Prieš 20 metų vaikai turėjo teisių?
Štai prieš 20 metų vaiko teisės buvo gana miglotai suprantamas reiškinys, apie kurį žinojo ir kuriuo domėjosi saujelė specialistų, tų, kurie dirbo su vaikais, juos gydė.
Apie vaiko teises anuomet kalbėta tik gana uždaruose ratuose, specialistų konferencijose. Tiesa, žinios, informacija ir gerosios patirtys į Lietuvą plūdo jau ir tada, bet visą vaiko teisių apsaugos sistemą reikėjo statyti nuo pamatų, tuo pačiu auklėjant politikus ir policininkus, atsargiais žingsniais tikrinantis visuomenės nuotaikas.
Lygiai prieš 20 metų TV3 televizija savo žiniose rodė reportažą iš konferencijos, kurioje buvo kalbama apie vaiko teises. Specialistai jau tuomet aiškinosi, kaip apsaugoti vaikus.
„Koks nors barimas vaiko turbūt nėra emocinė prievarta, bet ištisinės žodžių audros, ištisiniai žodžių srautai – tai išties yra emocinė prievarta, kurią vaikas patiria“, – prieš 20 metų TV3 televizijos reportaže kalbėjo psichologė Aušra Kurienė, tuomet vadovavusi Atviros Lietuvos Fondo paramos centrui.
Tuo metu vaiko teisių gynėjai diskutavo, kad „nustatyti, ar vaikas patiria kokią nors prievartą, galima iš jo elgsenos pakitimų, tik, aišku, nedera perlenkti lazdos“.
„Vaikas patyręs prievartą yra žymiai baikštesnis, dažnai uždaresnis, jeigu tai yra paauglys, jis darosi agresyvesnis. Tokie vaikai, kurie patiria, sakykime, mušimą pastovų, jie bijo didesnio triukšmo, jie išsigąsta skardesnio balso ar netikėto garso. Jie bijo nusirengti per fizinio lavinimo pamokas, bijo eiti pas gydytoją, kad juos apžiūrėtų, nes gali būti mėlynės ant kūno“, – prieš 20 metų žurnalistams pasakojo A. Kurienė.
Anuomet ji sakė, kad: „mergaitės, kurios yra tvirkinamos, tai pirmosiomis savaitėmis pakinta jų eisena, pakinta elgesys“.
Prisimena siaubo istorijas
Kad 1998 metais žinios apie vaiko teises dar buvo miglotos pritaria ir vaikų psichiatras Linas Slušnys, kuris su tv3.lt pasidalijo savo prisiminimais apie vaiko teisių padėtį prieš du dešimtmečius.
„Kai atsigręžiu atgal į 1996-97 metus, kuomet pradėjau kurti „Vaikų liniją“ ir teko susidurti su tuo, kaip į vaikus žiūrima, suprantu, kad situacija buvo sudėtinga. Vaiko teisės buvo „išplaukęs“ reikalas, mes žinojome, kad yra tokia Jungtinių Tautų vaiko teisių konvenciją ir tą konvenciją atkišę į priekį nešiojome, sakėme, va, ją reikia ratifikuoti greitai ir dabar“, – pasakojo vaikų psichiatras.
Anot jo, tuometė valdžia ne itin rūpinosi vaiko teisėmis, vis sakydavo, kad yra svarbesnių reikalų.
„Seimas tuo metu neskubėjo to daryti (ratifikuoti konvencijos) keldavo klausimą, o kas bus, kai mes tai padarysime? Ko pareikalaus iš valstybės? Kiek tai kainuos? Ir tai logiškas klausimas, bet tai labai skaudindavo. Mes, psichologai, nevyriausybininkai sakydavome, kad reikia investuoti į vaikus, bet tuo metu vaikų klausimas nebuvo pagrindinis“, – prisimena L. Slušnys.
Pasak jo, 1996 metais vyko užkulisiniai žaidimai politikoje, kitos sritys ir sferos buvo daug svarbesnės. Ne kartą buvo atvirai pasakyta, kad susitvarkys ekonomika ir vaikams, šeimoms bus gerai, nereikia jokių papildomų vaiko teisių. Sakyta, kad vaikas auga ir jam reikia, kad būtų saugu ir ramu, o tai esą gali garantuoti tik stabili ekonomika. Jau tada daugelis specialistai aiškino, kad taip nebus, kad viskas ne taip paprasta.
„Buvo ne kartą tuometei valdžiai sakyta, kad greta ekonomikos reikia ir vaiko teises apsaugančių įstatymų, reikia krypties. Nepriklausomybės pradžioje apie vaikų teises nebuvo kalbama, aktyviau apie tai pradėta kalbėti tik apie 2000-uosius metus“, – sakė L. Slušnys.
Jis prisimena, kad anuomet vaikų išnaudojimo ir apleistumo skaičiai baugino. Seksualinė prievarta prieš vaikus buvo beveik neįrodoma, o ir niekas nesivargino jos įrodinėti.
„Apie 1991-94 metus buvo darytas vaikų seksualinio išnaudojimo tyrimas Lietuvoje, jį darė jaunas vaikų psichiatras Vytautas Blažys. Paaiškėjo, kad apie 30 proc. vaikų mūsų šalyje yra patyrę seksualinę prievartą. Tai buvo šokiruojantys skaičiai, bet niekas jais nepatikėjo ir apie tai nekalbėjo. Tai liko „pakabinta“ – visi nutilo“, – prisiminė L. Slušnys.
Anuomet bylų, kurios nagrinėtų vaikų seksualinį išnaudojimą, beveik nebuvo.
„Buvo laikas, kai buvo prašoma akivaizdžių įrodymų, kad buvo prievarta, o tiksliau – vaikas pats turėjo įrodyti, jog jį prievartavo ir pakviesti policininką į miegamąjį, kur jį prievartauja. Tik daug vėliau atsirado paramos vaikams centras, kuris išvertė knygą, kaip rinkti netiesioginius įrodymus, taip pat buvo dirbama su policija ir reikalai ėmė gerėti“, – sunkią darbo pradžią prisiminė vaikų psichiatras.
Anot jo, anuomet su skriaudžiamais vaikais dirbę specialistai galėtų papasakoti ne vieną siaubo istoriją, kaip neapginti ir prievartaujami vaikai nerasdavo pagalbos, o jų prievartautojai suuodę, kad specialistai žino apie nusikaltimą vaikus tiesiog išsiveždavo gyventi kitur.
„Mano kartos vaikų psichiatrai žino ne vieną ir ne dvi tokias istorijas“, – liūdnai konstatavo L. Slušnys.
Jis pasakojo, kad situacija keitėsi pamažu, specialistai, nevyriausybinės organizacijos kėlė daug triukšmo, buvo aktyvūs. Pamažu ir valdžia ėmė daryti tam tikrus žingsnius.
„Didžiausi pokyčiai vyko iki stojimo į Europos Sąjungą (ES). Lūžio metais galima laikyti 2000-uosius metus, kai buvo įkurta Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus tarnyba (ombucmenas), siekta kitų pokyčių. Imtos kurti institucijos, vykdomas socialinės sferos parengimas“, – pasakojo vaikų psichiatras.
Jis taip pat sakė, kad apie vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą, dar kitaip vadinama „nemušimo įstatymu“, jis galvojo nuo 1998 metų, bet jau tada kilo klausimų, ką reikės daryti su tėvais, kurie „užvažiuos diržu“.
„Svarstydavau, jei priimsime šį įstatymą, privalėsime bausti, bet ar esame pasiruošę padėti, suteikti pagalbą, o gal esame policinė valstybė? Visgi man tapo liūdniau, kai aš po 20 metų turėjau pripažinti, kad mano idėja, jog žmogus išmoks ir to nebedarys – nepasitvirtino. Apie 2008 metus pradėjau aršiai ginti idėją, jog „nemušimo įstatymas“ turi atsirasti, nes mes kitaip nemokame“, – svarstė L. Slušnys.
Visgi jis mano, kad mes niekur nevėluojame su vaiko teisių apsauga, viskas, pasak psichiatro, yra savo laiku ir tokiu tempu, kokiu vystosi visuomenė.
Matuko reforma – po skaudaus įvykio
Vaiko teisių apsaugos sistemą tobulinantį įstatymą, dėl kurio įgyvendinimo paskutiniu metu visuomenėje laužomos ietys, Seimas priėmė 2017 m. rugsėjo 28 d. Įstatyme įtvirtinta naujovė – vaiko tėvai ar globėjai privalo pasirūpinti, kad vaikas iki 6 metų be objektyvios būtinybės neliktų be vyresnių kaip 14 metų asmenų priežiūros. Taip pat įstatyme įtvirtinti du grėsmės vaikams lygiai, apibūdinantys šeimoje vaikui kylantį pavojų ir vaikų teisių apsaugos specialistų reakciją į juos.
Vadinamoji Matuko reforma – centralizuota vaiko teisių apsauga – įsigaliojo 2018 m. liepos 1 d. Įstatyme detaliai reglamentuojamas reagavimas į pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą, sukurtos mobilios komandos, skubiai reaguojančios ir sprendžiančios problemas šeimose. Įstatymu įtvirtinta, kad, nustačius vaiko buvimą jam nesaugioje aplinkoje, vaikas bus skubiai paimamas iš jam nesaugios aplinkos.
Reforma Seime palaiminta beveik vienbalsiai (susilaikė tik Seimo narė Aušra Maldeikienė), palaikymą pareiškė ir didžioji visuomenės dalis. Vis tik įstatymo pakeitimai sulaukė ir kritikos, kad naujoji vaiko teisių sistema taps norvegiškąja „Barnevernet“, garsėjančia vaikų atėmimu iš šeimų.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenimis, nuo liepos iki rugsėjo 20 dienos gauta 3525 pranešimai dėl 4762 galimai skriaudžiamų vaikų. Įvertinus šių vaikų situacijas, 2001 pranešimas nepasitvirtino, 2220 atvejų nustatytas pirmas grėsmės lygis, pradėta dirbti su šeimomis.
