastangos šviesti jaunimą bus perniek, kol nepasikeis situacija šalies politikoje.
„Labiausiai pasipiktinęs esu kultūros ministru, kuris žiniasklaidos atstovei, norėjusiai jį pašnekinti, iškvietė policiją. Tai ar jis pilietiškas? Manau, visiems ministrams derėtų pasimokyti pilietiškumo“, - sakė pedagogas.
„Vaikams visada sakau, kad pilietiškumo pagrindus jie turi gauti šeimoje. Mokykla - tik antra vieta, trečia - valstybė. O šeimoje jie pilietiškumo pamokų gauna labai mažai.
Pasižiūrėkite, kiek tėvų išvykę į užsienį - vaikai vieni ugdosi. Kai kurie mūsų dvyliktokai ne tik mokosi, bet ir yra priversti dirbti“, - kalbėjo J. Gineika.
Gelbsti projektai
J. Gineikos nuomone, labiausiai skiepyti mokiniams pilietiškumą padeda įvairūs mokyklose vykdomi projektai, pavyzdžiui, „Drąsinkime ateitį“.
„Pilietiškumo pagrindų, dėstomų 9-10 klasėje, pamokose vaikai mokosi naudingų dalykų - kokias žmogus turi pareigas, teises, laisves, kaip jomis naudotis, jas ginti, kaip gerbti kito žmogaus teises bei laisves, kuo kiekvienas galime prisidėti įgyvendinant teisingumą mūsų visuomenėje. Įvedu ir šeimos, baudžiamosios teisės dalykų. Bet iš esmės programos yra silpnos, pilietiškumo pagrindų vadovėlio, kuris duotų naudos, nėra. Be to, mokiniams nusibosta teorija. O norinčiųjų dalyvauti projekte „Drąsinkime ateitį“, kuriame dalyvaujame penktus metus, labai daug. Ir apima jis ne dvi, kaip pilietiškumo pagrindų programa, o visas klases“, - teigė mokytojas.
Pasak J. Gineikos, projekto metu organizuojami susitikimai su buvusiais „Baltijos“ mokiniais, kurie su dabartiniais gimnazistais pasidalija savo pasiekimais.
„Mūsų mokyklą baigė Lietuvos kariuomenės vadas Arvydas Pocius, dainininkas Deivis, aktorius Giedrius Savickas. Susitikimų su tokiais žmonėmis metu ugdoma bendravimo kultūra, mokiniai mokosi diskusijos meno, bendradarbiavimo su visuomenei žinomais žmonėmis. Mokiniams tai įdomu, naudinga“, - sakė jis.
Vytauto Didžiojo gimnazijos istorijos mokytoja Stanislava Kondrotienė teigė, kad puoselėti tautiškumą, ugdyti pilietiškumą šiandien nėra paprasta - valstybinėse šventėse per daug pompastikos, o minėjimai tik mokinių priešiškumą sukelia. Ji pastebi, kad daug naudingiau leisti įvairias akcijas organizuoti patiems mokiniams.
„Pilietiškumo suvokimas - formalus“
Girvydas DUOBLYS, Pilietinių iniciatyvų centro direktorius
Pilietinių pagrindų disciplina mokyklose būtų sėkminga, jeigu teorijos būtų ne daugiau nei 20 procentų, o likusi dalis būtų skirta praktinėms veikloms. Tad į šią discipliną kaip pilietiškumo ugdymo instrumentą žiūriu skeptiškai. Juolab kad mūsų, suaugusiųjų pilietiškumo supratimas yra labai formalus - reikalaujame iš vaikų, kad jie būtų patriotiški, pilietiški, o patys?
Mano manymu, prie mokinių pilietiškumo ugdymo prisideda 2000 metais mūsų inicijuotas Lietuvos mokinių parlamentas. Tai yra pakankamai praktinis dalykas, mechanizmas, per kurį mokiniams sudarytos sąlygos išsakyti savo nuomonę pačiais įvairiausiais klausimais. Tiesa, mes turime mokinius labai ilgai mokyti, kad jie suvoktų, kas tai yra darbas komandoje.
Kol jiems paaiškini, kad svarbu ne savo nuomonės stūmimas į priekį, užtrunka gerą pusmetį. Mokykloje vaikams leidžiama eiti gryno individualizavimosi keliu, tad galiausiai jie pradeda nebesuvokti bendro veikimo svarbos.
Reikėtų pamąstyti ir apie svarbių datų paminėjimo formas. Ką siūlome mokiniams? Rašinių konkursus, minėjimus, kurie mums patiems, suaugusiems, neįdomu, o mes norime, kad vaikai džiūgautų? Bėda ta, kad mes, suaugusieji, lipam jaunam žmogui ant galvos sakydami, kad Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji yra labai svarbu, bet jiems tai - abstrakcija.
„Akcentuokime gražius dalykus“
Daiva LIUTIKIENĖ, H. Zudermano gimnazijos istorijos mokytoja
Gimnazijoje tikrai yra vaikų, kurie mąsto pozityviai. Manau, vaikui mokytojas gali įkalbėti labai daug ką. Jeigu tu aimanuosi, ko pasieksi? Juk Tėvynei irgi reikia duoti, o ne tik reikalauti.
Neseniai vaikai rašė rašinėlį tema „Už ką aš myliu savo Tėvynę“. Vienas mano mokinys nematė, už ką tą Tėvynę mylėti. Po to kalbėjome, kad iš tiesų jisai nėra toks užguitas, kad yra šalyje ir gražių dalykų - gamta, šventės, papročiai...
Man atrodo, kad vaikams pilietiškumo pagrindų pamokos patinka. Svarbiausia juos sudominti, žinias perteikti žaidybine forma. Mano tikslas - kad mokiniai teoriją sietų su praktika, kad neįprastų tik skųstis, jog yra blogai, bet ir pateiktų racionalių pasiūlymų mokyklos, visuomenės problemoms spręsti.
„Dauguma mokytojų - teoretikai“
Simonas STANKUS, Lietuvos mokinių parlamento pirmininkas
Mano manymu, pilietiškumo, meilės Tėvynei negalima įkalti per teoriją, o dauguma senosios kartos mokytojų yra teoretikai, mokantys iš vadovėlių, bet nemokantys praktiškai panaudoti jų turinio. Mano nuomone, pilietiškumo pamokos turėtų būti labiau pažintinės - mokiniai galėtų keliauti, aplankyti įžymesnes vietas.
Į ateitį žvelgiu optimistiškai, ne taip, kaip bandoma pateikti, jog jeigu Lietuvoje lieki, nieko gero nebus. Nemažai mano draugų išvažiuoja į užsienį ir ta tendencija auga, bet aš tikiu, kad ir Lietuvoje galima neblogai gyventi ir dėl Lietuvos galima nemažai padaryti.
„Esu nusiteikęs pilietiškai“
Eimantas MIKŠYS, Klaipėdos „Aitvaro“ gimnazijos dvyliktokas
Aš esu gana pilietiškai, patriotiškai nusiteikęs, gal todėl man atrodo, kad mokykla pakankamai įskiepija tautines, patriotines vertybes. Dauguma mokytojų pasako, kad iškovota nepriklausomybė - svarbu, kad žmonės stengėsi, kovojo, net žuvo... Nors atsiranda du trys mokytojai, kurie sako, kad gal ne už tai žmonės žuvo, gal be reikalo žuvo, kad geriau išvykti iš Lietuvos.
Manau, jog jei mokinys sąmoningas, jam turėtų pakakti to, ką gauna per pilietiškumo pagrindų, politologijos pamokas. O jei jis nori daugiau, tai yra sudarytos visos sąlygos dalyvauti įvairiuose pilietiškumo renginiuose, projektuose.
„Teorija kertasi su praktika“
Valerijus KUZLIAKINAS, „Varpo“ gimnazijos direktorius
Norint išugdyti pilietiškumo jausmą, mokinys turi būti pilietiškoje aplinkoje. O pažvelkime kad ir į Seimą - ar jo atstovai pilietiški? Mokytojai stengiasi, bet ir jie negali šnekėti to, kas realybėje nevyksta. Sovietų sąjungoje buvo viena kalbama, o kita daroma. Tas pats vyksta ir dabar. Jei vaikams duodi teigiamų pavyzdžių iš gyvenimo, jie tuoj pat papasakoja tau aibę neigiamų, nes informacija dabar vaikams yra labai prieinama.
Apibrėžimas
Pilietiškumas - asmens savo teisių, atsakomybės ir pareigų demokratinei valstybei suvokimas, veikla visuomenės labui, bendrapiliečių teisių ir laisvių, demokratijos gynimas, gerovės Lietuvai siekimas.
Laima ŠVEDAITĖ
