Po akimirkos ji susigriebia ir sako: „Nemanykite, kad mes esame krūva verkiančiųjų. Mes tikrai čia susitvarkome – renkame daiktus, užmezgame ryšius, stengiamės daryti tai, ką galime. Bet visą tai matyti savo akimis – per daug skaudu. Miške miršta žmonės, o Lenkijos valstybė nesiūlo jokios pagalbos, išskyrus tai, kad atveda daugiau karių, juos surenka ir veža atgal į niekieno žemę. O jei tuos žmones pasieksime, ką galime jiems duoti? Termosas arbatos, šilti drabužiai, o tada paliksime juos tamsoje ir šaltyje?“
Pasienyje vyrauja miškingos vietos, besidriekiančios ir į Lenkiją, ir į Baltarusiją. Retai apgyvendintas ir saugomas miškas dabar taip pat yra augančios geopolitinės ir humanitarinės krizės vieta – spąstai, kuriuose atsiduria tūkstančiai pabėgėlių iš Irako, Sirijos ir Jemeno.
Kiek jų yra, niekas nežino, bet į pasienį juos nuviliojo Baltarusijos kelionių biurai, padedami ir kontroliuojami Baltarusijos prezidento Aleksandro Lukašenkos vyriausybės. Agentūros yra tarpininkai, organizuojantys migrantų keliones iš Artimųjų Rytų, žadantys patekimą į Europos Sąjungą. Jie dar ir reikalauja už tai susimokėti 15 000 JAV dolerių.
Migranto kelionė prasideda skrydžiu į Minską. Oro uosto nuotraukose matyti šių keleivių grupės su šortais ir marškinėliais. Kitas žingsnis – juos įkurti režimo valdomuose valstybiniuose viešbučiuose, o po keliolikos valandų jie vežami į mišką prie Baltarusijos ir Lenkijos, Lietuvos ir Latvijos sienos.
Baltarusiai juos stumia į Lenkiją
Ten „pasieniečiai žiauriai stumia juos už pasienio tvoros. Kai kurių migrantų, kuriuos matėme, veidai buvo perpjauti spygliuota viela, – pasakoja Anna K. – Turime mėgėjiškų vaizdo įrašų, kuriuose rodoma, kaip baltarusiai varo migrantus į priekį. Ten stovi pasieniečiai su urzgiančiais šunimis ir visa kovine apranga.“
Kirtę sieną į ES, migrantai veržiasi toliau per mišką, per purviną, pelkėtą liūną, kuriame nėra takų, tik nesibaigiančios „užšalusios džiunglės“.
„Neapsakoma, kas vyksta, – sako vienas vietos gyventojas ir labdaros darbuotojas. – Tai ypatingas miškas. Aš čia gyvenau visą gyvenimą, bet niekada nemiegojau miške. Tie žmonės patirs traumų visam likusiam gyvenimui, jei jiems pavyks išgyventi. Graikijoje jie išgyveno panašius dalykus, bet čia, šiuo metų laiku...“
Ir ruduo dar pasitaikė šaltas. Net ir esant geram orui saulė nešildo, o vakarai baisūs – tamsūs ir šalti. Naktimis šąla. Bet kurią akimirką temperatūra gali nukristi iki minus 2 laipsnių Celsijaus.
O Lenkijoje migrantus seka pasieniečiai, policija, kariuomenė ir teritorinės gynybos pajėgos. Dabar Hajnówka regione yra tiek daug ginkluotųjų pajėgų, kad praktiškai kas antras automobilis kelyje priklauso teisėsaugai. Jų tikslas – sugauti žmones, nuvežti juos prie sienos ir nustumti atgal į Baltarusiją.
Norėdami tai padaryti, jie naudoja atstūmimo procedūrą, kuri buvo „įteisinta“ ministro potvarkiu, o po to spalį buvo priimta teisės aktu. Nuo to laiko buvo pateikta keletas įstatymo pataisų, tačiau šie pakeitimai reiškia ir Lenkijos konstitucijos, ir daugelio tarptautinių konvencijų pažeidimą. Šio akto „teisėtumas“ yra „teisėtumas tik šio akto ribose“, sakė advokatas Krzysztofas Pyclikas.
Tuo pat metu Lenkijos ministro pirmininko Mateuszo Morawieckio vyriausybė surengė informacinę blokadą, neleidžiančią žurnalistams patekti į 3 kilometrų žemės juostą prie sienos. Teritorija buvo atskirta nuo likusios Lenkijos dalies ir joje buvo paskelbta nepaprastoji padėtis. Į ją patekti draudžiama visiems, kurie ten negyvena, nėra užsiregistravę kaip rezidentai arba nėra gavę specialaus leidimo.
„Negalime patekti į šią zoną, negalime patys perduoti pagalbos paketų“, – sakė Lenkijos Raudonojo kryžiaus darbuotojas iš pasienio zonos.
„Mes esame šio atskirto, izoliuoto pasaulio dalis“, – sako Kamilas Sylleris, teisininkas, pradėjęs projektą „Žalioji šviesa“. Tai iniciatyva, kurios metu žmonės užsidega žalią šviesą savo namuose, taip pranešdami pabėgėliams, kad jie gali saugiai ateiti pas juos, gauti pagalbą ir būti neperduoti policijai.
Pirmyn ir atgal
Šiuo metu Lenkijos sienos pusėje yra tūkstančiai pareigūnų, susekančių pabėgėlius, kurie ateina prie žmonių gyvenviečių. Lenkų pajėgos taip pat rengia pasalas miške.
Anna K. sako: „Kančia ir teroras čia gali priminti tik karą. Mes matome scenas kaip iš karo.“
Vietos bendruomenė yra viena skurdžiausių Lenkijoje. Vidutinis Dubiczės gyventojas yra 65 metų amžiaus. Vietiniai gyventojai praktiškai neišeina iš savo namų, gatvės gana tuščios. Gyventojai ten daugiausia žiūri vyriausybės remiamą televiziją, nes lėtas nepriklausomos televizijos signalas yra per silpnas, be to, mažai kas gali sau leisti palydovinę televiziją.
Netoli šios zonos, kas keliolika kilometrų, keliuose įkuriami jungtiniai policijos ir pasieniečių patruliai. Jei kas nors pagaunamas, o kitaip nebūna, esant tokiam įtemptam patikrinimų kiekiui, jis grąžinamas atgal prie sienos ir stumiamas į Baltarusiją. Jokie prieglobsčio prašymai ar prašymai dėl bado neduoda jokios naudos.
