Š. m. sausio 16-ąją prie Lietuvos Respublikos Seimo rūmų įvyko profesinių sąjungų, politinių organizacijų, atskirų iniciatyvų organizuota protesto akcija. Po to prasidėjo mūsų šalyje precedento neturintys civilių gyventojų susirėmimai su policija ir vidaus reikalų sistemos pajėgomis, per kelias dienas spėję apaugti mitais ir sąmokslo teorijomis.
Manome, kad susirėmimus išprovokavo ne priešiškos valstybei jėgos, diriguojamos iš užsienio, kaip mums bando tvirtinti valdantieji ir jų šalininkai, bet drastiška Lietuvos Seimo ir Vyriausybės ekonominė bei socialinė politika. Valdantieji vadovaujasi nuostata, kad už krizės nuostolius turi sumokėti ne tie, kurie ją sukėlė, bet visi Lietuvos gyventojai. „Suveržtų diržų politika“, žaibiškai kylantys mokesčiai, smulkiojo verslo ir kultūros žlugdymas, nedarbo šmėkla, į akis žvelgiantis skurdas, socialinio dialogo nebuvimas, valdžios arogancija ir pinigų švaistymas reprezentaciniams projektams – visa tai ir dar daug kitų priežasčių sukėlė įtampą visuomenėje, tapo viešo nepasitenkinimo priežastimi.
Vykusios riaušės atskleidė ir vidaus reikalų sistemos ydas. Manome, kad neramumų buvo galima išvengti, jei policija ir saugumo pajėgos būtų vykdžiusios savo pareigą – siekusios užtikrinti piliečių saugumą, o ne panaudojusios smurtą prieš civilius gyventojus. Nuo policijos naudotų ašarinių dujų ir guminių kulkų nukentėjo ir nekalti žmonės, tarp jų – moterys ir vaikai. Kai kurie žmonės buvo areštuojami be jokios priežasties. Susidarė įspūdis, kad policininkai gynė ne paprastus žmones, o tik elitą. Todėl mes manome, kad policija ir jėgos struktūros privalo atsakyti dėl fizinio smurto naudojimo prieš gyventojus, o kalti pareigūnai turi būti nubausti.
Visuomenę po susirėmimų klaidino tiek valdžios ir prievartos struktūrų pareigūnai, tiek dažnus prasimanymus skleidusi oficialioji žiniasklaida, vykdžiusi propagandinį valdžios užsakymą – marginalizuoti susirėmimų dalyvius, parodyti, kad visai visuomenei pražūtingiems valdžios sprendimams gali priešintis tik ta visuomenės dalis, kurią valdžia vadina kriminaliniais elementais, asocialais ar girtuokliais. Gaila, kad valdžios ruporais tapo ir visuomenės nuomonę formuoti siekiantys intelektualai, besiskelbiantys pilietinės visuomenės interesų gynėjais, tačiau išsigąstantys bet kokių visuomenės aktyvumo apraiškų.
Esamoje krizinėje situacijoje protestuojančių piliečių elgesį reiktų vertinti kaip būtinąją gintį, ginant savo egzistenciją ir teises į pastogę, maistą bei elementarius žmogiškus poreikius. Sausio 16-osios riaušėmis virtę protesto dalyvių veiksmai buvo nukreipti tik į politines struktūras – Seimą ir jį gynusią policiją, todėl jie turi būti traktuojami kaip politinės, o ne kriminalinės valios išraiška. Už dalyvavimą neramumuose įkalinti jaunuoliai yra ne kriminaliniai, o politiniai kaliniai, kuriuos būtina nedelsiant paleisti į laisvę.
Mes remiame ir toliau remsime profsąjungų ir kitų organizacijų pastangas ginti mažąjį žmogų nuo jam pražūtingų valdžios sprendimų. Manome, kad atsakomybė už situaciją tenka valdžiai ir vidaus sistemos pajėgoms. Jei valdžios politika nepatenkintos visuomenės atžvilgiu nesikeis, jei ji bus paremta dar didesniu vidaus tarnybų brutalumu, reikia tikėtis adekvačios visuomenės reakcijos.
Antrasis laikinasis meno streiko vykdomasis komitetas (STASAC)
Judėjimas prieš prakaito krautuves
Neformalus jaunimo sambūris „Sotvaras“
Redakcinė anarchija.lt kolegija
Tolerantiško jaunimo asociacija
Vilniaus kairiųjų klubas
