Agnė Kairiūnaitė, LRT Klasikos laida „Manasis aš“, LRT.lt
Ką reikštų posakis „jei esi Lietuvoje, elkis kaip lietuvis“? Deja, jis reikštų per daug nesišypsoti, teigia psichologijos mokslų daktaras Visvaldas Legkauskas. Anot jo, statistiniam lietuviui per daug šypsotis atrodo nenuoširdu, kvaila ir apsimestina.
V. Legkausko teigimu, lietuviai mėgsta gilius santykius ir labai įtariai žiūri į draugiškumą, atsirandantį iš karto. „Mums dažnai pritrūksta draugiškumo avansu – nereikia galvoti, kad kitas žmogus mūsų draugiškumą turi užsitarnauti“, – sako dr. V. Legkauskas, knygos „Socialinė psichologija“ autorius.
Apie tai, kaip bendrauja žmonės, kaip kurti sėkmingą bendravimą ir kokias klaidas dažniausiai darome bendraudami, su dr. V. Legkausku kalbėjosi žurnalistė Agnė Kairiūnaitė.
Yra net posakis „menas bendrauti“. Kokios sėkmingo bendravimo paslaptys?
Paslapčių ne taip mažai, ne veltui tenka apie jas ir knygas rašyti. Yra du paprasčiausi dalykai, kurių trūksta vidutiniam statistiniam piliečiui. Pirma – trūksta suvokimo, kad kitas žmogus pasaulį mato šiek tiek kitaip negu aš. Antra – stokojama pastangų išsiaiškinti, kaip tas kitas žmogus mato pasaulį, bandymų išgirsti savo artimą žmogų. Be šitų dalykų susikalbėti neįmanoma.
Kokios dažniausios klaidos?
Pagrindinė klaida – nesuvokimas, kad bendravimas tarsi šokis, kuriame du partneriai turi derinti savo judesius. Jei kiekvienas šoks sau, bus ne šokis, o netvarka. Manymas, kad pasaulis turi suktis apie mane, sukelia rimtų problemų: jeigu aš versiu kitą žmogų sukti savo pasaulį apie mane, jis liks nepatenkintas.
Žmonės bendrauja taip, kaip išeina, ar domisi bendravimo psichologija?
Natūralus žmogaus polinkis – bendrauti taip, kaip išeina. Tačiau, kai iškyla problemų, žmogus susidomi, ką padarė ne taip. Kiekvienam iš mūsų tų bėdų vis atsiranda, vieniems dažniau, kitiems rečiau. Tačiau kiekvienas galėtų gauti naudos, jei paieškotų žinių. Žinios mums suteikia galimybę būti protingiems, mokytis iš kitų žmonių klaidų, o ne tik iš savų (skirtumas tarp protingesnių ir mažiau protingų žmonių ir yra toks, kad protingieji mokosi iš svetimų klaidų).
Kokių reikia žinių, kad susikalbėtų skirtingų kultūrų žmonės?
Važiuojant į kitą šalį, visada verta pasiskaityti ir susirinkti žinių apie tai, kokia ten papročiai, įpročiai, kaip žmonės interpretuoja elgesį. Jeigu mes tai žinome, klaidų padarysime daug mažiau. Jeigu tokios galimybės nebuvo, reikia klausyti ir stebėti. Dažniausiai stebėjimas, kaip elgiasi kiti, ir bandymas elgtis panašiai yra saugiausia strategija. Kaip sakoma, kai esi Romoje, elkis taip, kaip elgiasi romėnai.
Kuo ypatingas lietuvių bendravimas? Ką reikštų posakis „jei esi Lietuvoje, elkis kaip lietuvis“?
Deja, tai reikštų per daug nesišypsoti. Žmonės, grįžę iš Vakarų, pabuvę kad ir Amerikoje, linkę daug dažniau šypsotis negu vidutinis statistinis lietuvis. Vidutiniam statistiniam lietuviui tai atrodo nenuoširdu, kvaila, apsimestina ir pan. Toks galbūt labiausiai į akis krintantis bruožas.
Kitas bruožas – lietuviai yra nuoširdūs, bet iki to nuoširdumo reikia prieiti, o tai užima daug laiko ir atima daug pastangų. Lietuviai mėgsta gilius santykius ir labai įtariai žiūri į draugiškumą, atsirandantį iš karto. Tai lyg ir tam tikras privalumas, nes mes tada jaučiamės saugiau, galime labiau pasitikėti aplinkiniais. Kita vertus, mums dažnai pritrūksta draugiškumo avansu – nereikia galvoti, kad kitas žmogus mūsų draugiškumą turi užsitarnauti.
Taigi lietuviai linkę į gilius santykius?
Lietuviai linkę į gilius santykius, tai mūsų privalumas. Tačiau jeigu toks žmogus atsiduria greitai kintančioje aplinkoje, išvažiuoja į užsienį, kur draugų nėra, jam sunkiau prisitaikyti. Todėl visiems palinkėčiau atkreipti dėmesį į tai, kaip pasaulis gerėja, kai su žmonėmis elgiesi draugiškai ir mielai netgi tada, kai tie žmonės dar nieko nepadarė, kad užsitarnautų mūsų palankumą. Draugiškumas, šypsenos ir mielumas yra dalykai, kuriais galima dalytis be išankstinio pasiruošimo.
Ar sunku šiais laikais užmegzti ir išlaikyti tvirtus, draugiškus santykius? Juk žmonės skuba, turi daug darbų, reikalų, bendrauja internetu.
Skubėjimas, žinoma, santykius pakeičia, bet nėra sunku, nes per skubėjimą vidutinis šiuolaikinis žmogus susiduria su gerokai daugiau žmonių nei prieš šimtą metų. Jeigu pabandysite suskaičiuoti, kiek ir kokių žmonių pažinote per pastaruosius metus, ir paklausite savo senelių, kiek jie naujų žmonių pažino, paaiškės, kad skaičiai skiriasi keletą, o gal ir keliasdešimt kartų. Iš tiek naujų žmonių visada atsiras tų, su kuriais galima sukurti artimus ir tenkinančius santykius.
Kita vertus, šiandien mes turime daug daugiau žinių apie bendravimą ir apie tai, kas daro jį sėkmingą. Žinių, kurios mūsų senelių laikais buvo daugiau gyvenimiško patyrimo ir numanymo reikalas. Dabar žmogus gali perkaityti knygą apie bendravimą ir daug sužinoti visko savo kailiu neišbandęs, o žinias panaudoti vėliau. Taigi santykiai tikrai nėra mažiau kokybiški nei anksčiau, bet galimybės daug didesnės.
Ką galvojate apie bendravimą internetu?
Bendravimas internetu yra dar vienas kanalas, padedantis susipažinti su daugiau žmonių. O paskui bendravimas nebesiskiria, nes internetas tėra pirmo kontakto būdas. Visi tyrimai rodo, kad gana greitai žmonės bendravimą iš interneto perkelia į realų gyvenimą. Taigi internetas – tik dar viena vieta susipažinti.
Ko dar reikia norint sėkmingai bendrauti?
Dar reikia noro tobulėti. Tai yra trečias ir, žinoma, pagrindinis dalykas. Be noro tobulėti pats tobulėjimas daug lėtesnis. Visai kitaip yra, kai žmogus aktyviai nori būti geresnis, artimesnis kitam žmogui.
Ko gero, visi esame patyrę tokių momentų: sėdi kavinėje su nauju pažįstamu, regis, ta pati kilmė, ta pati socialinė padėtis, panašūs pomėgiai, tačiau tvyro nejauki tyla, įtampa. Kodėl taip atsitinka?
Mes neskubame atsiverti. Iš tikrųjų nejaukią įtampą lengviausiai galima išsklaidyti prisiėmus riziką ir atsivėrus kitam žmogui, pasakius jam kažką apie save ir tokiu būdu sukėlus jam pasitikėjimą bei suteikus galimybę atsiverti jam. Dabar mes paprastai laukiame, kad atsivertų kitas: aš paklausysiu ir pasižiūrėsiu, ar man sakyti apie save kažką įdomesnio, ar nesakyti. Šitas laukimas kartais užtrunka, o kartais niekada nesibaigia – santykiai baigiasi greičiau negu laukimas.
Norėčiau atkreipti dėmesį, kad atsiverti, viena vertus, yra rizika, bet ji visada leidžia mums laimėti laiko, pastangų ir santykių kokybę. Taigi, jei aš atsiversiu žmogui ir pasirodys, kad tai pagreitins santykių kūrimąsi, aš sutaupysiu laiko.
Jeigu aš atsiversiu, o kitas iš manęs pasityčios, pažemins ar dar kažką padarys, man bus nemalonu, bet aš labai greitai išsiaiškinsiu, su kuo bendrauju, su kuo man bendrauti nevertėtų, ir taip pat sutaupysiu laiko bei nervų. Tai, kad aš atsiversiu ne šiandien, o po trijų dienų ar trijų mėnesių, nepakeis fakto, kaip kitas į mane sureaguos, ir nemalonios patirties vis tiek neišvengsiu.
Patariate atvirauti?
Žinoma, atviravimas yra bendravimo tepalas.
Auga įvairiausių kursų ir seminarų, skirtų sėkmingiems santykiams užmegzti ir palaikyti, populiarumas. Kodėl žmonės juos lanko?
Tokio pobūdžio mokymai pirmiausia rengiami tų profesijų atstovams, kurie bendrauja su žmonėmis – klientais, pacientais. Į mokymus investuojama, nes žmonės supranta, kad sėkmingas ir sklandus bendravimas yra raktas į profesinę, finansinę sėkmę. Kadangi tokio pobūdžio mokymuose sklandžiai derinamos teorinės žinios ir praktinių įgūdžių ugdymas, jie duoda didžiulę, iškart patikrinamą naudą, todėl ir jų populiarumas nepaliaujamai auga.
Ar pasinaudojant žiniomis nesimokoma ir manipuliuoti žmonėmis?
Žinoma, mokomasi, bet tai irgi labai gerai, nes, gavę žinių apie manipuliaciją, mes išmokstame jai atsispirti. Pagrindinė žinių paskirtis ne ta, kad žmogus manipuliuotų kitais ir užsiimtų destruktyvia veikla, o ta, kad žmogus išmoktų atpažinti tokį poveikį ir žinotų, kaip elgtis, kaip apsiginti. Tada bendravimas tampa sklandesnis ir malonesnis.
Kaip atpažinti, kad tavimi manipuliuojama?
Mano knygoje tam skirtas visas skyrius. Atpažinti paprasta. Jeigu bendraudamas nuolat pasielgiu ne taip, kaip norėjau, ir mano interesai nuolat kenčia kito žmogaus naudai, matyt, patiriu kažkokį poveikį, kurio galbūt nejaučiu, kuris yra pasąmoningas. Taigi jei aš lyg ir bendrauju su žmogumi maloniai, lyg ir viskas gerai, bet mano interesai nuolat kenčia ir aš esu išnaudojamas, greičiausiai pagrindinė to išnaudojimo priemonė – manipuliacija.
Kaip jai atsispirti? Juk kai kuriems žmonėms sunku pasakyti paprasčiausią „ne“.
Tai padaryti labai lengva. Pirmiausia reikia suvokti, kad jumis manipuliuojama. Suvokus tai, tampa aišku, kad esate apgaudinėjamas. O suvokęs, kad esate apgaudinėjamas, suprasite, jog esate laikomas kvailiu. Kai suprasite, kad esate laikomas kvailiu, iš karto nebesinorės tam žmogui duoti to, ką jis bando iš jūsų išpešti.
Jeigu aš paatvirauju ir sulaukiu, tarkim, nepalankių veiksmų, bandymų pasinaudoti, man daug lengviau nuspręsti, ar santykius nutraukti, ar elgtis atsargiau. Geriau anksčiau negu vėliau, nes tada patirta žala bus daug mažesnė.
Jeigu aš su tuo žmogumi vis tiek bendrausiu, nors neatvirausiu, vis tiek patirsiu tą patį manipuliacinį poveikį, gaišiu laiką, o priemonių nuo to apsiginti neturėsiu. Atsivėrimas ir yra rizika, bet tai rizika, kuri visada leidžia mums laimėti.
