Jokia naujiena, kad nuskriausti vienišą senyvo amžiaus žmogų kur kas lengviau nei jaunesnį ir gyvenantį kartu su dar keliais asmenimis. Todėl vieniši pensininkai – nuolat nusikaltėlių, siekiančių greitai ir lengvai pralobti, taikiklyje. Bet kuo toliau, tuo daugiau pagalbininkų ir dėmesio tokie vienišieji sulaukia.
Pensininkų daugėja
Statistikos departamento duomenimis, kas penkta Lietuvos moteris ir kas aštuntas vyras yra 65 metų ir vyresni. Palyginti su ankstesnių gyventojų surašymų duomenimis, pensinio amžiaus žmonių daugėja – jie sensta, pasiligoja, neemigruoja. Nemenką šios gyventojų grupės dalį sudaro garbaus amžiaus pensininkai, įžengę jau į aštuntą ar devintą dešimtį, likę gyventi po vieną, nepanorę kraustytis pas savo vaikus ar įsikurti senelių globos namuose. Juk savas kampas kiekvienam mieliausias, o kasdienybė, kurios niekas neapriboja jokiomis valandomis ar nurodymais, rodos, ne vienam senukui net ir sveikatos dar suteikia. Todėl nemažai garbaus amžiaus gyventojų yra ne tik atskirai gyvenančių jų šeimos narių galvos skausmas, bet ir kaimynų, seniūnijų darbuotojų, paštininkų, medikų, policininkų rūpestis.
Kasmet ne po kartą ir ne po du vis nuskamba skandalingi pranešimai apie apiplėštus, išgąsdintus, sužalotus ar net nužudytus senukus, nepajėgusius apsiginti. Kitąkart – kentusius be būtinos pagalbos parą ar kelias, kol juos surado į svečius užsukę žmonės, nes arba neturėta telefono pagalbai kviesti, arba nemokėta naudotis telefonu. Šitaip lygiai prieš metus Vadoklių seniūnijoje (Panevėžio r.) mirė vienu du gyvenę 80 metų motina ir 47 metų sūnus, kai pastarąjį ištiko priepuolis, o sunkiai vaikščiodavusi senutė, nemokėdama naudotis telefonu, bandė pėdinti pas kaimynus, bet kieme įklimpo, pargriuvo ir mirtinai sušalo.
Be ryšio priemonės
Rodos, dabar toks sparčiai pažengusios technikos amžius, o vis dar atsiranda sodybų, kurių nusenę gyventojai net neturi jokios ryšio priemonės, kad galėtų skubiai pranešti apie nelaimę ar išsikviesti medikus.
Apie tokią sodybą neseniai sužinojo Marijampolės policijos nuovados pareigūnai. Jie nuvyko į Žydronių kaimą netoli Marijampolės ir nustebo, kad vienkiemio šeimininkė (79 m.) ir jos dukra (46 m.) ne tik kompiuterio ar televizoriaus neturi, bet net ir jokio telefono, jokios susisiekimo priemonės.
Policininkai ir džiaugėsi, kad abi moterys nevarginamos baimės jausmo dėl pasaulyje vykstančių skandalingų nelaimių ir žiaurių nusikaltimų Lietuvoje, ir stebėjosi, jog įmanoma taip atsiskyrus nuo pasaulio gyventi. Juolab kad išsikalbėjusios moterys neslėpė vis dėlto gyvenančios neramiai ir nesaugiai – jaučiančios baimę, kad staiga neužkluptų liga ir nebūtų kaip pagalbą greitai išsikviesti, kad kas nors neįsilaužtų į namus, neišgąsdintų, nesužalotų.
Šių moterų artimiausia kaimynė gyvena už kelių kilometrų, tačiau žiemą, kai laukai padengti sniegu, ar pavasarį, kai aplink tyvuliuoja didžiulės balos, pasiekti kaimynę būna gana sudėtinga.
Tad pareigūnai net nedvejodami pajungė vadinamąjį vieno raudono mygtuko pagalbos įrenginį. Pagalbos mygtukai
Šio įrenginio paskirtis – padidinti nuošaliose vietovėse gyvenančių vienišų, pagyvenusių žmonių, turinčių sveikatos sutrikimų, saugumą. Bent patį saugumo jausmą.
Individualus pagalbos įrenginys veikia GSM balso ryšio pagrindu: paspaudus raudoną pagalbos mygtuką, įrenginys užmezga balso ryšį su visą parą dirbančiu Centralizuotu stebėjimo pultu (toliau – CSP), kurio operatoriams asmuo perduoda, kokios pagalbos jam reikėtų. CSP operatoriai reaguoja į pagalbos prašymą, vadovaudamiesi jau iš anksto turima informacija apie šio įrenginio savininką – žino vardą, pavardę, amžių, adresą, galimus sveikatos sutrikimus, privažiavimo ypatumus ir panašiai. Tokiu būdu sutrumpėja laikas, per kurį suteikiama pagalba.
Be to, net ir nesant galimybės mygtuko naudotojui perduoti CSP operatoriui apie pagalbos prašymo priežastį, užmegztas ryšys iškart laikomas pagalbos pranešimu ir į jį reaguojama nustatyta tvarka.
Minėtos Žydronių kaimo gyventojos, gavusios mygtuką, labai džiaugėsi ir dėkojo, net susigraudino išlydėdamos policininkus.
Tokiomis pat nuotaikomis kiek anksčiau Marijampolės policijos pareigūnus iš savo namų išlydėjo ir Skriaudučio bei Pacentų kaimų gyventojai, kuriems uniformuoti svečiai irgi pajungė minėtus mygtukus. Beje, viena pensininkų pora neslėpė, kad ir patys turi mobilųjį telefoną, bet nerimavo, jog nemokėtų juo elgtis, jeigu iškiltų akivaizdi grėsmė, nes jiems nelengva surasti reikiamą skaičių aparate, tiesiog trūksta įgūdžių. „O ir gyvename toli nuo miesto, vidury laukų, tai susinervinę ir išsigandę vargu ar sugebėtume išsikviesti pagalbą savo telefonu“, – nerimavo pensininkai. Gerai ir šviestuvai
Šiuo metu Marijampolės seniūnijose yra per 20 veikiančių vieno raudono mygtuko pagalbos įrenginių. Kai kurie vienkiemių gyventojai dar naudojasi ir ankstesnės kartos panašiais mygtukais, kurių „mada“ Lietuvoje buvo keletą metų nuo 2006-ųjų. Tuomet Policijos departamentas su socialiniais partneriais vykdė akciją ir nemokamai įrenginėjo pagalbos mygtukus ne viename šalies rajone. Įrenginiais džiaugėsi ir policininkai, ir gyventojai. Šie netgi buvo įsitikinę, kad vien žinia apie namie esantį mygtuką ir naktį šviečiantis lipdukas, skelbiantis, kad sodybą saugo policija, atbaidydavę nusikaltėlius. Beje, policijos pareigūnai išties teigė nežinantys nė vieno atvejo, kad nukentėtų sodybos, kurioje buvo ar yra mygtukas, gyventojai. Todėl žmonės jautėsi saugiau – kaip gyvendami su gerais keturkojais sargais!
Pagalbos mygtukų, dalintų nuo 2006 metų, akcija nutrūko, kai Lietuvą ištiko ekonominė krizė. Tada, kaip juokauja policininkai, ir dovanų karalius mirė. Bet kai kurios Savivaldybės ir toliau prisideda išlaikant tuos mygtukus. Tiesa, gyventojai ir dabar gali įsirengti tokius mygtukus, bet už juos jau turi mokėti patys. Taigi, kaip informavo bendrovės „Apsaugos centras“ atstovė Vaiva Pupelytė, šiuo metu Lietuvoje tokie pagalbos mygtukai įrengti 167 gyventojams (6 savivaldybių teritorijose), iš jų 18 gyventojų išlaiko juos savo lėšomis.
Įvairiuose rajonuose policininkų dėmesys vienišiems pensininkams – skirtingas. Štai Vilkaviškio policijos bendruomenės pareigūnė Vilija Grybauskienė „Akistatai“ pasakojo apie ekonomiškus lauko šviestuvus su judesio davikliais, prieš porą mėnesių įrengtus būriui rajono gyventojų. „Parašėme prevencijos projektą „Saugią aplinką kurkime kartu“, seniūnijos rekomendavo sodybas, Vilkaviškio savivaldybė skyrė lėšų, o elektrikai pritvirtino tuos šviestuvus vienišiems, mažiau kitų žmonių pagalbos sulaukiantiems atokių vienkiemių gyventojams, – pasakojo V. Grybauskienė. – Žmonės labai džiaugėsi, sulaukę nemokamos naudingos dovanos. Dabar, kai jų kiemą vakare nutvieskia šviesa, gyventojai suklūsta ir stebi, kas ateis. Manome, kad apšviestas kiemas – ne draugas nusikaltėliui. Todėl šį projektą tęsime, kai tik sulauksime finansavimo.“
Būtina bendrauti
Reikia pasakyti, kad didesnio policijos dėmesio visi gyventojai, ypač – senjorai, sulaukė tada, kai prieš metus policijos įstaigose buvo įsteigta nauja pareigybė – bendruomenės pareigūno. Šiam pareigūnui nereikia tirti nusikalstamų veikų, nereikia lakstyti paskui įtariamuosius, o visas jo darbo laikas skiriamas prevencinei veiklai. Bendruomenės pareigūnai lanko gyventojus be jokio konkretaus reikalo, susitinka su kaimo bendruomene, saugios kaimynystės grupėmis, kad sužinotų apie problemas, kad paragintų visus kuo artimiau bendrauti, padėti vienas kitam. Per tokius susitikimus nuolat kalbama apie telefoninių sukčių pinkles, aiškinama apie apgavikus, apsimetusius socialiniais ar banko bei pašto darbuotojais. „Kartais mes tiesiog atliekame psichologo darbą, nes vienišas pensininkas paprasčiausiai nori išsikalbėti“, – sakė jau minėta pareigūnė V. Grybauskienė.
Pastaruoju metu policija, siekdama kuo daugiau apsaugoti žmones nuo įvairių grėsmių, vis dažniau bendradarbiauja ir su dvasininkais – patys į gyventojus kreipiasi bažnyčiose per mišias. Ir pasakoja, ir aiškina, ir pataria, ir ragina, kad visi būtų kuo budresni ir kuo saugesni.
Vienišų, pagalbos reikalingų žmonių kasdienybė labai daug priklauso ir nuo seniūnų ar kitų seniūnijos darbuotojų, taip pat paštininkų, neretai užsukančių pas gyventojus. Tai jie pirmieji sužino visas naujienas, išgirsta apie problemas, atneša nupirkę vaistų, užsako malkų ar net pamoko senukus, kaip naudotis telefonu.
Beje, galima daryti išvadą, kad nuo įvairių nusikaltėlių dažniau nukenčia būtent tie pensininkai, kuriems bendravimas telefonu – jokia problema. Sulaukę skambučio jie tampa telefoninių sukčių aukomis ir netenka dalies ar net visų santaupų. Patiklūs žmonės atidavinėjo apgavikams savo litus, dabar toliau atidavinėja eurus. Ir tokių skundų policija gauna dešimtimis kartų daugiau, negu pranešimų apie apiplėšimus vienkiemiuose. Pastarųjų Lietuvoje sausio mėnesį buvo užfiksuoti tik du – Jonavos ir Marijampolės rajonuose, o telefoninių sukčių apvogtų senukų – dešimtys.
Vadinasi, vien pagalbos mygtukai pagyvenusių žmonių namuose jų saugumo problemos tikrai neišspręs.
Tik faktai:
Užsienio šalyse irgi dalijamasi gerąja patirtimi, kaip padėti lengviau ir saugiau gyventi nusenusiems vienišiems žmonėms.
Štai Švedijoje daugumai pagyvenusių žmonių, nebegalinčių savarankiškai apsitarnauti, dėmesys skiriamas 24 valandas per parą: kiekvienas toks pagalbos reikalaujantis žmogus nešioja apyrankę su pagalbos mygtuku.
Šio mygtuko signalas siųstuvo, esančio senuko namuose, pagalba patenka į socialinės pagalbos centrą, ir centro darbuotojai iškart susisiekia su pagalbos ieškančiu asmeniu.
Irena ZUBRICKIENĖ
