Lietuvos valstybė ir Lietuvos tauta, lietuviai plačiąja prasme niekaip nėra susiję nei su holokausto idėjos ideologija nei su jo organizavimu ar vykdymu, Lietuvos situacijos lyginti su Vokietija Antrojo pasaulinio karo metais negalima, sako istorikas Algimantas Kasparavičius.
Tačiaukai kurios Lietuvoje veikiančios valstybės išlaikomos institucijos iki šiol ignoruoja žydų holokaustą Lietuvoje, tad nereikia stebėtis, kai per vieną įtakingiausių pasaulio žiniasklaidos priemonių mūsų šalis apkaltinama vengimu deramai įvertinti žydų holokaustą.
„Blogai, jog CNN paviešinti kaltinimai Lietuvai iš dalies yra teisingi, o iš dalies laužti iš piršto“, - tvirtina Lietuvos istorijos instituto mokslininkas A. Kasparavičius, - Ir tai, kad valstybinė institucija Vilniaus centre pavadinta Genocido aukų muziejaus vardu ligi šiol ignoruoja žydų holokaustą Lietuvoje, manau, yra tiesiog pamėkliška“.
***
– Ne taip seniai CNN publikuotame rašinyje „Holokaustas Lietuvoje: vieno žmogaus kryžiaus žygis siekiant teisingumo" apkaltino Lietuvą ir lietuvius vengiant deramai įvertinti bei pasmerkti holokaustą. Kiek šie kaltinimai pagrįsti ir kodėl tokie straipsniai pasirodo užsienyje?
- CNN auditorija įtakinga ir daugiamilijoninė. Civilizuoto pasaulio akivaizdoje CNN puslapyje mesti kaltinimai Lietuvai yra sunkūs, todėl į juos turėtų būti reaguota rimtai. Atitinkamas išvadas turėtų padaryti šalies Prezidentė, vyriausybė, su problema tiesiogiai susiję institutai bei politiškai aktyvi visuomenė. Blogai, jog CNN tinklaraštyje paviešinti kaltinimai Lietuvai iš dalies yra teisingi, o iš dalies laužti iš piršto. Tokia situacija sukuria tam tikrą emocinę bombą nukreiptą prieš Lietuvą ir lietuvius.
Eilinis europietis ar amerikietis nesigilins į kaltinimų detales, o spręs apibendrintai. Dėka šios publikacijos, joje pateiktų personifikuotų, subjektyvių detalių jo pasąmonėje tiesiog sustiprės, įsitvirtins arba naujai susiformuos kažkoks bendras negatyvus požiūris į Lietuvą. Neatmestina, jog būtent to ir siekė publikacijos iniciatoriai. Tokiu būdu, galbūt, norėdami pagreitinti, kad ir turinių klausimų sprendimus Lietuvoje. Tuo tarpu CNN tinklaraštyje vienašališkai antilietuviškai nušviesta problema iš tiesų nėra tokia vienareikšmė.
Viena vertus akivaizdu, kad per pirmąjį nepriklausomybės dvidešimtmetį Lietuva II-ojo pasaulinio karo nusikaltėlius, tame tarpe ir dalyvavusius genocide prieš žydus, iš tiesų persekiojo vangiai. Prokuratūros organizuoti tyrimai bei teismų procesai daugeliu atveju išties buvo gana formalūs. Kai kuriais atvejais net panašūs į teisminį sabotažą. Nepaliečiantys reikalo esmės. Dėl to, manau, didžiausia atsakomybė tenka prokuratūrai. Jos buvusiems ir esantiems vadovams. Taip pat šalies aukščiausiems politikams, kurie pirmiausia atsakingi už valstybės visų institutų veiksmingumą. Manau, jog problemą gerokai pagilino ir savo laiku šalyje nerealizuota desovietizacija bei leisgyvė liustracija, kurie leido šalyje suvešėti teisiniam nihilizmui.
Turbūt tragikomiškiausias teisinio nihilizmo Lietuvoje pavyzdys yra tas, kad šalyje egzistuoja Genocido aukų muziejus bei Genocido ir rezistencijos tyrimų centras, kuris plėtoja teoriją apie sovietinį genocidą Lietuvoje, įrodinėja, jog SSSR lietuvius naikino nacionaliniu ir etniniu pagrindu ir tuo pačiu metu, tos pačios šalies Konstituciniame teisme posėdžiauja teisėja, kuri jau Sąjūdžio metais Maskvoje apgynė disertaciją šią teoriją iš principo paneigiančią.
Kita vertus, juridiniu ekstremizmu ir politine demagogija kvepia kaltinimas, jog Lietuva esą „kolektyviai neprisiėmė kaltės dėl holokausto". Šis teiginys mažų mažiausia įžeidus trigubai. Pirma, Lietuvą jis nori nustumti į barbarybės laikus, kada už individualias bausmes dar buvo baudžiama kolektyviai. Antra, ir Izraelis ir Lietuva ir p. E. Zurofas manau puikiai žino apie prezidento Algirdo Brazausko atsiprašymą visų žydų dėl Lietuvos teritorijoje vykusio holokausto bei atskirų lietuvių dalyvavimo jame. Trečia, apie kokią kolektyvinę Lietuvos atgailą šiandien galima kalbėti, jeigu holokausto metais Lietuvos valstybės nebuvo. Nebuvo vyriausybės ir jokių kitų Lietuvos valstybingumo institutų.
Nebuvo ir lietuvių bei Lietuvos tautos politinės valios. Lietuva buvo okupuota iš pradžių sovietų, o vėliau nacių. Buvo terorizuojama ir teriojama. 1941–1944 m. Lietuva buvo tik Trečiojo Reicho okupuota teritorija ir ne daugiau. Visus sprendimus čia priiminėjo tik nacistinės Vokietijos pareigūnai. Holokaustą organizavo ir vykdė taip pat tik nacistinė Vokietija: jos valdžia, kariuomenė, administracija ir vietiniai parankiniai – keli tūkstančiai lietuvių, kurie taip pat juk tarnavo ne Lietuvai, bet „tūkstantmečiam" Reichui. Jo interesams, politikai ir ideologijai.
Nežiūrint to, holokaustas buvo ir Lietuvos tragedija, nes buvo vykdomas ir jos teritorijoje. Dėl nacistinio holokausto politikos Lietuva neteko apie 7% savo gyventojų. Ši netektis smarkiai pakeitė Lietuvą. Nuskurdino ją kultūriškai. Susiaurino progreso galimybes.
Tačiau kalbant apie atsakomybę už holokaustą Lietuvoje galime kalbėti tik apie konkrečius nusikaltėlius, jų skaičių ir jų padarytus nusikaltimus. Bet jokiu būdu ne apie visą tautą, visuomenę, šalį. Lietuvos valstybė ir Lietuvos tauta, lietuviai plačiąja prasme niekaip nėra susiję nei su holokausto idėjos ideologija nei su jo organizavimu ar vykdymu. Ir nereikia Lietuvos situacijos lyginti su Vokietija Antrojo pasaulinio karo metais. Aiškinti, kad vokiečiai už holokaustą sumokėjo milijardines reparacijas. Naciai 1933 m. užgrobė didžiausią kontinentinės Europos valstybę ir antisemitizmą, holokaustą, žydų genocidą buvo pavertę savo pramonės dalimi. Pelninga šaka, iš kurios, beje, neblogai tuomet pasipelnė ne tik naciai, bet ir kai kurių kitų Europos šalių įmonės. Lietuvoje viso to nebuvo ir būti negalėjo, nes nebuvo nei valstybės nei valdžios. Lyginti Lietuvą 1941–1944 m. ir Trečiąjį Reichą gali tik politinis ekstremistas arba moralinis ligonis.
– Minėtame CNN straipsnyje priekaištų susilaukė ir Genocido aukų muziejus Vilniuje, kurio ekspozicijose pasigesta holokausto tematikos. Kaip jūs pakomentuotumėte situaciją?
- Manau, kad tai tiesiog lietuvių politinis vištakumas ir dviveidės moralės įrodymas. Kaip, beje, ir bandymai holokaustą nuolat lyginti ar bent jau gretinti su Sovietų režimo nusikaltimais Lietuvoje. Toks požiūris veda į aklavietę ir smarkiai iškreipia bendrą vaizdą. Formuoja pavojingus vaizdinius tamsesniuose protuose. Duoda peno kultūriškai ir politiškai neišprususios bei moraliai neišrankios visuomenės įvairioms fobijoms bei insinuacijoms. Manau, kad šis požiūris yra nepriklausomybės aušroje Lietuvoje gana populiarios taip vadinamos „dviejų genocidų" teorijos rudimentas, kurį turėtume kuo greičiau nusimesti.
Tai, kad valstybinė institucija Vilniaus centre pavadinta Genocido aukų muziejaus vardu ligi šiol ignoruoja žydų holokaustą Lietuvoje, manau, yra tiesiog pamėkliška. Kaip Genocido aukų muziejus įsikūręs mieste, kuris II-ojo pasaulinio karo metais neteko apie 40% savo gyventojų ir netgi vienos iš trijų savo titulinių tautų, gali savo ekspozicijose „išsiversti" be šių netekties faktų yra sveiku protu tiesiog nesuvokiama. Dėl to man pačiam asmeniškai ne kartą teko raudonuoti iš gėdos aiškinantis svečiams iš užsienio.
Labai keista, kad ligi šiol Lietuvoje to fakto tiesiog niekas „nepastebėjo": pradedant valstybės vadovais ir baigiant vietos intelektualais. Dėka tokios stručių ir beždžionių politikos, manau, žymia dalimi šiandien ir kyla panašūs skandalai pasaulyje leidžiantys klijuoti Lietuvai ir lietuviams žydšaudžių etiketes. Jeigu mes negerbiame savęs, tai kodėl mus turėtų gerbti kiti? Kaip šiandien moraliai turi jaustis lietuviai, ką apie Lietuvą turi galvoti pasaulis, jeigu „klaida" Genocido aukų muziejaus ekspozicijose bus ištaisyta tik po žeminančios CNN publikacijos? Kas mes: valstybė ar tik teritorija, piliečiai ar tik kažkokios žemės nuomininkai ir kažkieno minčių pavaldiniai?
Susiję tekstai:
Istorikas: nemanau, kad kokie nors „žydšaudžių“ sąrašai reikalingi (I)
