Būtent tiek klausimų uždavėme Darbo partijos pirmininkui. Politikas nevengė atvirai kalbėti apie vaikystę, asmeninį gyvenimą, verslo pradžią ir panašius dalykus.
Vaikystė
1. Kada gimėte?
– Praėjusiame tūkstantmetyje, vasaros viduryje, po plėšrūno ženklu. Nors pats mėgstu būti žolėdis.
2. Kur?
– Šiaurėje, ten, kur temperatūra pasiekia 50 laipsnių šalčio. Tremtinių miestelyje Urdomoje (Rusija), daugiatautėje bendrijoje, kur buvo apie 30 tautybių žmonių, Stalino ištremtų į vieną miestelį.
3. Kelių vaikų šeimoje gimėte?
– Mūsų šeimoje buvo penki vaikai, visi broliai, neturiu nė vienos sesers. Mama labai norėjo mergaitės, todėl aš įgyvendinau jos svajonę ir pirmas šeimoje susilaukiau dukters. Trys vyresni broliai turėjo po du sūnus. Kaip sakoma liaudyje, aš esu juvelyras.
4. Kaip atsidūrėte šiaurėje?
– Mano mama sudegino komjaunimo bilietą ir šiame „kurorte“ gyvena iki šiol. Šiandien tą miestelį vadina savo kurortu, nes aš ten pasistengiau sukurti kuo daugiau patogumų, net „jūrą“.
5. Koks buvo vaiko gyvenimas šiaurėje, tremtyje?
– Manau, vaikai savaip vertina situaciją. Aš ten gimiau, tai vieta, kurioje praleidau vaikystę. Man ji miela. Atmintyje išlikę tik geri prisiminimai. Matyt, tai ir mamos nuopelnas, ji taip pat nenorėjo iš ten išvažiuoti.
6. Galbūt gyvenote pasiturimai, jei prisiminimai tik geri?
– Ne, pinigų trūkdavo visada, mama buvo paprasta darbuotoja. Jos darbas – paruošti mišką – buvo labai sunkus, viską reikėjo nešti ant savo pečių. Visada stebėdavausi, kaip moteris gali nešioti tokio svorio rąstus. Tai kartais teko išgyventi nemažai sunkumų.
Kartais po dvi ar tris dienas ant stalo nebūdavo ir džiovintos duonos riekės...
7. Kaip jums tuo metu pavykdavo išgyventi?
– Skolindavomės, o jei nepavykdavo, tekdavo nevalgyti.
8. Ar buvo iš ko pasiskolinti, jeigu visi skurdžiai gyveno?
– O kas sako, kad visi skurdžiai gyveno? Mes, beje, irgi ne pati skurdžiausia šeima buvome. Kai kuriose šeimose augo tik po du vaikus. Mano tėvai augino penkias atžalas, tačiau tai ne gausiausia daugiavaikė šeima. Buvo ir tokių, kuriose augo devyni ar net dešimt vaikų.
Auginome ožkas, vištas, triušius, žiemą juos laikėme namuose, kad nesušaltų. Taip ir gyvenome. Tikrai galvoje neįstrigo, kad tai būtų buvę didžiausi trūkumai.
9. Apie ką svajoja vaikas, gyvendamas šiaurėje? Ką jis nori pasiekti?
– Svajojau, kad užaugęs turėsiu gerą darbą, nuosavą namą, ūkį ir gyvensiu pasiturimai, būsiu nuo nieko nepriklausomas. Nežinau kodėl, bet buvau tikras, kad taip bus.
10. Ar svajonės išsipildė?
– Manau, išsipildė su didžiausiu kaupu.
11. Kokie ir kokių tautybių žmonės gyveno jūsų gimtinėje?
– Žmonių buvo labai daug ir įvairių. Tai labai šviesūs, išsilavinę, įdomūs žmonės, nuolat kalbėdavę apie kitokį nei sovietinių laikų gyvenimą. Jie nepritapo prie sovietų valdžios, nebuvo prisitaikėliai. Tie žmonės buvo drąsūs, turėjo savo nuomonę ir ją gynė.
Buvo ir politinių kalinių zona. Kai baigdavosi įkalinimo terminas, jiems būdavo draudžiama važiuoti į didelius miestus, todėl dauguma apsigyvendavo mūsų gyvenvietėje.
Ten galėjai sutikti atstovų iš Baltijos šalių, Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, Vokietijos, buvo netgi kinų! Iš jų buvo galima daug ko pasimokyti.
Tarp kitko, Tėvas Stanislovas važiavo į tremtį į Intą pro mus. Kadangi kitų kelių nebuvo, jis važiuodavo pro mūsų gyvenvietę. Mes su juo apie tai daug kalbėdavomės.
Ten važiuodavo ir monsinjoras Vasiliauskas. Prieš pat mirtį jis atvažiavo pas mane į Kėdainius. Daug diskutavome, dvasininkas suprato, kad jo kelionė šiame pasaulyje eina į pabaigą.
Be galo įdomu buvo klausyti žmogaus, kuris kalba nieko neslėpdamas ir nenutylėdamas. Jam patiko mano tuometiniai straipsniai apie tremtį. „Kaip tu sugebi taip gerai dėlioti mintis, kad prieš akis išnyra aprašomas vaizdas?“ – nusistebėjo jis.
Monsinjoras Vasiliauskas išsivanojo vanta mano pirtyje, nusifotografavo mano kabineto krėsle, tarsi palaimindamas, ir išvažiavo...
Mokslai
12. Kur mokėtės? Ar mokykla buvo arti?
Mokykla buvo už dviejų kilometrų, tekdavo eiti per mišką. Kadangi ten yra nemažai vilkų, rinkdavomės grupelėmis ir eidavome į mokyklą. Tai turėjo ir pliusų, ir minusų.
Suprantama, vaikams šaudavo į galvą neiti į pamokas, todėl neretai jas praleisdavome, nes sugalvodavome kokį nors kitą užsiėmimą.
13. Kaip sekėsi mokytis?
– Toli gražu nebuvau pavyzdingas mokinys, juo labiau bendra nuotaika tremtyje ir sovietų režimas nebuvo palankiausios sąlygos mokslams. Mes puikiai supratome, kad tremtinių tėvų atžaloms karjeros daryti niekas neleis, todėl ir nebuvo didelio noro vadovėlius krimsti. Šiaip buvau gana gabus.
Niekada neruošdavau namų darbų, suspėdavau juos atlikti per pamokas ir sėkmingai judėjau iš klasės į klasę.
Tenka pripažinti, kad ir mokytojai skirstydavo vaikus pagal tėvų įtaką. Kadangi mano mama buvo paprasta darbuotoja, ir dėmesys man buvo atitinkamas. Vyresnėse klasėse padėtis keitėsi, atsirado jaunų mokytojų, su kuriais rasdavome bendrą kalbą, todėl mokytis tapo įdomu.
Nuo 15 metų pradėjau mokytis traktorininko, šaltkalvio-montuotojo ir vėliau vairuotojo amato. Kai įgijau vidurinį išsilavinimą, prieš pat armiją, mano sąskaitoje jau buvo trys atestuotos specialybės.
Armijoje baigiau kursus ir gavau lėktuvų reaktyvinių variklių mechaniko atestatą. Vėliau Ufoje mokiausi brigadininko-suvirintojo amato. Dabar ši specialybė yra deficitas, o tuo laiku buvo aukso vertės.
Brigadininkas-suvirintojas tuo metu gaudavo 1 000–1 200 rublių atlyginimą, o paprastas meistras, darbų vykdytojas ar net viršininkas, baigęs institutą, gaudavo nuo 80 iki 140 rublių.
Vėliau studijavau Ufos naftos ir dujų politechnikos universitete, tačiau jo nebaigiau ir jau 1987 metais, kai vyko vadinamoji perestroika, aš jau buvau Lietuvoje.
Kai atsirado komercinių studijų, įstojau į Plechanovo universitetą, dėl kurio oponentai vėliau sukėlė daug triukšmo Lietuvoje. Tai nebuvo tas pats, kas dieninės studijos, tačiau įgytų žinių man pakako.
1999-aisiais baigiau Kauno technikos universitetą (KTU). Tais pačiais metais įstojau į doktorantūrą, tačiau įsitraukiau į aktyvią politiką ir teko rinktis, nes daug kam atrodė, kad naudojuosi padėtimi, nors jau turėjau doktoranto darbą su visomis recenzijomis.
Namai ir gimtasis kraštas
14. Ar padėdavote mamai tvarkytis namie?
– Buvau pavyzdingas, iš visų brolių daugiausia jaudinausi dėl šeimos ūkio ir jame tvarkiausi. Nuo kokių šešerių metų ėmiau keltis anksti, nes reikėdavo du kilometrus bėgti ir atnešti į namus pieno.
Miško paruošimo miestelyje buvo darbininkams skirtų valgyklų, tad kai neužtekdavo pinigų iki algos, tekdavo skolintis arba imti maisto į skolą. Aš eidavau parnešti visai šeimai paruošto maisto.
Iki dabar pamenu, vienoje valgykloje buvo labai skani bulvių košė ir žuvies kotletai. Bulvių košė kainavo 4 kapeikas, kotletas – 6, o riekė duonos – 1. Kad pavalgytų visa šeima, užtekdavo kokių 60 kapeikų.
Matyt, jau tada ėmė ryškėti mano, kaip verslininko, gyslelė. Švenčių proga net radau galimybę nupirkti mėsos kotletų, kurie kainavo po 12–18 kapeikų, priklausomai nuo mėsos.
Vasarą eidavome į mišką grybauti ir uogauti. Nuo 12 metų pradėjau dirbti. Iš pradžių vasaromis važiuodavau į kolūkį ruošti žiemai šieno, vėliau ganydavau gyvulius. Kai sukako 14–15 metų, mus, vaikus, paimdavo remontuoti kelio arba geležinkelio. Buvo toks kelias per pelkę, jis vadinasi „lizniovka“, juo veždavo iš miško rąstus. Teko padirbėti.
15. Jei buvote toks ūkiškas, gal mokate gaminti?
– Moku ir manau, kad visai skaniai.
16. Ką mokate pagaminti?
– Žuvies patiekalus – žuvienę, keptą žuvį, paruošti sūdytą, vytintą, iškepti žuvies kepsnį. Moku paruošti karštų ir šaltų daržovių valgių ir kai kuriuos mėsos patiekalus.
Nemažai fantazuoju kepdamas kiaušinienę. Turiu ir savo autorinį patiekalą, kurio receptą laikau paslaptyje. Tai traški pica. Jei užsiimčiau masine jos gamyba, uždirbčiau daug pinigų. Kas ragavo, visiems labai patiko.
17. Ar dabar dažnai gaminate?
– Deja, ne, neturiu tam laiko.
18. Ar padėdavote broliams, kai tapote pasiturintis?
– Taip, padėjau visiems. Dažniausiai vaikui namą stato tėvai, o man pasisekė suręsti namą savo mamai. Kaip sako rusų patarlė, nebūtų buvę laimės, bet nelaimė padėjo. Mūsų namas sudegė, deja, jame sudegė ir mano brolis. Dabar mama gyvena rąstiniame name, kurį pastačiau pagal savo paties sukurtą projektą.
19. Teko girdėti, kad gimtinėje ne tik namą, bet ir bažnyčią pastatėte. Gal yra dar kas nors, ko žmonės nežino?
– Iš tiesų esu laimingas žmogus, nes Dievas ir likimas suteikė galimybę gimtinėje pastatyti ne tik namą. Mano pastatyta bažnyčia vienintelė iš Archangelsko srityje per 1 000 metų pastatytų bažnyčių buvo pašventinta paties Šventojo Tėvo.
Ten pat pastačiau keturis šešių metrų aukščio paminklus. Ant vieno iš jų parašyta „Visiems tiems, kas čia žuvo ir nukentėjo represijos metu“. Vadinasi, ir lietuviams, ten palaidotiems ir nukentėjusiems.
Visi paminklai buvo padaryti Lietuvoje, užregistruoti Kultūros ministerijoje (KM) ir nuvežti į mano gimtinę. Rusijoje jie taip pat buvo užregistruoti KM kaip meno kūriniai ir priimti saugoti.
Gimtajame tremtinių miestelyje pastačiau viešbutį, restoraną, parduotuvę, paklojau pirmąjį asfaltą. Mano iniciatyva atsirado teisės aktas, kuriuo įteisinta miesto šventė su buitiniais elementais.
Tai rytinės mišios, rankdarbių mugė, sporto varžybos, šachmatų turnyras, festivalis „Auksinė voverė“, Metų žmogaus rinkimai ir septynios nominacijos, skirtos geriausiems savo profesijos specialistams išrinkti.
Taip pat gražiausio namo ar sodybos rinkimai, miestelio „Mis“ rinkimai, šventinė loterija, dainų ir eilėraščių apie miestelį konkursas. Ko gero, apie mūsų miestelį jau sukurta daugiau dainų ir eilėraščių nei apie Maskvą. Vyksta žinomų estrados atlikėjų koncertai, būna šventiniai fejerverkai ir naktiniai vakarėliai, kurių oficiali dalis prasideda antrą valandą nakties.
Su heraldikos specialistais pavyko sukurti miestelio vėliavą ir herbą. Pagrindinis jo simbolis – voverė, nes išvertus iš iš komių kalbos „Urdoma“ reiškia „Voverės namas“: „Ur“ – voverė, „Dom“ – namas. Užsakiau tiek vėliavų, kad užtektų visiems Urdomos gyventojams, ir padovanojau.
20. Kada pirmą kartą išvažiavote iš gimtojo miestelio?
Kai buvau dvylikos, išvažiavau į miestą, įsikūrusį už 100 km. Jame gyveno apie 40 tūkst. žmonių. Tas miestas man atrodė labai didelis, juk mūsų gyvenvietėje buvo apie 2 tūkst. gyventojų. Pamatęs penkiaaukščius namus pamaniau, kad užaugęs statysiu tokius pat. Tereikia žmogui savo akimis pamatyti, kad progresas smegenyse žengtų į priekį.
21. Sakoma, kad po armijos prasideda naujas vyro gyvenimo etapas. Kokiu keliu pasukote jūs?
– Grįžęs iš armijos ilsėjausi tik 10 dienų, ilgesniam poilsiui nebuvo pinigų. Tuomet nuvykau dirbti į tą pačią organizaciją, kurioje plušėjau prieš armiją.
Netoli Vorkutos yra toks Pečioros miestas. Jame veikė magistralinių dujotiekių kompanija. Tuo metu bendrovės padalinys persikėlė į Tiumenės apskritį netoli Surguto, t. y. 4 tūkst. km nuo mano gimtųjų namų.
Darbas man patiko. Esu darboholikas, todėl nepastebėjau jokių sunkumų, nors dirbti tekdavo po 12–14 val. per parą. Turėjom tik vieną laisvą dieną per du mėnesius, be to, gyvenome vagonėliuose. Užtat pinigus mokėjo didelius (šypteli).
Meilė ir šeima
22. Kiek turite vaikų?
Turiu keturis, bet noriu dar.
23. Kiek turite žmonų?
Vieną.
24. Negali būti, dabartinė juk yra antra?
Turėjau dvi, bet į klausimą, kiek turiu žmonų, atsakiau teisingai – vieną (šypsosi).
25. Kas jums yra meilė ir kada pirmą kartą įsimylėjote?
– Jau įrodyta, kad meilė – tai cheminis elementas, kurį gali pagaminti tik dviejų žmonių nuoširdūs jausmai. Kiekvienas žmogus privalo savo patirti meilę, kitaip jo gyvenimas bus beprasmis, mažų mažiausiai, nelaimingas.
Pirmą kartą įsimylėjau mokykloje, nežinau, ar tai buvo tikra meilė, ar tik paauglystės jausmai. Šiandien tą jausmą sunku apibūdinti tiksliai, bet kai viskas gerai vystosi, atrodo, kad taip bus visą gyvenimą. Galbūt apie tai negalvoji nuolat, tačiau kai gresia praradimo jausmas, imi apie tai galvoti be perstojo. Paaugliai tikrai patiria nemažai skausmo.
Kas man yra meilė? Šiandien galiu tiksliai pasakyti, kad tai jausmas, kuris ne tik gamina cheminį elementą, bet ir duoda labai daug teigiamos energijos, sudarančios įspūdį, kad gali kalnus nuversti. Viskas gyvenime pasiekiau dėl meilės. Jei turi sparnus, viskas sekasi geriau.
Ir dar vienas svarbus dalykas – reikia suvokti, kad meilė gali būti įvairi ir susijusi ne tik su moterimi. Gali būti meilė gamtai, gyvūnams, apskritai žmonėms, gimtajam miestui, gyvenvietei. Kai ką nors darau dėl Kėdainių, jaučiu visai kitą atsidavimą, negu daryčiau tai iš reikalo kitur.
Labai dažnai pagaunu mintį, kad ką nors rengdamas savo gimtinėje darau tai iš meilės, nepavargstu, iš kažkur atsiranda energijos, apima keistas ir malonus jausmas. Apskritai, jei jauti meilę žmonėms, vadinasi, gimei normaliu žmogumi, galinčiu įsikrauti gyvybingos teigiamos energijos darydamas ką nors gera. O jei nori, kad tas jausmas būtų stipresnis ir suteiktų dar daugiau teigiamos energijos, niekada nelauk ir nereikalauk padėkos.
26. Kur ir kaip susipažinote su dabartine žmona Jolanta?
– Darbe. Aš jau dirbau, o ji toje pačioje įmonėje įsidarbino baigusi universitetą. Jolanta buvo mano skonio mergina, iškart pajutau jai simpatiją, todėl žengiau lemiamą savo gyvenimo žingsnį.
27. Kaip jus priėmė Jolantos tėvai?
Jolantos tėvai yra iš Kauno, kuris tuo metu buvo pats nacionalistiškiausias miestas. Jos tėvas nepriklausomybės pradžioje budėjo per piketus prie televizijos bokšto bei Lietuvos radijo ir televizijos, tačiau mane, rusą, priėmė šiltai.
Tai buvo Jolantos pasirinkimas, kuriam jie nenorėjo priešintis. Galiu pasakyti, kad per visą laikotarpį, t. y. jau daugiau nei 22 metus, tarp manęs ir Jolantos tėvų nebuvo nė menkiausio nesutarimo, jokių ginčų. Man labai pasisekė.
28. Ar dažnai bendraujate su atžalomis? Ar dėl didelio jūsų užimtumą vaikai nepasiilgsta tėčio?
– Reikia pripažinti, kad mano užimtumas – didžiulis trūkumas. Dėl to nukenčia mano ir vaikų bendravimas. Kai apkabinu savo mažiausiąją, jaučiu, kaip ji manęs pasiilgsta, kaip šiltai apsikabina ir kaip džiaugsmingai muša jos širdelė.
O mažiausiu buvo kiekvienas mano vaikas, kol gimė kitas. Kiekvienas iš jų jautė tam tikrą trūkumą, tarp jų ir aš. Deja, žmogus negali vienu metu būti visur. Tikiuosi, vaikai mane supras.
29. Kuo užsiima jūsų vaikai?
– Vyresnioji Julija baigė Niujorko (JAV) valstijos gimnaziją, Vašingtono universitetą, mokėsi Ispanijoje, gavo JAV pilietybę, o dabar jau perima mano verslą Rusijoje.
Dabar ji intensyviai studijuoja Rusijos verslo specifiką, susijusią su mano verslu, bando susipažinti su būsimu savo verslu ir turtu. Manau, jai puikiai pavyks. Juo labiau kad turi darbo patirties didelėje Amerikos organizacijoje, ten nemažai pasiekė, tačiau sutarėme, kad jai laikas į savo rankas perimti verslą Rusijoje.
Dabar ši jau gana turtinga jauna panelė perima iš manęs ne tik verslą, bet ir turtą. Kas nors gali netikėti, bet visą savo turtą Rusijoje atidaviau su didžiuliu palengvėjimu ir džiaugsmu.
Eduardas taip pat baigė gimnaziją Vašingtone (JAV), pradėjo studijuoti Niujorko ir Majamio universitetuose, tačiau nusprendėme, kad jiedu su sese Julija perims mano verslą Rusijoje, ir jis perstojo į prestižinį Maskvos universitetą, kurį šiemet jau turėtų pabaigti.
Jis taip pat bando integruotis į jam patikėtą verslą, nes abiem vaikams padovanojau vienodą kiekį Rusijos kompanijos akcijų.
Laura baigė Kėdainių gimnaziją ir dabar studijuoja Vilniaus universitete kūrybinę industriją. Ji antrakursė. Kol kas sunku pasakyti, ar jai bus įdomus mūsų su žmona verslas Lietuvoje, bet labai norėčiau, kad ji pradėtų apie tai galvoti, nors kol kas požymių ta linkme nematyti (šypteli).
Mūsų mažoji Justė šiais metais švęs pirmąjį savo jubiliejų – jau sukaks 10 metų. Dukrai patinka mokykla, ji pasitiki savimi ir yra pirmūnė. Dedu į ją daug vilčių, tikiuosi, ji perims mūsų šeimos verslą Lietuvoje.
Pomėgiai
30. Kas yra jūsų didžiausias hobis?
– Verslas.
31. Bet juk verslas – tai darbas?
– Man tai yra hobis. Verslu galiu užsiimti 24 val. per parą ir nepervargti. Manau, esu laimingas žmogus, nes užsiimti hobiu ir už tai gauti atlygį yra didžiulė laimė.
32. Tuomet ką veikiate laisvalaikiu?
– Užsiimu vandens sportu, žaidžiu tenisą, biliardą, slidinėju kalnuose, daug skaitau.
33. Galima sakyti, kad esate ekstremalas?
– Būtent taip.
34. Patiriate nemažai įtampos. Kokias būdais pavyksta atsipalaiduoti?
– Visada padeda pirtis, joga, joginis pasivaikščiojimas laukuose ir, žinoma, buvimas su vaikais.
Ryšys su Lietuva
35. Kaip atsidūrėte Lietuvoje?
– Tai nutiko1985 metais, buvau komandiruotėje Lietuvoje, Panevėžio rajone. Ten buvo įkurtas mūsų padalinys, kuris turėjo kloti magistralinį dujotiekį. Tada buvo nuspręsta komandiruoti mane į Suomiją, todėl nespėjęs įsikurti išvykau į šią Šiaurės Europos valstybę.
Po metų įvyko Černobylio avarija. Nutraukiau savo darbą užsienyje ir skubiai grįžau, kad išvežčiau savo šeimą iš Žlobino miesto, įsikūrusio netoli katastrofos epicentro.
Beje, sovietų laikais būti komandiruotam į užsienį buvo beveik neįmanoma, juo labiau į kapitalistinę šalį. Tai buvo galima prilyginti skrydžiui į kosmosą. Bet man pavyko, nes buvau vienas geriausių savo srities specialistų. Grįžti iš užsienio, vadinasi, prarandi daug pinigų.
Atlyginimas, išvertus iš Suomijos markių, ir kaupiamoji dalis čia buvo 60 proc. nuo vidutinio atlyginimo. Kaip ir minėjau, tuo metu uždirbau daug, o dirbant užsienyje bendras atlyginimas išeidavo apie 4 000–5 000 rublių per mėnesį. Tai yra beveik 20 kartų didesnis nei vidutinis uždarbis Sovietų Sąjungoje.
Černobylio avarija viską sugadino. Užtat mūsų padalinys tuo metu vis dar dirbo Lietuvoje ir po truputį buvo pradėjęs kraustytis į kitą vietą šiaurėje. Aš dar grįžau į Lietuvą, į Panevėžį. Apie mano, kaip gero specialisto, grįžimą suuodė Lietuvos Vyriausybė. Mane susirado ir pasiūlė suburti grupę specialistų bei likti Lietuvoje jai vadovauti.
Tokių pasiūlymų pasitaikydavo ir ankščiau, važinėjant po visą Sovietų Sąjungą, bet Lietuva mane kažkuo patraukė ir sutikau. Surinkau jaunų, labai gerų specialistų iš visos Sovietų Sąjungos komandą ir mes įsikūrėme Lietuvoje. Nuo to laiko Lietuva mano, kad magistralinius dujotiekius tiesia savo rankomis.
36. Kodėl įsikūrėte būtent Kėdainiuose?
– Pirmas dujotiekis buvo tiesiamas iš Kauno Sargėnų gyvenvietės į Kėdainius, todėl visiems buvo siūlomi butai Kėdainiuose. Nors turėjau galimybę rinktis ir iš kitų miestų, nebuvau susipažinęs su Lietuva, todėl nebuvo svarbu kur gyventi. Nusprendžiau likti su visais Kėdainiuose.
Kad liktume Lietuvoje, iškėlėme pagrindinę sąlygą – aprūpinti mus butais. Tuo metu Lietuvoje žmonės po 20 metų ar net ilgiau laukė galimybės gauti butą, o mums pažadas buvo ištesėtas per du mėnesius.
Taip atsidūriau Kėdainiuose. Aišku, tai labai trumpas pasakojimas, įvykių ir nesklandumų buvo nemažai. Ir iš buvusios organizacijos pusės buvo bandoma pakenkti, reikėjo kovoti. Vėliau teko dirbti beveik kiekviename Lietuvos mieste.
37. Kaip reagavote į Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo paskelbimą?
– Tiesą pasakius, širdyje visada tai palaikiau. Juk gimiau tremtinių miestelyje, todėl geriausiai iš visos kompanijos suprasdavau, kas tai yra. Buvau ir Baltijos kelyje su visais, ir prie parlamento sausį.
Jau po tragiškų įvykių iš ryto važiavome su visais solidarizuotis ir palaikyti ginančiųjų parlamentą nuo smurto ir agresijos. Jau buvau buvęs užsienyje, tad savo akimis buvo matęs visiškai kitokį gyvenimą. Tuo metu, kai buvo paskelbtas Lietuvos nepriklausomybė, savo žiguliu važiavau tarp Prienų ir Kauno ir paėmiau pakeleivių.
Jie pasakė, kad Lietuvoje didžiulė šventė, nes ką tik paskelbta Lietuvos nepriklausomybė. Tada lietuviškai dar nekalbėjau, todėl įjungiau radiją, o pakeleiviai man vertė šią naujieną.
38. Ar iškart sutikote priimti Lietuvos pilietybę?
– Taip, nes tuo metu jau turėjau Jolantą.
Politika
39. Kas jums yra politika?
– Šiandien man tai yra galimybė realizuoti save ir siekis su komanda padaryti Lietuvą geresnę. Kai nusprendžiau eiti į politiką, tai buvo būtinybė. Konservatoriai šalyje įvedė protekcionizmą, todėl buvo neįmanoma vystyti verslo, jei nesi jų žmogus. Teko eiti į politiką.
40. Ką jums duoda dalyvavimas politikoje?
– Visų pirma, kai dalyvauji politikoje, oponentams sunku užsiimti protekcionizmu. Kai Seime yra kitų politikų, sumažėja protekcionistų skaičius, todėl mažėja jų įtaka.
Jei politikoje dominuotų konservatoriai arba socialdemokratai, Lietuvoje įsigalėtų laukinis kapitalizmas kaip kadaise Amerikoje. Verslu užsiimti gali tik tie, kurie yra arčiau valdžios. Niekada nebūčiau ėjęs į politiką, jeigu konservatoriai nebūtų dirbtinai žlugdę mano verslo.
Verslas
41. Ar Lietuvoje pagerėjo verslininkų padėtis?
Šiek tiek. Labai padėjo narystė Europos Sąjungoje (ES). Protekcionistams įstatymų bazę ir taisykles teko derinti prie tos, kuri vyrauja civilizuotose šalyse. Po truputį pradėjo keistis ir patys politikai.
Vieni jau pakankamai prisigrobė, kiti šiaip pasitraukė, iš politinės arenos pamažu dingsta komunistai, kurie atkūrus nepriklausomybę buvo valdžioje ir gerai orientavosi „prihvatizavime“.
Galų gale buvo atverta ES rinka. Nors ji vis labiau spraudžiama į rėmus, vis dėlto tapo didesnė. Per 22 nepriklausomos Lietuvos metus ir verslininkai įgijo daugiau patirties.
42. Ar yra tekę mokėti kyšį sprendžiant verslo klausimus?
Taip.
43. Kokios tai buvo sumos?
Reikia pabrėžti, kad Lietuva nėra ir nebuvo išimtis. Pagal tokią schemą teko plėtoti verslą ir Rusijoje, ir Vakaruose. Tiksliai žinau, kad nė vienas be kyšių nepadarė didesnio ar vidutinio verslo. Tikslių sumų vardyti nenoriu, nes kol kas pas mus nėra nepriklausomos teisėsaugos ir būtų inicijuojamas procesas, o man to visai nereikia. Tai jau parodė politizuota Darbo partijos byla, kai yra spaudžiami teisėjai.
44. Kada nutarėte kurti savo verslą Lietuvoje?
– Kad nutariau būtent Lietuvoje kurti, turbūt nėra didelio stebuklo, juk čia gyvenau. Pradžia buvo iškart po nepriklausomybės paskelbimo. Jau po mėnesio turėjau kooperatyvą, o kai atsirado Akcinių bendrovių įstatymas, jį perregistravau į uždarąją akcinę bendrovę.
45. Kokia buvo pradžia? Iš kur turėjote įgūdžių ir kapitalo?
– Pradžia buvo išties įdomi. Augome ir mokėmės kartu su Lietuva, įstatymų bazės dar nebuvo. Tuo laikotarpiu buvo pereinama iš planinės ekonomikos prie rinkos, viskas buvo nauja, niekas neturėjo patirties, mokytis nebuvo iš kur. Galima sakyti, visi buvome bandomieji triušiai.
Padėjo ir tai, kad jau iki to laiko buvau pagyvenęs Suomijoje. Kriminogeninė situacija nebuvo pavydėtina, nebuvo kur kreiptis pagalbos, kad tave kas apgintų, policijos buvo mažai, o neretai ir pati policija dirbo su banditais. Tas laikotarpis buvo gana sudėtingas, todėl teko ne tik pirmiems mokytis daryti verslą, bet ir priimti iššūkius bei tikrąja to žodžio prasme likti gyviems.
Susidūriau su ne viena pavojinga situacija, kuri būtų verta atskiros knygos ir galėtų tapti bestseleriu. Todėl kai šiandien politikas apsišaukėlis pradeda moralizuoti verslininkus dėl jų pradinio kapitalą ir neva nešvarios pradžios, norisi spjauti jam į veidą.
46. Iš kur jūs ėmėte pradinį kapitalą?
– Jau minėjau, kad gerai uždirbau, tuo metu turėjau dvi mašinas, šiek tiek santaupų. Iškeitus santaupas į dolerius, jos būtų siekusios kokius 3 tūkst. dolerių.
Doleris tuo metu buvo labai brangi valiuta. Kad užpiltum pilną baką benzino, reikėjo 16 rublių (litras kainavo 40 kapeikų, tai jau buvo pakelta kaina, anksčiau buvo dar pigiau), bet blokados metais ne degalinėje benzino buvo galima nupirkti už 1 rublį. Aš iš to irgi dariau verslą.
Taigi 16 rublių kainavo pilnas benzino bakas, geri pietūs restorane – nuo 3 iki 5 rublių, viešbučio kambario kaina – apie 10 rublių. Tada 1 doleris kainavo apie 40 rublių, o už 1 dolerį per dieną galėjai gyventi viešbutyje, gerai maitintis ir važiuoti savo mašina. Taigi 3 tūkst. dolerių buvo dideli pinigai ir tai buvo mano pradinis kapitalas. Bet per metus doleris pakilo iki 350–400 rublių ir buvo įvesti laikini pinigai (vadinamosios vagnorkės).
47. Nuo ko pradėjote verslą?
Iš pradžių dirbau pagal specialybę ir tiesiau dujotiekius, o kai įsisiūbavo infliacija, užsiimti statyba nebebuvo naudinga – tik pasirašai sutartį, prasideda infliacija, kuri ne tik suvalgo visą pelną, bet dar turi ir primokėti, kad užbaigtum objektą. Sutartis ėmėme pasirašyti su galima indeksacija.
Pradėjome užsiimti komercija, t. y. aprūpindavome objektus statybinėmis medžiagomis. Tada buvo atrasta dar viena niša, šaltinis, kuris buvo daug pelningesnis nei statybos. Tokiu būdu, pavyko sukurti gana didelį daugiafunkcinį koncerną, kuris užtikrino apie 4 tūkst. darbo vietų.
Per 22 metus atlyginimų ir mokesčių pavidalu buvo sumokėtas daugiau nei milijardas litų. Taip pat nemažai skirta labdaros fondui, kuris kasmet padeda tūkstančiams žmonių, studentams ir daugumai kitų, bet, deja, valdžia tokį verslą žlugdo ir nesupranta, kad pjauna šaką, ant kurios sėdi pati valstybė.
48. Bet juk daug kur buvo rašoma, kad uždirbote iš prekybos dujomis ir tarpininkavimo?
– Galite drąsiai spjauti į veidą tiems, kas taip sako. Per visą laikotarpį Lietuvai dujų esu pardavęs vieną kartą – 300 tūks. kubinių metrų, tai yra 10 proc. metinės apimties. Visa kita yra pasakos.
Kad esu kliringo atsiskaitymo sistemos Lietuvoje už dujas autorius – tiesa, ją paskui ėmė naudoti ir Latvija, Estija, Baltarusija, Moldova, Ukraina. Tarp kitko ten pirmą kartą pamačiau Juliją Tymošenko ir galiu pasakyti, kad ji nelabai švariai dirbo. Vis dėlto, manau, ta istorija išsispręs ir be manęs.
Mano programa iš tiesų davė didelį impulsą Lietuvai. Už dujas buvo atsiskaitoma ne valiuta, kurios tuo metu nebuvo, o kasdienio vartojimo prekėmis ir kita Lietuvoje pagaminta produkcija.
Lietuvai tai buvo tarsi aukso gysla. Ir ką jūs manote? Ją sužlugdė būtent konservatoriai, jie paliko gamintojus be rinkos savo produkcijai, o už dujas ėmė mokėti valiuta. Didesnės kvailystės tuo metu nebuvo įmanoma sugalvoti.
49. Ar dabar galėtumėte pradėti verslą?
– Matyt, taip, nes verslininku reikia gimti, o aš manau, kad juo gimiau.
50. Dabar būtų sunkiau ar lengviau pradėti verslą?
– Nors tais laikais keitėsi viena ekonominė ir politinė sistema į kitą, o skirtumas tarp prekių buvo didžiulis ir tai suteikdavo daug vilties uždirbti, manau, daugiau pliusų priskirčiau dabartiniam laikotarpiui, kai verslą galima pradėti civilizuotai, vadovaujantis tam tikromis suprantamomis žaidimo taisyklėmis.
Lietuvos ateitis
51. Kokia Lietuva galėtų būti tinkama gero verslo pradžiai?
– Lietuva ir dabar atitinka tuos kriterijus, tik valdžia per dažnai keičia žaidimo taisykles. Tada nebežinai, ko tikėtis, o dar blogiau, kad Lietuva šiandien neturi aiškios strategijos, iš ko nori gyventi, kas yra jos pagrindinis uždarbis.
52. Kaip manote, kokia turėtų būti strategija?
Reikėtų pabandyti į šį klausimą atsakyti kartu. Kas šiandien generuoja mūsų ekonomiką, arba, liaudiškai tariant, kas šiandien pas mus uždirba valiutą?
Ar 650 tūkst. pensinio amžiaus žmonių? NE, bet tai mūsų žmonės ir turime jais pasirūpinti.
Ar 200 tūkst. ikimokyklinio amžiaus žmonių uždirba valiutą?NE, bet tai yra mūsų vaikai ir jais mes privalome pasirūpinti.
Ar 240 tūkst. bedarbių uždirba valiutą?- NE, bet jie yra mūsų Lietuvos žmonės ir mes turime jais pasirūpinti.
Ar 652 tūkst. moksleivių ir studentų uždirbą valiutą NE, bet jie yra mūsų ateitis ir mes turime jais pasirūpinti.
Ar 400 tūkst. valdininkų, valstybės ir savivaldybės įmonėse dirbančių žmonių uždirba valoutą? NE, bet jie yra gyvybiškai svarbūs, tai yra mokytojais, gydytojai ir t. t.
Ar 550 tūkst. paslaugų sferoje dirbančių žmonių uždirba valiutą? Dalis taip, bet didžioji dalis ją išveža. Niekas iš jų nekonkuruoja vidaus rinkoje su importu. Bet jie visi reikalingi. Štai beveik 3 mln. žmonių ir baigėsi, o tai yra jau beveik 90 proc. gyventojų, kurie neuždirba valiutos, arba nekonkuruoja vidaus rinkoje su importu.
Kyla klausimas, iš kur imame valiutą? Apie 10 mlrd. litų per mets pirkdami importą, dujas, naftą, elektrą, metalą, medieną, chemines medžiagas, technologijas, techniką ir t. t.?
Valiutą gali uždirbti tik gamintojas, augintojas, kūrėjas, todėl jei nesukursime strategijos, nieko gero neverta tikėtis.
Valdžiai ir ekspertams apsišaukėliams nuolat kalu į galvą, kad mūsų galimybės ir sėkmė susijusi su tradicinio verslo kūrimu ir gamyba. Todėl privalome kurti jiems konkurencingą aplinką su aplinkinėmis valstybėmis. Jei taip nebūtų daroma, tai turėtų būti vertinama kaip nusikaltimas prieš Lietuvą, ir jei nepasinaudosime tuo, skaudžiai pralošime.
Būtent todėl yra tokia didelė valstybės skola, nedarbo lygis, emigracija ir mažos dirbančių žmonių pajamos. Aš tikrai žinau, ką reikia daryti. Tikiuosi, suprasite, apie ką kalbu. Verslininkas bet kurioje valstybėje turi žinoti valstybės strategiją, tada tiksliai žinos, nuo ko pradėti verslą ir iš kur uždirbti.
53. Paskutinis klausimas – kokią Lietuvą norite matyti?
Jau darau Lietuvą tokią, kokia noriu ją matyti. Noriu matyti teisinę, demokratinę, turtingą, žmogaus teises gerbiančią valstybę, kurios valdžia gerbia savo žmones, o dar geriau, kad žmonės pagrįstai gerbia savo valdžią.
Noriu matyti Lietuvą, kurios gyventojai galėtų jaustis maloniai, patogiai, užtikrintai ir saugiai. Lietuvą, į kurią norėtų grįžti išvažiavę žmonės ir pasakyti: „Geriau nei čia niekur nėra!“ (šypsosi).
Politinė reklama apmokama iš Darbo partijos sąskaitos
