Naujasis kariuomenės vadas Raimundas Vaikšnoras sako, kad Lietuvoje įvestas visuotinis šaukimas būtų stipri politinė žinutė sąjungininkams, tačiau jis pabrėžia, kad toks modelis gali būti įvestas tik tinkamai pasiruošus.
„Aš nebūčiau ir nebūsiu advokatas ir „fanas“ stačia galva nerti į visuotinį šaukimą. Mes turime pasiruošti, kad nebūtų atvirkštinio proceso, atvirkštinio efekto“, – interviu BNS sakė generolas.
„Pradėkime nuo vyrų, vaikinų, tą galima pasiekti“, – pridūrė jis.
Šiemet į tarnybą ketinama pakviesti apie 3,8 tūkst. karo prievolininkų, tačiau politinė Lietuvos vadovybė prognozuoja, kad po penkerių metų šis skaičius galėtų siekti 7 tūkstančius.
Krašto apsaugos ministras Laurynas Kasčiūnas yra sakęs, kad tai „būtų visuotinis šaukimas de facto“.
Anksčiau svarstyta ir apie privalomąjį merginų šaukimą, tačiau tam reikėtų daugiau lėšų, todėl ši diskusija nukelta vėlesniam laikui.
Jis tvirtino, kad Lietuvai būtina turėti stiprų rezervą, kurį užtikrina šauktinių tarnybą baigę jaunuoliai.
„Žinokit, niekas neateis kitas. Jeigu mes nerodysime savo noro ginti savo Tėvynę, taip sakant, pilnai arba totaliai, tai mes siųsime tą blogą žinutę. Ir jeigu mes tikimės, kad amerikiečiai, vokiečiai atvyks ir mus apgins, tai žinokite, čia yra klaidinga“, – teigė praėjusią savaitę darbą pradėjęs naujasis kariuomenės vadas.
Kitos interviu temos
* Generolas palaiko ryšius su lietuviais Ukrainoje, žada perkelti patirtį
* Nuolatinė fortifikacija ar kontrmobilumo priemonių parkai?
* Dronų įdiegimo ambicijos
* Lėtai augant profesionalų kariuomenei, problema – ne tik atlyginimai
* R. Vaikšnoras palaiko sprendimą lėtinti tankų pirkimą, tikisi sprendimų dėl šarvuočių
– Generole, praėjo pirma jūsų savaitė pareigose. Ar radote jau laiko sau? Gal turite sodą, gal karvių ūkį kokį, o gal turėjote laiko olimpines pasižiūrėti? Ar visgi tik darbai?
– Norėjau, norėjau, tačiau neturėjau to laiko tiek, kiek būčiau norėjęs. Dėl ko? Dėl paprastos priežasties – tik prieš dešimt dienų, sekmadienį ryte parvykau iš Brunsumo, iš karto pasikeitimo ceremonija – pasiruošimas, pats pasikeitimas, reikalų perėmimas. Ir dar ta nelemta audra čia savaitės pradžioje.
Tai pas mane daugelis daiktų dar kol kas garaže supakuota, nes kaip krovimo komanda pervežė svarbiausius dalykus, (taip ir liko – BNS). Uniformą, batus radau ir, kas svarbiausia sportinė apranga kažkur guli, bet turiu planą kada pradėsiu, gal nuo kitos savaitės šiek tiek pajudėsiu.
– Sportuojate?
– Šiek tiek, dėl savęs. Tai nieko kažko ypatingo, palaikau formą, nes metai bėga vis tiek, medžiagų apykaita lėtėja, turi kažką su savimi daryti. Kalbant apie audros padarinius, buvau dvi paras be elektros. Tai teko irgi ant išgyvenimo (padirbėti – BNS) ,– prisiminti senus laikus.
– Ne mieste gyvenate?
– Aš užmiesty iš tikrųjų, Vilniaus rajone, bet vieni paskutiniųjų iki mūsų komandos priėjo, sutvarkė. Ir tada pajunti, ką reiškia civilizacija.
– Generole, nesate kabinetinis karininkas, esate ir Afganistane tarnavęs, gal galite papasakoti apie tą tarnybą? 2007–2008 metais berods buvote ten?
– 2006–2007 metais. Aš tuo metu buvau operacijų valdymo viršininkas tuometinėse Sausumos pajėgose ir tada atsirado galimybė mums, Lietuvos karininkams, išvykti ir patarnauti ne vien tik taktinio lygmens padaliniams, būriams, kuopoms, pavadovauti, bet ir štabe. Kaip tik ten tuo metu buvo sukurta kovinio rengimo ir mokymo valdyba. Ir aš buvau antrasis, kuris, mums nuvykus, šiek tiek prisidėjau prie Afganistano kariuomenės rengimo. Taip pat buvo įrengtos šaudyklos, kurias reikėjo administruoti. Ir, aišku, išmokų apmokų ciklas. (...)
– Jeigu neklystu, prisistatydamas Seme jūs pasakėte, kad palaikote ryšį su Ukrainoje kariaujančiais lietuviais. Kiek tai maždaug yra žmonių? Bandau suprasti, kokio lygio tai jūsų užsiėmimas.
– Nėra labai didelis, aš žinau du–tris, taip sakykim, kur vardais, pavardėm. Kiti galbūt remia daugiau, nebūtinai kariauja tiesiogiai, bet jie prisideda prie rėmimo ir žino situaciją, kuri vyksta.
Teko ir su dronų meistru Arūnu Kumpiu susitikti, dar prieš mane paskiriant kariuomenės vardu ir įnauguruojant, čia jau ministro mūsų krašto apsaugos ministro Kaščiūno iniciatyva. Ir su Aurimu Naviu teko šnekėtis, kadangis jis kartas nuo karto nuvykdavo pasižiūrėti, ten aplankyti kariaujančius, tai gauni tam tikrų žinių. (...) Yra buvęs mano karys Sigitas Maliauskas, kuris neseniai sužeidimą turėjo būtent padedant ukrainiečiams ir pervežant jiems reikalingas priemones. Jis tarnavo pas mane šauktiniu, kai aš dar buvau kuopos vadas. Mes palaikome ryšius.
Tai gaunu žinių ir galbūt daugiau apie atmosferą, apie ką kariai galvoja ant žemės, kokios yra taktinės, techninės procedūros, kaip tos naujos mūsų idėjos ar iniciatyvos, tiek tų pačių dronų, tiek kitų priemonių yra integruojamos ir kokią naudą mes galime parnešti ir adaptuoti jau Lietuvos kariuomenei per mūsų mokymo centrus, per išmoktas pamokas.
Tai čia pagrinde buvo toks pradinis, paviršutiniškas dalykas, bet dabar man esant šiose pareigose, manau, mes pasieksime gylį. Ir jeigu tie vaikinai ir merginos (Ukrainoje – BNS), kurie norės ir turės galimybe kažkuo pasidalinti, mano durys bus atviros ir mes bandysime kartu žiūrėti, ieškoti. Aišku, viskas keičiasi, adaptuojasi, nebūtinai, kas buvo prieš metus laiko, dabar yra tiesa.
– Čia ir platesnių klausimų kyla, jeigu jau imamės spekuliuoti. Ar čia tas karas pas mus būtų toks pats kaip Ukrainoje, ar kitoks. Yra sakančių, kad visiškai kitoks. Pas mus manevrinis, ten – pozicinis.
– (...) Kalbant apie tas pačias kontrmobilumo priemones, suprantu, kad yra įvairių nuomonių, bet ta pati Surovikino linija parodė, kad netgi tos Antrojo pasaulinio karo laikų protingai sudėliotos kliūtys sąveikoje su minomis ir dengimu (...) davė rezultatą. Gaila tik, kad ukrainiečių nenaudai.
(...) Bet faktas, kad keičiasi kariavimo būdai. Ukraina yra vienas iš tų, vadinkim, gal nelabai gražu, poligonų, kur ir išbandomos naujos sistemos, bet ir taktikos, bei kariavimo būdai. Tačiau, ką Jūs ir paminėjote, karas su NATO bus kitoks. Jis greičiausiai bus greitas, žaibiškas ir ten „palauk“ nebus. (...)
– Dėl kontrmobilumo truputėlį pratęskime. Tai išsiaiškinkim dabar: tai Lietuvai reikia išankstinės fortifikacijos ar priemonių parkų? Ar tiek vieno, tiek kito?
– Žiūrėkit, aš labai į gylį šioje vietoje nesiplėsiu dėl to, kad faktas, jog viską užfortifikuoti reikia ir laiko, ir daug daug lėšų.
– Bet ar reikia to? Čia ir klausimas.
– Mes žinome, kur yra butelio kakliukai, žinome, kuriose vietose istoriškai yra tie vadinamieji „avenue approach“ – tos, net nežinau kaip lietuviškai čia gerai pasakyti, kryptys, kurios dėl geografijos, gamtinių kliūčių yra susiformavusios. Čia reikia didelį dėmesį turėti ir būtent į tai mes ir atkreipiame dėmesį.
Ir parkai būtent čia sutrumpina laiką. Taip, yra du variantai: vienokia ar kitokia forma inžinerines užtvaras ir priemones kiekvienas dalinys turi savo organiškai, tačiau turint papildomai priemones, kurios yra arti sienos, manau, turime labai didelį proveržį. Dalinio vadas, atsakingas už tą gynybinį ruožą, jis gali žaibiškai susidėlioti priemones ten, kur jis mano, kad grėsmė yra didžiausia. Tokiu būdu mes vienu šūviu nušauname du zuikius – taip įgaliname vadą, iš kitos pusės, nefortifikuodami iš anksto pasėjame tokį rūką, tokią uždangą priešininkui, kuris nežino, kaip mes pasielgsime.
– Dar klausimas apie tai, kas kažkiek susiję su Ukraina – dronų mada. Kai kas sako, kad dronų įtaka kare yra perdėta, kiti sako, kad ji yra labai didelė, bet ta dronų mada atėjo ir į Lietuvą. Panašu, kad tam bus skiriama daugiau pinigų, dronų pajėgumas bus vystomas nvisai kitame lygyje negu kad buvo kalbėta, pavyzdžiui, prieš metus. Kai kam visgi kyla įspūdis, kad tai yra labiau politikų užmačių ir vietinės gynybos pramonės spaudimo rezultatas. Kaip jums pačiam atrodo?
– Na, matote, negali išimti vieno elemento iš visos mūšio operacinės sistemos. Dronai yra sudedamoji dalis, kur ne vien tiktai ugnis, kurią ukrainiečiai naudoja labai efektyviai ir greičiausiai ne dėl to, kad čia mados reikalas, o tiesiog dėl to, kad jiems trūksta šaudmenų. Jie labai puikiai išvystę tą pajėgumą iki to, kad labai preciziškai gali naikinti pasirinktus taikinius. (...) Taip, tai keičia mūšio lauką. (...)
Bet vėl aš pabrėšiu: dronai nėra sidabrinė kulka, kuri išsprendžia mūšio eigą, tai turi būti sistemų sistema, nes dronas, mes kalbame apie tuos „skilldronus“, bet yra žvalgybiniai dronai, yra paskui dronai, kurie įvertina, koks efektas įvyko po apšaudymo ir kokia žala yra padaryta. Ir kalbame ne tik apie oro dronus, bet ir apie jūrų dronus dabar šnekame, ir antžeminius dronus, autonomines sistemas, kur yra labai platus panaudojamumas tiek šaudmenų privežimui, tiek sužeistųjų evakuacijai iš mūšio lauko. Tai yra planai, šiai dienai neatskleisiu jų, mes žiūrime keliomis kryptimis ir tai bus integruota į kariuomenę.
– Tikslas ilgainiui yra, suprantu, kad iš esmės kiekviename kariniame vienete būtų po dronų operatorių ir egzistuotų kažkoks dronų pajėgumas? Tai pagrįsta šiuolaikinės karybos logika?
– (...) Yra labai aiškus planas, man Gynybos štabas pristatė, yra, bus kuriami daliniai kiekviename padalinyje, kur bus ne tik dronų operatoriai, kurie naikina, bet ir kurie žiūri, stebi, koreguoja ugnį ir, kaip minėjau, po šūvių įvertina, koks nuostolis padarytas priešui.
– Kokio lygio vienetuose tokie operatoriai bus? Kuopos, būrio?
– Yra praktiškai visuose lygiuose integruojama.
– Generole, apie žmones pakalbėkime, ne tik apie techniką. Ėmiau laikotarpį nuo 2022 metų, kai prasidėjo karas Ukrainoje, vėl pašoko gynybos finansavimas, Lietuvos kariuomenė mums tapo svarbesnė negu bet kada. Profesinės karo tarnybos karių skaičius pasipildė tik kiek daugiau negu keturiais šimtais.. Nesutinkate, kad per mažai, turint omeny, kiek pinigų yra dedama į krašto apsaugos sistemą, jos prestižą ir patrauklumą?
– Geras klausimas. Personalas visą laiką buvo, greičiausiai yra ir liks klausimas kiekvienam vadui. Ir ne vien tik tai kariuomenės vadui – ministras su tuo susidūria kiekvieną dieną, kaip užpildyti mūsų tuos ambicingus planus, ypatingai su divizijos sukūrimu, arba naujų padalinių sukūrimu, ir gebėjimu išplėtimu.
Yra įvairių priežasčių. Be abejo, tarnybos sąlygos, bonusų sistema tam tikra, turbūt daro įtaką. Bet aš manyčiau, kad ne vien tai. Mano manymu, ir gerai organizuotas kovinis rengimas darytų įtaką, kai tiek šauktiniai, tiek profesinės karo tarnybos kariai gautų pakankamai priemonių vykdyti pareigą. Kad tiek imitaciniais, tiek koviniais šoviniais galėtų šaudyti iš įvairių ginklų rūšių. Tai motyvuoja mus kaip vyrus. Prisimenu save kaip vaiką, berniuką, tai buvo romantizmas. (...) Jeigu tiktai ant kėdutės pralaikysi kelis mėnesius karį, tai kaip tik atsigręš prieš, tai didžiausia demotyvacija.
Grįžtant prie profesinės karo tarnybos karių, tai yra ir sąlygos. Trys nauji miesteliai (Vilniuje, Šiauliuose ir Šilalės rajonuose) labai pagerins gyvenimo ir tarnybos sąlygas. Kitas dalykas – krūviai. Mes iš tikrųjų turime nemažus krūvius. Kai dar buvau Sausumos pajėgų vadas, visą laiką sprendėme: ką daryti, kaip kariams kompensuoti viršvalandžius teisingai? Tai dabar yra mechanizmai, galima netgi mokėti, kompensuoti pinigais. Jaunam žmogui tas turbūt yra svarbu, nes energijos daug, yra paimtos paskolos, yra lizingai paimti. Tai dabar jau atsakomybė yra dalinių vadų rankose, kaip jie viduje sprendžia tas situacijas.
Pratybų klausimas irgi, taip. Ypatingai vasarą, sezonas, kai, atrodo, kaip ir atostogų metas, mes kaip tik turime šiame regione daug atvykstančių sąjungininkų pajėgų. Negali jų palikti treniruotis, o patiems išeiti atostogų. Taip pat buvo pasienio sustiprinimo klausimai, kur reikėjo duoti nemažai paramos. (...) Tai mes dabar peržiūrime, žiūrime, kad kiekvienas mokymo procesas, kažkokio proceso dalis nesidubliuotų, turėtų tęstinumą. Tokiu būdu turėsime labiau sinchronizuotą, sukoordinuotą, bet kartu labiau orientuotą į tą mokymo tikslų pasiekimą (kariuomenę – BNS). Ir galbūt tada šiek tiek atsipalaiduosime, duosime daugiau laiko kuopos vadui, būrio vadui užsiimti su savo padaliniu, bet nepulti, kad „va, čia dabar didelės pratybos, būtinai ir mes turime būti. Taip, turime subalansuoti, pasižiūrėti ir tie resursai nėra beribiai (...).
Aš manau, kad ministras savo galioje gali nemažai spręsti ir dabar jau yra paruošti keli paketai tiek dėl atlyginimų padidinimo, tiek dėl garantijų, kurios galbūt pastiprintų, nes aš kaip minėjau, atlyginimas yra viena, bet yra kiti dalykai, kurie labai svarbūs, nebūtinai pinigine išraiška. (...) Man labai svarbu išlaikyti patyrusius karius, kurie po 15, 14, gal 20 metų tarnauja.
– Kažkiek su naudų paketu susijęs klausimas, bet kažkiek ir ne. Nepykite, kad jau paklausiu, bet čia su anu vadu turėjome pokalbį dėl to, kad iš sūnaus butą nuomojasi. Jūsų nuomone, neydinga ta tvarka, leidžianti iš artimųjų nuomotis būstą kariams? Neskatina fiktyvių sandorių?
– Aš dabar nelabai norėčiau komentuoti buvusio vado, jo sprendimo, kaip čia viskas išsisuko. Aš asmeniškai turiu, kur gyventi, aš tokios galbūt problemos neturėjau ir neturėsiu, tačiau, matot, mes kariai, įstatyminė bazė visiems yra vienoda. Taip, kad išvengtume neskaidrumų, mes asmeniškai turime rodyti pavyzdį ir stengtis vengti bet kokių, net jeigu labai patraukliai skamba, vadinkim, suprantu, kad gali būti aplinkoje patarėjų, kurie čia sakytų, kad „nieko čia tokio“, bet klausykim, pradėkim nuo savęs. Aš manau, geriau vengti ir yra labai aiškūs tų privačių ir viešųjų interesų derinimo reikalavimai, su kuo nemaišyti, gal toks ir komentaras būtų. (...)
– Ar turite pastabų dabartiniam ilgalaikiam pajėgumų vystymo planui?
– Ne. Tie planai nėra naujiena, kai aš dar tik buvau Sausumos pajėgų vadas, jau siūlėme savo pajėgumus, jie yra sudėlioti ir tame matosi ir mūsų nacionalinės divizijos vystymo dalykai. Taip, galbūt galės būti korektūros priklausomai nuo situacijos, kokia yra geopolitinė dalis, bet tai nėra šventa karvė, galima pakoreguoti, galima pasižiūrėti, kur didesnius prioritetus padėti, tam ir yra. Bet planas leidžia planuotojams atsispirti ir pradėti ne tik pirkimo procedūras, bet ir pasirengimą pirkimams daryti, vykdyti derybas su potencialiais gamintojais, gal net kviesti į Lietuvą, kas irgi yra labai gerai iš verslo perspektyvos ir jų sumokamų mokesčių vėliau, kurie lieka Lietuvoje. Ir, galų gale, mums, mūsų pramonei, mūsų žmonėms, darbo vietos, ekonomikos skatinimas ir kėlimas. Aš tiktai už.
– Dar pora labai konkrečių šita tema, jeigu galite atsakyti. Dėl tankų pajėgumo. Iš pradžių buvo planas užpirkti tankų batalionui, bet dabar, suprantu, suplanuota pirkti po kuopą tam, kad pirkimas išsitęstų laike ir būtų galima trumpesniu laikotarpiu užpirkti daugiau vidutinio nuotolio oro gynybos ginkluotės. Jums karine prasme tai atrodo logiška, priimtina?
– Aš čia nematau jokios visiškai tragedijos dėl tankų. Paaiškinsiu, kodėl. Labai nesenoje praeityje mes turėjome „Panzerhaubitze 2000“, pačios šiuolaikiškiausios ir novatoriškiausios artilerinės sistemos įsisigijimą. Matai, tu gali iš karto visą batalioną, 44 ar 54 mašinas gauti, bet jeigu neparuošti žmonės, nėra infrastruktūros...
(...) Dabar tankų kuopos gavimas, jis kaip tik įgalintų mūsų personalą, ir ne tik vairuotojus, tanko ekipažus, bet ir remontininkus priprasti prie naujos technikos. Reikia pabrėžti, mes niekada jos neturėjome Lietuvos kariuomenėje, mes tik turime sąjungininkų, kurie atvyksta su tokia technika. Tai tas vadinamas „know-how“ ir pasiruošimas leistų išvengti masto problemų.
Dėl bet kokio blogo naudojimo tik laužytume brangią techniką, todėl reikia investuoti į parengimą. Tai mums irgi leis truputį amortizuoti tų pačių karininkų, būsimų būrių vadų, ekipažų parengimą. Dėl ko aš advokatausiu, kad kol mes lauksime tos įrangos, jeigu pasirašysime kontraktą, (...) kad mes jau gautume tam tikrą įrangą iš anksto į Lietuvą ir mes jau pradėtume treniruotis. (...) Geriau pasiruošti iš lėto, bet mes tada turėsime visiškai kitą ir vis tiek kokybinį šuolį negu turėti viską iš karto, bet (gebančių naudotis – BNS) žmonių neturėti.
– Dar vienas klausimas dėl technikos, dėl antrojo Geležinio vilko brigados mechanizacijos etapo. Bus perkamos pėstininkų kovos mašinos dar dviem batalionams. Naujausias karinis patarimas buvo, kad tos mašinos būtų vikšrinės, nors nuomonė šitu klausimu buvo bent keletą kartų keista. Jūs laikysitės patarimo dėl vikšro?
–Taip, nes net ir istoriškai yra taip susiklostę, ir mūsų geografija tokia Lietuvos, kad tai, kas pas mus būdavo sovietmečiu, tiek, kiek karai ėjo per mūsų teritoriją, tai būdavo tik vikšru.
– Kada Jūsų laukiate tos technikos? Suprantu, kad koridoriuje tarp kariuomenės kanceliarijos ir Krašto apsaugos ministerijos šitas klausimas yra opesnis. Gal pasakysite?
– Norėčiau kaip galima greičiau. Tačiau šiuo metu vyksta analizė, nes vėl reikia suprasti, kad tai nėra parduotuvė. Nėra, kad lentynoje guli, jos prigaminta ir tu pasiimi. Turi susiderinti, tuo labiau, kad prie projekto ar to įsigijimo reikia irgi būti gudriems, reikia derėtis. Galbūt kai ką galima pasistatyti ir pas mus. Bent jau surinkimo linijas. Tokiu būdu mes vėl laimime labai daug, vėliau, ilgalaikėje perspektyvoje pliusų, nes mes galim tada remontuoti, mes turim savo žmones, mes turim aptarnavimą ir visą kitą. Tai čia dabar yra derybinė pozicija, yra gal keli variantai.
– Keli variantai yra analizuojami?
– Aš asmeniškai girdėjęs esu apie minimum tris variantus, kurie galėtų atsistoti. Aišku, kaina labai lems, bet turbūt, jeigu mes rimtai derėsimės, greičiausiai ir ta kaina bus tokia, kokia galbūt mums artimesnė, nes pinigai yra dideli, nes tai yra mokesčių mokėtojų pinigai, mes turime labai atsakingai žiūrėti.
– Gal žinote, kiek maždaug pinigų?
– Aš žinau, kiek bus skiriama pinigų sekančiam (pėstininkų kovos mašinų įsigijimo – BNS) etapui. Tiek pat, kiek dabar buvo skirta dviem „Boxer“, „Vilkų“ batalionams.
– Tai keturi šimtai milijonų eurų, plius minus?
– Plius, nes yra dar infrastruktūra, kurią reikia pastatyti, nes mes kartais šnekame apie pačią mašiną, bet dar yra ir mokymo, ir treniravimosi, ir remonto infrastruktūra ir taip toliau.
– Bet vikšras juk šiaip brangiau kainuoja nei ratinė mašina? Kaip galite tada...
– Išlaikyti yra brangiau ir turbūt dabar tų kainų labai ir negali lyginti. Yra infliacija, o ir poreikis tiekti Ukrainai lemia, kad kiekviena šalis bando savo pajėgumus atstatyti. Tai turbūt, kas buvo prieš dvejus – penkerius metus, lyginti tas kainas yra sudėtinga. Taip, yra šiuolaikinė situacija, žinom, tai gali būti nuo 15 iki 25 milijonų už mašiną, bet reikia skaičiuoti tą vadinamąjį jos išsilaikymą, reikia skaičiuoti 15–20 metų į priekį. Ir tada žiūrėti, kas yra mums geriau. (...)
– Taip išėjo, kad beveik neminėdami žodžio „divizija“ visai nemažai apie ją pasikalbėjome. Palieskime dar porą strateginių tikslų, kuriuos jūs prisiėmėte pasiekti per savo penkerių metų kadenciją – tai ir Vokietijos brigados priėmimas, ir pasiruošimas visuotiniam šaukimui. Dėl visuotinio šaukimo – jūs pats, nuoširdžiai, esate šio modelio „fanas“, ar matote tai kaip politinės vadovybės užduotį ir tiesiog profesionaliai dirbsite savo darbą?
– Aš žinau vieną dalyką – kad mums reikia turėti savo gerą ir pakankamai stiprų rezervą. Žinokit, niekas neateis kitas. Jeigu mes nerodysime savo noro ginti savo Tėvynę, taip sakant, pilnai arba totaliai, tai mes siųsime tą blogą žinutę. Ir jeigu mes tikimės, kad amerikiečiai, vokiečiai atvyks ir mus apgins, tai žinokite, čia yra klaidinga.
– Norite pasakyti, kad visuotinis šaukimas būtų stipri politiškai žinutė sąjungininkams?
– Taip, tai yra tiek mūsų auditorijai, tiek ir sąjungininkams, mūsų partneriams, ką mes planuojame daryti.
Dabar yra sąlygos. Aš ir savo prisistatyme minėjau ir vėliau – aš nebūčiau ir nebūsiu advokatas ir „fanas“ stačia galva nerti į visuotinį šaukimą. Mes turime pasiruošti, kad nebūtų atvirkštinio proceso, atvirkštinio efekto. Tam, kad gerai pasiruoštume, mes turime grįžti prie to, kokia yra infrastruktūra, ką turime iš mokymo laukų. Ir dabar ta diskusija dėl manevravimo poligonų, suprantu, yra jautrūs klausimai visuomenei, ypatingai tai, kuri gyvena tenais, tose vietose, iš kurių galbūt bandoma apriboti gal šiek tiek, bet jeigu kariuomenė nesitreniruos, tada tai yra veltui švaistomi pinigai. Tada gal net ir nereikia pradėti.
Mes bandėme savo neutralumą rodyti prieš Antrąjį pasaulinį karą. Kuo viskas baigėsi? Patys žinome. Mūsų geografija rodo, kad mes negalime būti šveicarai ar dar kažkur, taip giliai toli nuo to, kas vyksta dabar, šalia mūsų. Tai su šaukimu, turėtų jis būti palaipsniui, mes turime didinti pajėgumą, ne tai, kad paėmėme ir šovėm, aštuoni, 10 tūkstančių per metus. Šitoje vietoje pritarimo iš manęs nebūtų. Bet jeigu mes palaipsniui prieitume, (...) pradėkime nuo vyrų, tai galime pasiekti.
Apie datas dar nekalbėkime, nes reikia būti realistais. Vienu metu vyksta labai daug projektų. Ar mes viską aprėpsime? Tai bus iššūkis mums iš vadybinės pusės, suvadybinti ir galbūt reikėtų šiek tiek paprioritetizuoti, kas ir vyksta šiuo metu. Kai mes kelis etapus padarysime, tada gal bus galima toliau eiti.
– Prieš savaitę dar sakėte, kad nematėte plano B dėl Vokietijos brigados priėmimo vėliau nei 2027 metais. Gal jau matėte, galite pasidalinti?
– Matote, dabar nenorėčiau spekuliuoti to planas A ar planas B. Yra labai aiškus mūsų įsipareigojimas, yra pasirašyti susitarimai ir viską darome, tiek ministerijos vadovybė, tiek kariuomenė, kad plano B nebūtų. Taip, kaip kariai mes visą laiką turbūt turime omenyje, kas būtų, jeigu būtų. Šiai dienai mes dėsime visas pastangas, kad brigada ateitų tada, kada ji yra sutarta, 2027 metų pabaigoje.
Ir šiai dienai, taip, aš mačiau tą laiko ašį, ji pakankamai optimistiška. Dėl to, jeigu kažkas nepavyks dėl įvairių priežasčių – galbūt mūsų statybinės bendrovės nepajėgs laiku, daug kas šneka, tokie gandai, kad tiek resursų nėra – sėdėsimė, šnekėsime ir tarsimės. Bet šiai dienai tikslas yra labai aiškus – brigada 2027 metų pabaigoje ir mes jo laikysimės. Per visas linijas.
– Generole, jūs kariuomenės vadu tapote, kai tikimybė Lietuvai kariauti yra bene didžiausia per Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį nuo 1991 metų. Nežinau, galbūt taip sakysime apie kiekvieną būsimą Lietuvos kariuomenės vadą, bet dabar yra taip, kaip yra. Ar jūs šiandien pats galvojate apie tai? Kokius jums tai sukelia jausmus?
– Turbūt lengvų periodų niekada nebuvo. Manau, kad nuo pat nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais mes paskui sovietinę, paskui Rusijos kariuomenę turėjome iki 1993 metų. Tada gal Rusija nebuvo labai gebanti kažką padaryti.
Bet paskutiniais metais, dešimtmečiais, mes, lietuviai, Baltijos šalys, vieni pirmųjų supratome, kad visa ta retorika iš Rytų yra tik akių dūmimas. O Vakarams tik dabar prašviesėjo po invazijos į Ukrainą. Prieš tai, aišku, Gruzija, vėliau 2014 metai Ukrainoje. Daug kas netikėjo. Mes buvome pagrindiniai tie.
Aš prisimenu, visi vadai, kariuomenių vadai turėjo tą patį sunkų klausimą, kai buvo problemos su gynybos finansavimu. Buvo momentas, kai mes vieno procento BVP nesiekėme. Dabar jau artėjam link trijų ir turbūt dabar pinigai nėra lemiantis faktorius. Dabar reikia laimėti laiko.
(...) Reikia daug dėmesio koviniam rengimui, galbūt kai kuriose vietose reikės supaprastinti, trumpinti, kad mes tą procesą pagreitintume ir tą mometumą išlaikytume ir vėliau tie kiti sprendiniai dėl visuotinio šaukimo, dėl sąjungininkų priėmimo, kurie mums užtikrins tą saugumo jausmą, mūsų visuomenės saugumo jausmą ir mums padės geriau integruotis. Yra gynybiniai planai, vėl, NATO, (...) turime labai gerą tą, vadinkime, bazę. Kaip vadas, nesakau, kad miegu ramiai, bet mes turime tam tikrą pagrindą, kuris mus užtikrina, kad mes nebūsime niekaip kaip ukrainiečiai, mus gins NATO pajėgos, ir tos, kurias turime čia, Lietuvoje.
Bet turime išlikti budrūs. Turime dėti, investuoti į gynybą. Mes pafrontės valstybės. Mes nesirenkame geografijos, kaimynų ir kur mes esame. Mes turėsime su tuo susitaikyti iki tol, kol tie režimai pasikeis arba demokratinės jėgos, opozicija, tiek rusų, tiek baltarusių galų gale iškovos, ateis į valdžią ir galbūt vieną dieną Rusija su Baltarusija taps Vakarų bendruomenės dalimi.
– Ačiū už jūsų laiką.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
