Apie tai, kas dedasi Lietuvoje ir kokių orų dar sulauksime, naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ diskutavo VU profesorius Arūnas Bukantis ir dr. Jekaterina Lavrinec, miesto antropologė, Vilnius TECH docentė-partnerė.
Ar esame pasiruošę gamtos išdaigoms?
Dabar vis sulaukiame audrų, audringų orų ir škvalų. Pamatėme, kaip Vilnius, jeigu galima taip sakyti, neatlaikė gamtos išdaigų ir išbandymų. Kaip mes esame pasiruošę liūtims, audroms, škvalams? Ar miestas apskritai pasiruošęs?
J. Lavrinec: Aišku, į šį klausimą turėtų atsakyti tarpdisciplininės grupės. Pirmiausia – miesto inžinieriai, kurie turėtų diegti novatoriškus sprendimus miestams. Matome, kad kai Vilniuje prieš aštuonerius metus prasidėjo pirmosios tokios stiprios liūtys, kai per trumpą laiką iškrenta kelių mėnesių kritulių norma, savivaldybė ėmėsi atnaujinti vamzdynus.
Matome, kad, nepaisant to, jog vamzdynai atnaujinami, vis tiek trūksta sprendinių, kurie leistų miestui geriau prisitaikyti prie pasikeitusio liūčių režimo. Tiesą sakant, tie sprendiniai leistų miestams geriau prisitaikyti ir prie kaitrų.
Turiu omenyje pirmiausia miestų-kempinių modelį, kuris dabar labai populiarėja pasaulyje. Jį yra įdiegusi ir Kopenhaga, ir Roterdamas, ir kai kurie Kinijos miestai. Pastaruoju metu mokslininkai pripažįsta jo efektyvumą.
Ką tai reiškia?
J. Lavrinec: Idėja ta, kad reikia sudaryti kuo daugiau porėtų paviršių ir nuotekų sistemą papildyti paviršiuje esančiais sprendiniais. Pavyzdžiui, lietaus sodais – vietomis, įdubomis, kurios kaupia vandenį, jį sulaiko ir leidžia momentiškai neapkrauti lietaus nuotekų surinkimo sistemos.
Kas vyksta dabar mūsų miestuose? Kietųjų paviršių vis daugiau, ypač Vilniuje, nes centras aktyviai tankinamas. Kuo labiau tankini centrą, tuo aštresnis tampa klausimas, kaip pritaikyti tas tankinamas miesto zonas prie klimato iššūkių.
Kai tankinamas centras arba kitos miesto dalys, daugėja ir kietųjų paviršių. Jeigu nėra kompensacinių mechanizmų, kai per trumpą laiką iškrenta mėnesio ar dviejų kritulių norma, nuotekų sistemos apkraunamos taip, kad nebesusitvarko.
Sprendimas – dalį to vandens sulaikyti kaip kempinėje ir tik vėliau nukreipti į skirtingas sistemas. Pavyzdžiui, vienas iš sprendimų – įrengti požeminius rezervuarus, kuriuose galėtų kauptis vanduo ir vėliau būti panaudojamas, sakykime, pastatams vėsinti. Tokių inžinerinių sprendimų pastaruoju metu vis daugėja.
Kokie būtų architektūriniai sprendimai?
Ar tokie inžineriniai sprendimai reikalauja labai daug lėšų? Gal labiau reikia inovacijų, apgalvotų architektūrinių sprendimų? Ar vis dėlto didžiausia problema yra įrenginių ir technologijų kaina?
J. Lavrinec: Viena vertus, taip, bet, kita vertus, pasakyčiau, kad šiuo metu, ypač Vilniuje, matome labai daug investicijų būtent į kietųjų dangų didinimą. Pastaruoju metu intensyviai remontuojamos gatvės, o pastaruosius dešimt metų aktyviai vyksta statybos.
Statybų metu galima pagalvoti apie žaliųjų stogų, vadinamųjų stogų sodų, įrengimą, kurie taip pat leistų sulaikyti dalį kritulių. Atnaujinant gatves būtų galima nedidinti tiek kietųjų dangų, kaip daroma dabar, bet investuoti, jeigu ne į lietaus sodų įrengimą palei gatves, tai bent jau į sąlygų želdiniams sukūrimą.
Miestai, kurie turi brandžias alėjas, gali pasidžiaugti tuo, kad jos dirba miesto naudai, sugerdamos didelius kiekius kritulių. Brandus ąžuolas, man atrodo, per metus gali sugerti iki 100 tūkst. litrų kritulių. Priklausomai nuo medžio amžiaus sugeriamo vandens kiekis varijuoja.
Ekologai sako, kad maždaug nuo 40 metų medžiai pradeda teikti visavertes ekologines arba ekosistemines paslaugas – sugeria didelius kiekius kritulių, o esant poreikiui suteikia natūralų kondicionavimą.
Per kaitras galime pamatyti, kaip žmonės viešojo transporto stotelėse išsirikiuoja medžių šešėlyje arba glaudžiasi prie medžių, nes mūsų oda, mūsų kūnas jaučia, kad medžiai kondicionuoja aplinką. Per kaitras tai ypač ryšku.
Kalbant apie kainą ir įvertinus, kiek šiuo metu investuojama į kietųjų dangų atnaujinimą, bortus, trinkeles, naujus takus gamtinėse zonose, galima būtų pasitelkti ir kitus sprendimus. Pavyzdžiui, vadinamąjį surištą taką, kuriam naudojama akmenėlių masė.
Tokių sprendinių galime pamatyti, pavyzdžiui, Trakuose, kur jie labai sėkmingai pritaikyti. Jie labai gerai sugeria kritulius. Tuo tarpu, jeigu parkuose ar žaliosiose zonose danga yra kieta, ji taip pat apkrauna lietaus nuotekų sistemas ir neleidžia vandeniui įsigerti. Tad kuo daugiau žaliųjų zonų, tuo miestui geriau.
Vilnius visą laiką giriamas dėl žaliųjų zonų, kalbama, kad čia labai daug žalumos ir tai yra mūsų turtas. Kita vertus, daug diskusijų kilo dėl Vokiečių gatvės ir jos rekonstrukcijos planų. Kalbama, kad ir ten gali pritrūkti žalumos. Kaip vertinate šią ir kitas miesto vietas? Ar yra žengiame į rizikingą zoną, iš kurios vėliau bus sunku grįžti?
J. Lavrinec: Žinote, čia toks dvilypis atsakymas. Vienas dalykas – pačių savivaldybių projektai, kuriais dažnu atveju iš tiesų mažinamas želdynų kiekis miestuose. Matome labai ydingą tendenciją, į kurią yra atkreipę dėmesį ir vyresnės kartos kraštovaizdininkai.
Jie yra atlikę analizę skirtinguose Lietuvos miestuose, kaip per 20 metų, kai naudojamės Europos Sąjungos parama, pasikeitė skverai. Skverai tapo, paprastai sakant, „trinkelynais“. Tuo pačiu metu matome, kad Paryžius ir net Varšuva šalia jau didžiuojasi tuo, kad savo pagrindines aikštes, centrines miesto vietas paverčia parkais.
Praktiškai tai būtų tas pats, kaip paimti Katedros aikštę ir ją stipriau apželdinti, ne tik perimetru. Kitas dalykas – želdynų normos, kurios nustatomos nacionaliniu lygmeniu. Jeigu paimsime paskutinių 10–15 metų laikotarpį ir išanalizuosime, kaip tos normos keitėsi, turiu tikrai blogą žinią – tos normos mažinamos.
Klimatologai aktyviai skleidė žinią, kad miestams laikas galvoti apie prisitaikymą prie besikeičiančių klimato sąlygų. Pavyzdžiui, šiuo metu turime atskirųjų želdynų normą, kuri net neatitinka minimumo, rekomenduojamo Pasaulio sveikatos organizacijos.
Pas mus norma yra 4 kvadratiniai metrai vienam žmogui, kai minimumas, man atrodo, yra 10 ar 12. Tai yra tendencijos, kurias tikrai galime stabdyti. Galime sustoti, įvertinti šiuos pokyčius ir tiek miesto, tiek nacionaliniu lygmeniu pakeisti situaciją.
Kas laukia po 10 metų?
Kalbant apie klimato kaitą, jau dabar teigiama, kad po 10–20 metų gali būti dar karščiau, sąlygos gali tapti dar sudėtingesnės. Ar mes spėsime pritaikyti miestus? Ką reikėtų daryti jau dabar, kad mūsų vaikai galėtų gyventi žaliuose, prie klimato kaitos prisitaikiusiuose miestuose?
J. Lavrinec: Mes jau vėluojame. Deja, mes jau vėluojame, nes esame investavę pakankamai lėšų į tai, kad mūsų miestai būtų mažiau pritaikyti prie klimato kaitos. Kad tie patys medžiai pradėtų teikti savo ekologines paslaugas, reikia bent 40 metų, kol jie pasiekia brandą.
Arboristai jau kalba apie tai, kad tam tikros rūšys, pavyzdžiui, mažalapės liepos, kuriomis labai mėgstama želdinti mūsų gatves Lietuvoje ir kurios buvo įprastas, pakankamai gerai prisitaikęs medis, šiuo metu jau neatlaiko pasikeitusio klimato režimo.
Palaipsniui turime susitaikyti, kad kai kurios rūšys nebebus tinkamos tose vietose, kuriose paprastai jas naudojame. Iš tikrųjų vyksta ir tam tikra augmenijos migracija į šiaurę. Ekologai yra atlikę tokių tyrimų, todėl dabar net rūšis miestų želdinimui reikia parinkti kitokias.
Kalbant apie upes, vandens telkinius ir jų organizavimą, kiekvieną kartą tvirtindami eilinį projektą turime iškelti sąlygą, kad su kiekvienu projektu, ar jis būtų privatus, komercinis, ar savivaldybės, turime gerinti miesto prisitaikymą prie klimato kaitos, o ne tiesiog apsiriboti estetiniais sprendiniais.
LAIDĄ „DIENOS PJŪVIS“ RASITE STRAIPSNIO PRADŽIOJE.
Svarbiausios dienos naujienos, ekspertų ir politikų įžvalgos bei komentarai aktualių pokalbių laidoje „Dienos pjūvis“ – kiekvieną darbo dieną naujienų portale tv3.lt ir platformoje TV3 Play.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
