Vasario 16–osios signatarams buvo sunkiau, nei Kovo 11–osios, – mano istorikas, Mykolo Romerio universiteto docentas Ramūnas Trimakas.
– Kaip keitėsi Nepriklausomybės minėjimo dramaturgija Pirmosios ir Antrosios Lietuvos Respublikos metais? Juk net tris dienas, kurios turėtų simbolizuoti beveik tą patį – liepos 6–oji, vasario 16–oji, kovo 11–oji?
– Nepriklausomybės dienos minėjimas evoliucionavo kaip ir bet kuri kita valstybinė šventė. Nauja karta savaip aktualizuoja istorinę praeitį dabarčiai. Vienos progos, skirtos tautos vienybės ritualiniam patvirtinimui, bendros garbingos istorijos teigimui atrandamos tolimoje praeityje. Pavyzdžiui, Vytauto Didžiojo figūros iškėlimas tarpukario Lietuvoje ir Mindaugo karūnavimo arba Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimas mūsų dienomis. Tuo tarpu reikšmingi įvykiai, kuriuos atsimena gyvieji liudininkai – o neabejotinai svarbiausias yra Nepriklausomybės paskelbimas – kelia daugiau viešų svarstymų ar net ginčų nei žila būtovė.
Pavyzdžių galima pateikti įvairių Vienas tokių būtų herojų panteono konstravimas. Jeigu prabilome apie dramaturgiją, tuomet pasidomėkime, kas pretenduoja atlikti pagrindinių aktorių vaidmenį, o kam skirtas statistų vaidmuo. Pavyzdžiui, gerai žinome istoriją apie dvidešimt vyrų, vasario 16–ąją pasirašiusių Nepriklausomybės aktą. Tačiau atminties šėšėlyje atsidūrė tokie asmenys kaip Petras Vileišis. Be jo organizacinio talento bei finansinio palaikymo daug ko nebūtų pavykę padaryti. Galų gale pamirštamos su signatarais drauge veikusios moterys: manyčiau, jos ne ką mažiau pasitarnavo Nepriklausomybės akto paskelbimui nei jį pasirašiusieji vyrai.
Taip pat keitėsi scena, kurioje įkūnijamas šventės scenarijus. Mūsų dienomis minėjimas vyksta prie Signatarų namų Vilniuje, tuo tarpu tarpukario Lietuvoje Nepriklausomybės minėjimas buvo glaudžiai susijęs su netekties skausmu – lenkų okupuotu Vilniumi, Lietuvos Nepriklausomybės lopšiu. Be abejo, kai kurie siužeto elementai nepasikeitė, kaip antai iškilmingos katalikiškos mišios.
– Kalbant šiuolaikinėmis sąvokomis, kokių geopolitinių perspektyvų ar, galbūt, alternatyvų būta prieš devyniasdešimt tris metus, baigiantis Pirmajam pasauliniams karui?
Tautos išlikimui vienintelė išeitis buvo nepriklausoma valstybė. Karo ugnyje gaištančios imperijos (Rusijos ir Vokietijos) anaiptol neatsisakė savo pretenzijų, o kylanti čionykštė regiono galybė Lenkija taip pat nematė reikalo savopašanėje leisti užgimti nepriklausomai Lietuvai.
Lyginti, kuris kaimynų „globos“ variantas būtų buvęs geresnis, nėra paprasta. Mūsų tautai visi jie vienodai nieko gero nežadėjo. Ko gero, sąlyginai „švelnesniu“ galima vadinti vokiečių profesoriaus F. Lecijaus Lietuvos kolonizavimo planą: „[...] Iškelti kone du milijonus stiprių Lietuvos kaimiečių, gyvenančių Kauno, iš dalies ir Vilniaus, Gardino bei Suvalkų gubernijose nėra prasmės. [...] Pasiliks stambūs voekičių ūkiai, ir jų skaičių galima bus didinti. Be vokieičų valstiečių luomo, mes turime išplėsti ir stambiųjų vokiečių žemvaldžių bei stambių nuomininkų luomą. [...] Administracinė kalba yra vokiečių. [...] Lenkiškų mokyklų Lietuvos srityje negalima pakęsti. Lietuvos valstiečiai gauna kaimo mokyklas, kur dėstoma gimtąja kalba. [...] Laikui bėgant, jie pajus tą didelę žalą ir pareikalaus, kad būtų dėstoma vokiečių kalba. [...] Tuoj pat negalima lietuvių prievarta germanizuoti. Jų ramus tautiškumas negali būti sutrukdytas. Šiaip ar taip, laikui bėgant jie neverčiami taip apsipras su vokiečių dvasia, kad maždaug po 100 metų jų kraštą, kaip lygiateisę provinciją, bus galima prijungti prie Prūsijos.“
Rusiškas imperializmas, vėliau atgimęs komunistinėje ideologijoje, buvo nepalyginamai brutalesnis. Pirmajam karui vykstant ir nesėkmingai klostantis įvykiams frontuose, carinė administracija buvo parengusi ir net pradėjusi įgyvendinti masinio lietuvių iškeldinimo iš gimtojo krašto planą. Be galimybės sugrįžti atgal. Tačiau to padaryti, dangstantis „evakuacijos“ ir panašiomis sąvokomis, nepavyko. Nesustabdoma vokiečių karo mašina pernelyg sparčiai triuškino rusus ir veržėsi į Rusijos imperijos gilumą. Vėliau, paskelbus Nepriklausomybę, dauguma karo pabėgelių lietuvių iš chaoso ir pilietinio karo suriestos Rusijos grįžo į Lietuvą.
Anuometinių Lenkijos geopolitinių vizijų atveju Lietuvai tebuvo numatytas „Didžiosios Lenkijos“ pakraščio provincijos vaidmuo.
Šiuo atveju, išdrįsiu pasikartoti, nelabai buvo ką rintis. Šūkis „Nepriklausomybė arba mirtis“ nebuvo tuščias oro drebinimas beprasmiškais žodžiais.
– Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui, būta vienintelės Nepriklausomybės deklaracijos?
– Žiūrint, ko ir kur ieškosime. Pavyzdžiui, Jungtinių Amerikos Valstijų susivienijusios lietuvių organizacijos 1917 metų sausio 5 d. JAV prezidentui ir didžiųjų valstybių pasiuntiniams įteikė „Lietuvos nepriklausomybės deklaraciją“. Joje aiškiai suformuluota: „[...] mes, ingaliotieji lietuvių tautos atstovai, reikalaujame iš reprezentantų tų valstijų, kurios po karės tarsis apie taiką: (1) Kad visa etnografiškoji Lietuva būtų suvienyta į vieną politišką kūną, ir (2) Kad suvienytai Lietuvai būtų suteikta visiška politiška neprigulmybė.“
Žinoma, tai veikiau kreipimasis į geros valios valstybių nugalėtojų vadovus, o ne reali Nepriklausdomybės deklaracija. Tačiau emigrantų lietuvių parama ir pastangos atkuriant nepriklausomybę yra neabejotinai svarbios. Kaip ir Rusijos lietuvių indėlis skleidžiant Lietuvos valstybingumo idėją.
– Tačiau nepamirškime kitos alternatyvos, siūlytos Lietuvai – bolševikinės „Litbelo“ vizijos, daugiau ar mažiau buvusios LDK sienose.
– Propagandinis komunistų triukas. Toks pat, kaip dekretai dėl taikos ar žemės – jokios taikos komunistams nereikėjo, tik karo. Kaip ir valstiečiai žemės negavo, o galiausiai iš valstiečių buvo atimta viskas, ką jie turėjo. Dekretas dėl valdžios taip pat neatitiko tikrovės – jokios realios valdžios darbininkų ir kareivių tarybos bolševikinėje Rusijoje negavo.
Taip, V. Mickevič–Kapsuko vadovaujama vyriausybė (Z. Aleksa–Angarietis, Aizik Vainštein, Semen Dimanštein, Kazimir Cichovski ir t. t.) 1918 m. gruodžio 22 d. paskelbė, jog „Visa valdžia pereina į Lietuvos darbininkų, bežemių ir mažažemių atstovų rankas.“ Tai būta trumpalaikio epizodo ir „tarybų“ valdžią pavyko neilgam įtvirtinti tik Raudonosios armijos okupuotose teritorijose. Okupantams pralaimėjus, drauge su jais pasitraukė ir jų komunistinės marionetės.
Nors „Litbelo“ respublika egzistavo gana trumpą laiką, akivaizdu, jog joks savarankiškumas ar bent minimali autonomija nebuvo numatyta. Sprendimus priimdavo centrinė valdžia Maskvoje, o „Litbelo“ partiniai funkcionieriai tebuvo klusnūs vykdytojai. Oficiali kalba buvo rusų, o apie teisę egzistuoti lietuvybei net juokinga kalbėti.
– Kodėl Lietuvai 1918–1920 m. pavyko apginti r išsaugoti Nepriklausomybę, o Gudijai – ne?
– Mūsų atveju lėmė tiek dėkingiau susiklosčiusios geopolitinės aplinkybės, tiek sunokę lietuvių tautinio pabudimo vaisiai. Gudijai nepriklausomos valstybės projektą teko atidėti iki XX a. pab. Mano asmenine nuomone šiandien jie eina keliu, kurį mes įveikėme dar XX a. pradžioje.
– Kam buvo lengviau – ar 1918, ar 1990 Nepriklausomybės šaukliams?
– Pirmeiviams visada būna nelengva. Jie rizikuoja ne tik savo pačių gyvybe ar socialiniu statusu – sprendžiamas visos tautos likimas. Vis dėlto, tai tik mano subjektyvi nuomonė, savotiškai lengviau ir paprasčiau buvo 1990 metais. Tautos samoningumas, vienybė, tvirtybė ir apsisprendimas kovai buvo kokybiškai aukštesnio lygio, kuomet XX a. pabaigoje mūsų tauta metė iššūkį komunistų žmogėdroms. Žinoma, šis apsisprendimas taip pat buvo įtakotas vasario 16–osios bei 20 ankstesnių nepriklausomybės metų.
Be to, 1990 m. unikaliai sutapo kaimyninių valstybių pozicijos: dalis Rusijos visuomenės mus palaikė 1990 m., o ypač 1991 m. sausį. Netrukus šios nuotaikos mūsų Rytų kaimynystėje, jau 1991 pab. – 1992 m. akimirksniu išgaravo. Prisiminkime, kad ir vėlesnias derybas dėl Rusijos armijos išvedimo – jie neketino trauktis. Tačiau trumputė laiko atkarpa, apytikriai metų trukmės (po kovo 11–osios deklaracijos), pažymėta geranoriškos pozicijos Lietuvos atžvilgiu Rusijoje, suteikė mums daug privalumų lyginant su 1918 metais. 1918 metais Lietuvą okupavusi Vokietija nematė jokio reikalo suteikti realią nepriklausomybę. Pralaimėtas karas privertė. Galų gale Lenkija 1990 m. užėmė visai kitokią poziciją lyginant nei 1918 m. – Lietuva tik palaikyta, Lenkijoje pasisakyta „už jūsų ir mūsų laisvę“. Iki pat pastarųjų metų Lenkija išvis vykdė racionalią ir sveiką politiką Lietuvos atžvilgiu.
Pabaigai siūlau citatą. Skuodo klebonas P. Žadeikis 1917 m. gegužės 4 d. dienoraštyje štai ką rašė apie vokiečių okupacinės valdžios naujus parėdimus: „Šiandien liko apgarsintas paliepimas rinkti pempių ir varnų kiašinius. Už pempės arba varnos kiaušinį būsią mokama po 5 skatikus. Taipgi liepta imti iš varnų lizdų varniukus; būsią mokama už varniuką dvidešimt skatikų. Poryt sekmadienyje, šeštą gegužės dieną, pusėje dvyliktos valandos sodžių seniūnai privalo su visais sodžių gyventojais išeiti minėtų kiaušinių rinkti. Iš tokių paliepimų buvo galima daryti išvadas, jog Vokietijoje su maistu yra trumpai.“