Apie tai TV3 Žinių „Dienos komentare“ – pokalbis su Vilniaus licėjaus direktoriumi Sauliumi Jurkevičiumi.
Kaip jūs pasiruošę naujiems mokslo metams?
Turbūt pagrindinė problema – turėti visus mokytojus. Tai bent jau einamuoju momentu turime visus mokytojus ir šiek tiek esame ramesni, tačiau jau geras penkmetis, kai užtikrinti mokytojų kolektyvą rugsėjo pirmąją dieną yra tikrai nemenkas iššūkis. Tai galioja visoms mokykloms.
Tikriausiai kalbate su savo kolegomis, tai kaip kitose mokyklose – kokių mokytojų labiausiai trūksta ir ar lengva juos surasti?
Na, yra įvairiausių būdų, pradedant nuo vaikščiojimo su marškinėliais, kad reikia mokytojo, su įvairiausiais skelbimais, įvairiais socialiniais tinklais ir taip toliau. Trūksta tiksliųjų mokslų, gamtos mokslų mokytojų. Trūksta ir lietuvių kalbos mokytojų. Apskritai mokytojai tampa trūkstama grandimi mokykloje. Tai didžiulė problema, apie kurią buvo kalbama jau tikrai daug metų.
Nėra kokybiškų vadovėlių
Ir ar matote, kad kas nors šią problemą spręstų į teigiamą pusę?
Ne. Yra daromi įvairūs bandymai, yra ieškoma būdų, bet aš manau, kad tas kelias, kuris tiesiausiai vestų į mokytojų trūkumo problemos sprendimą, nėra rastas. Mokytojo profesija nėra labai patraukli ir jaunajai kartai, ir apskritai, turbūt dėl visos švietimo vykdomos politikos.
Tai dabar mokytojus turite, bet ar turite vadovėlius?
Vadovėliai čia atskiras klausimas. Idėjiškai mes turime dvi mokyklas, tai yra tarptautinę programą – Tarptautinio bakalaureato programą – ir turime nacionalinę programą. Tai jau ketvirti metai, kaip mokytojai dirba be vadovėlių. Tai yra didžiulis nesusipratimas Lietuvoje. Mokymo programos buvo pakeistos ir jų pakeitimo metu nebuvo užtikrintos mokomosios priemonės. Dirbti be mokomosios priemonės yra visiškai nesuprantama. Ir bandymai viešojoje erdvėje sakyti, kad galima dirbti ir be vadovėlio, na, galima duobes kasti ir be kastuvo.
Tai yra didžiulė, didžiulė problema. Be to, mes vadovėlių ir kokybiškai parengti negebame. Tie, kurie yra parengiami, tikrai būna ir probleminiai. Kaip atrodo tikras vadovėlis, jau Lietuva turbūt ir nebėra mačiusi. Tai yra dažniausiai tokios pagalbinės priemonės. (...)
Esminė švietimo sistemos problema
Bet ar tai kalba tik apie vadovėlius, ar bendrai apie mokymo programas?
Taip, programos yra didžiulė problema. Jos buvo rengiamos skubotai, dabar jas bandoma taisyti, bet reikėtų labai aiškiai pasakyti – iš esmės mes nesugebėjome kompetentingai parengti mokomųjų programų. Nuo to prasidėjo visos bėdos Lietuvoje. Ir tada grandinė tęsėsi – vadovėlių grandinė, egzaminų grandinė ir taip toliau.
Per nesėkmingą programų parengimą mes sukūrėme chaotišką situaciją visame Lietuvos švietime. Ir dar atsiskleidė, kad mes iš esmės net nežinome, kaip jas parengti. Mes sumaišėme ugdymo turinį, visko pripainiojome. Daug atsitiktinių žmonių, subėgusių ir įsivaizdavusių, kad jie gali parengti tas programas, numetė ir dingo iš viešosios erdvės. Reikėtų pasakyti, kad Lietuva net iš esmės nesuvokia, kaip turėtų būti konceptualiai parengtos mokomosios programos. Čia yra labai rimta problema.
Kokį sprendimą siūlo Vilniaus licėjaus direktorius, išgirskite interviu pradžioje esančiame vaizdo įraše.
