Dabar aštriausias lietuvių ginklas prieš politikus ar kitus erzinančius visuomenės veikėjus – humoras. Nuoskaudos internete ar televizijos ekrane liejamos ne tik piktai, bet ir neįtikimai šmaikščiai, rašo "Kauno diena".

Populiariausia tema – Leo

Šiuo metu tarp populiariausiųjų persiunčiamų nuorodų internete – Žilvino Žvagulio dvidešimties metų senumo vaizdo klipas „Liūte, neliūdėk“ ir ištrauka iš Keistuolių teatro filmo „Brėmeno muzikantai“. Joje aktorius Darius Auželis, vaidinantis vadybininką Leoną Pravalą, vadinamą tiesiog Leo, vardija dešimt Leo įsakymų. Įsibėgėjus diskusijoms apie nacionalinio investuotojo „Leo LT“ steigimą, šie klipai įgavo naują reikšmę.

Ž.Žvagulis tituluojamas nacionalinio investuotojo himno autoriumi, o „Keistuoliams“ žmonės priskiria šios bendrovės darbo kodekso nuopelnus.

D.Auželiui toks jo vaidmens interpretavimas – naujiena, tačiau piktintis jis nemato reikalo: „Jei jau pranešiau tuos dešimt įsakymų, vadinasi, norėjau, kad mane išgirstų.“ Be to, aktorius pridūrė, kad jo personažas labai džiaugtųsi, kad gimė tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje ir dabar tapo toks aktualus. „Tai bendrovei linkiu, kad niekada nereiktų sakyti: jai – „pravalas“, – personažo Leo vardu linkėjo kultinio vaidmens atlikėjas.

Svarbu pažinti auditoriją

„Politologai“ peliukai Sūrskis ir Mauzeris, vos pasirodę eteryje, greitai tapo žiūrovų numylėtiniais. „Geriausias rezultatas būna, kai ir parodai, kad mūsų visuomenėje yra negerai, ir dar prajuokini žmones, – įsitikinęs Mauzerį laidoje „Dviračio šou“ vaidinantis Rimas Šapauskas. – Jei pataikai į skaudamą vietą, dar juokingiau.“

REKLAMA

R.Šapausko nuomone, besijuokiant galima žymiai geriau parodyti tikrąjį visuomenės veidą: „Juk visi tironai, psichopatai, politikai labiausiai bijo humoro, parodančio, kad jie nuogi.“ Iš parodijuotų veikėjų humoristinės-politinės laidos vedėjas pretenzijų nėra sulaukęs, nors puikiai supranta, kad jo vaidmenimis patenkinti toli gražu ne visi.

Ne viename streike ar mitinge dalyvavusiam R.Šapauskui labiausiai įsiminė skeltos kalbos nuo Mažvydo bibliotekos laiptų. „Mes kartu su Broniumi ir Česlovu ėjome filmuoti siužeto laidai, o Mindaugas Murza pasikvietė mus į savo tribūną“, – juokėsi jis. Apie ką tuomet jie kalbėjo? „Kad lietuviai neparduotų žemės užsieniečiams ir kad Seime visi vagys“, – lig šiol prisimena TV laidos vedėjas.

Psichologo Raimundo Aleknos nuomone, humoristinių laidų kūrėjai, parodydami savo pilietinę poziciją, prisitaiko prie auditorijos, kuriai kuria: „Jeigu nori, kad auditorija tave išgirstų, turi susiorientuoti, kokia kalba ji šneka. Jeigu žmogus suvokia realią situaciją, tai paprastai kalbi ne metaforomis, o argumentais. Bet jei žmogus iš tikrųjų šiek tiek kitoks, tai žaismingos formos gal atkreipia jo dėmesį, padeda suvokti, apie ką kalbama.“

Nebeliko bendro tikslo

Tačiau norinčiųjų ir drįstančiųjų reikšti savo nuomonę neslepiant tapatybės vis mažėja. „Nepasakyčiau, kad žmonių, drįstančių protestuoti, Lietuvoje yra daug. Jei visuomenė būtų pilietiškesnė, daug dalykų Lietuvoje nebūtų tyliai palaiminama. Ir vieno žmogaus balsas yra nuomonė, – įsitikinęs R.Šapauskas. – Dabar labai daug apolitiškų žmonių ir tų, kurie tiki klaidingais pranašais: parsiduodančių už dešrą ar balsuojančių iš pykčio, keršijančių valdžiai.“

Didesnės žmonių iniciatyvos pasigenda ir Pilietinių iniciatyvų centro direktorius Girvydas Duoblys: „Dabar Lietuvoje klesti apatija. Žmonės nusivylė politika, jie per stipriai savo gyvenimą sieja su valdžia. Neseniai skaičiau, kad, tyrimų duomenimis, 61 procentas žmonių nė piršto nepajudintų, jei Lietuvoje kiltų grėsmė demokratijai. Tai labai žiaurus skaičius.“

REKLAMA

Žurnalistas Algimantas Čekuolis nesutinka: „Lietuvoje matau labai daug pilietinių iniciatyvų. Neturime didžiojo tikslo, koks buvo anksčiau – atsikratyti okupacijos. Būtų visiškai pateisinama, jei žmonės užsidarytų savo kiaute, rūpintųsi savo gerove, tačiau taip nėra.“ Pats dalyvaujantis savanorių judėjime A.Čekuolis kasdien mato daug žmonių, padedančių už save silpnesniems ir tai, jo nuomone, yra pati geriausia pilietinė iniciatyva.

„Kalbu apie savanorius, padedančius iš namų nebegalinčiai išeiti močiutei, prižiūrinčius vaikus, mokančius krepšinio, – tokių žmonių yra labai daug. Lietuviai yra mandagūs, turi solidarumo jausmą. Žinoma, galėtų turėti jo dar daugiau, būti mandagesni, turėti mažiau chamizmo, bet visada bus galima turėti daugiau, gražiau, geriau“, – kalbėjo jis.

Komentatoriai švaisto laiką

Ar komentarus internete galima vadinti tam tikra pilietine iniciatyva? Vienintelio atsakymo į šį klausimą nėra. „Komentarai, dainelės, replikos – visa tai yra niekai, tas pats, kaip užrašas kreida ant tvoros“, – įsitikinęs A.Čekuolis. G.Duoblys komentuotojus vertina dvejopai: „Jei reiškiama nuomonė – argumentuota, nors tai ir kritika, ją galima vertinti ir kaip pilietinę iniciatyvą. Tačiau jei tik, atsiprašant, vemiama, vadinasi, žmogus kompleksuotas, turi problemų ir nori išsilieti internetinėje erdvėje.“

„Jei pilietine iniciatyva vadinsime galimybę pasakyti, ką galvoji, tai gal ir komentarus galima taip vadinti. Tačiau tikresnė pilietinė iniciatyva yra tada, kai nepasislepi už kito vardo. Komentarai internete – galbūt širdies, sielos skausmo išsakymas. Žmonėms kyla emocijų, bet jie nelabai susigaudo, kodėl tai vyksta, ir juos tai erzina. Jei pilietinė iniciatyva būtų sąmoninga, žmogus ją išreikštų normaliai, suprantamai, gerbdamas kitą“, – pastebėjo R.Alekna.


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų