Prieš ketverius metus neslėpusi ambicijų dar kartą varžytis dėl prezidento kėdės, dabar pas socialdemokratus nutūpusi Vilija Blinkevičiūtė tvirtina save įsivaizduojanti tik kaip socialinės srities darbininkę, rašo „Lietuvos žinios“
Dvidešimt penkeri metai Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje, beveik aštuoneri jų - ministrės poste. Pakankamas laikas, kad žmogus imtų tapatintis su einamomis pareigomis.
„Kiekvienas mūsų turi dirbti tą darbą, kurį išmano. Man atrodo, aš geriausiai tinku socialinės apsaugos ir darbo ministrės kėdei“, - kalbėdama su LŽ svarstė V.Blinkevičiūtė. Dėl šio posto ji prieš dvejus metus paliko Naująją sąjungą (NS, socialliberalus), nors buvo išrinkta partijos vicepirmininke, ir įsiliejo į socialdemokratų eiles.
Prie suskilusios geldos
- Kalbama, kad prieš rudenį vyksiančius Seimo rinkimus jūsų pozicija geresnė negu kitų ministrų: apie pensijų ir kitų pašalpų didinimą pranešama garsiai ir dažnai.
- Prisiminkime, kokiai ministerijai pradėjau vadovauti 2000 metų pabaigoje? Kai nebuvo iš ko mokėti pensijų, kai turėjome apriboti pensijų mokėjimą dirbantiems pensininkams, kai mokytojams nebuvo mokami atostoginiai, kai bankrutuojančiose įmonėse dirbę žmonės grandinėmis prisirakino prie ministerijos, kai neturėjome iš ko tėvams mokėti net tų mažų pašalpėlių, kad jie galėtų nupirkti vaikams duonos ir pieno.
Apie tai nebekalbame. Tai jau užmiršome. O aš labai gerai prisimenu. Nes tai buvo mano, kaip ministrės, karjeros pradžia. Tada, atvirai pasakysiu, atėjau prie suskilusios geldos.
Dabar, be abejo, visi gali pasakyti: Blinkevičiūte, tau labai lengva. Bet lengva nebuvo niekada. Ir kuo giliau eini į mišką, tuo daugiau medžių - kuo ilgiau čia dirbu, tuo didesnių matau problemų, kurių kiekvienas praeivis plika akimi gal ir nepastebi.
- Prieš aštuonerius metus buvote vadinama „jaunimo ministre“. Dabar jums tvirtai prilipo „pensininkų ministrės“ vardas. Ar jus tai tenkina?
- Man smagu. Žinokite, to pavydi. Kai buvo paskelbta iš konteksto ištraukta mano frazė: „Mano partija - tai mano pensininkai“, kai kam tai labai užkliuvo. Esu ne tik pensininkų, bet ir jaunimo, ir šeimos, ir lyčių lygybės ministrė, atsakau ir už skurdą, ir už bedarbius, ir už tuos, kurie išvažiuoja svetur laimės ieškoti. Mūsų sritis labai plati: nuo dar negimusiojo iki jau iškeliavusiojo anapilin.
Pasakysiu atvirai - labai sunku. Kai lyginame 27 ES valstybes, daugelyje jų šias problemas sprendžia kelios ministerijos. Pas mus būtų nepopuliaru plėsti valdininkų skaičių. Tačiau mes su dabartinėmis pajėgomis turime atlikti tą patį darbą, kurį kitos valstybės padaro su 3-4 kartus didesne tarnautojų armija.
Kas yra kas
- Kalbėjote apie pavydą. 2004 metais, kai buvo rengiamasi pirmalaikiams prezidento rinkimams, tuometinis socialliberalų lyderis A.Paulauskas prieštaravo partijos iniciatyvai kelti jus kandidate į šalies vadovus?
- Tai buvo labai seniai, jau neprisimenu. Nenorėčiau komentuoti.
- Vis dėlto tada, nors ir likote penkta, jūsų pasirodymas buvo įvertintas kaip puikus savarankiškos politikės startas.
- Dalyvauti Seimo ir prezidento rinkimuose - labai skirtingi dalykai. Seimo rinkimuose dalyvauja tavo partija, komanda, protingi rėmėjai, ten niekada nebūni vienas. Ir visai kas kita prezidento rinkimai - per juos atsiduri visiškai vienas. Prisimenu, kaip rytą, šeštą valandą, išvažiuodavome, ir vėlai vakare, apie dvyliktą, grįždavome. Ir taip - visą mėnesį.
Tačiau tai be galo didelė patirtis! Sužinai, kas yra tavo draugai, kas - priešai. Sužinai, kuo gali sunkiausią akimirką pasikliauti, o kas, žiūrėdamas į akis, pasakys: „Labai tave myliu, bet dabar negaliu tau padėti.“
Dar didesnė patirtis - bendravimas su žmonėmis. To iš manęs niekas neatims. Per tuos rinkimus išėjau dar vieną gyvenimo universitetą. Būdama dar gana jauna.
- Būtent tada socialliberalai ėmė garsiai svarstyti, kad partijos pirmininko poste galėtumėte pakeisti A.Paulauską...
- Tai buvo tik kalbos. Tokių tikslų niekada neturėjau. Linkiu, kad tos kalbos ir liktų kalbos.
Pinigų keliai
- Rinkimai suteikė jums ne tik malonių dalykų: 2006-ųjų pabaigoje Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI) konstatavo, kad per prezidento rinkimų kampaniją bendrovė „Mecom group“ parėmė jus nedeklaruotomis lėšomis - 70 tūkst. litų. Tačiau pagal 2004 metais galiojusį Rinkimų įstatymą bausmės už rinkimų nuostatų pažeidimus nebuvo numatytos?
- Mokesčių inspekcija to nesakė. Ar tinkamai pasirengėte tam klausimui?
- Tokią išvadą VMI paskelbė 2006 metų lapkričio mėnesį, išnagrinėjusi Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) kreipimąsi.
- Labai atsiprašau, ne taip nustatė. VMI apskritai nieko nenustatė. Gal jums reikėjo kreiptis į Vyriausiąją rinkimų komisiją?
Noriu pasakyti vieną dalyką - pagal tuo metu galiojusius įstatymus niekas nebuvo pažeista. Štai tą ir noriu pasakyti. Tai konstatavo ir VMI.
Dar noriu pasakyti, jog ir VRK pirmininkas Zenonas Vaigauskas turėjo tai konstatuoti. Labai gaila, kad kartais kai kas pasiklysta tarp dviejų trijų įstatymų, kuriuos turėtų išmanyti. Bet visa tai, manau, yra politika. Juodoji politikos dalis. Niekas nebuvo pažeista. Kažkas pasistengė sumaišyti skirtingus rinkimų įstatymus. Labai keista, deja, tai įvyko.
Prezidentūra - praeitis
- Po 2004-ųjų prezidento rinkimų neatmetėte galimybės kandidatuoti į šalies vadovo postą dar kartą. Ar dalyvausite 2009 metų prezidento rinkimuose?
- Baikite, tai buvo seniai! Tikrai taip pasakiau? Negali būti!
Ne, tikrai nedalyvausiu. Iš tiesų dažnai girdžiu tą klausimą, ir ne tik iš žurnalistų. Paklausia ir draugai, ir bendradarbiai, ir partijos kolegos. Atsakau labai paprastai: imkite ir patys dalyvaukite. Tada tikrai žinosite, kas tai yra. Kai dalyvauji rimtai, o ne valdiškai, dirbi nuo ryto iki vakaro, bendrauji su žmonėmis ir atiduodi visą širdį, - tai be galo sunkus darbas.
Antra, manau, kiekvienas mūsų turi dirbti tą darbą, kurį išmano. Man atrodo, aš geriausiai tinku socialinės apsaugos ir darbo ministrės kėdei. Ne pati, žmonės man taip sako.
- Patikėjusi tais žodžiais dėl ministrės kėdės iš Naujosios sąjungos perėjote pas socialdemokratus?
- Daug kas pereina, bet V.Blinkevičiūtės perėjimą pastebėjo visi! Tuo laikotarpiu daug žurnalistų norėjo mano interviu, tačiau pasakiau - ne, jų nebus. Jų nėra iki šiol.
Tiesiog toliau dirbu tai, dėl ko mane išrinko žmonės 2004 metais. Ir Šeškinės vienmandatėje apygardoje Vilniaus mieste, ir pagal bendrą socialdemokratų ir socialliberalų sąrašą, kuriame buvau įrašyta trečia. Nenukrypdama nuo bendros programos dirbu toliau.
- O jei po rinkimų į Seimą ateis visai kitos politinės jėgos ir pasiūlys likti ministro poste, jei pereisite pas juos?..
Kai žmogus 25 metus dirbi socialinės apsaugos srityje, „dūšioje“ esi socialdemokratas. Pas nieką daugiau neisiu.
- Jeigu aplinkybės susiklostys taip, kad rudenį nebūsite išrinkta į Seimą, ką veiksite tada?
Dirbsiu tik socialinės apsaugos srityje - niekur kitur. Mūsų sistema labai plati, yra įvairių institucijų. Gal kur nors galėsiu panaudoti savo patirtį.
Juodoji politika
- Esate iš ministrų, savo kailiu išbandžiusių interpeliacijos maratoną. Kaip toliau bendraujate su ją palaikiusiais parlamentarais?
- Tai juodoji, bjaurioji politikos dalis. Man visą laiką sako: „Tu, Vilija, nepyk, čia juk politika.“ Manau, jog ištversiu viską. Žinoma, labai sunku. Juk esi tiesiog žmogus, matai, kad kai kurie tavo kolegos tiesiog jaučia pasitenkinimą, kai tai įvyksta. Yra toks vienas dalykėlis, ne visada gražus, bet labai žmogui būdingas, - pavydas.
- Seime buvo abejonių ir 2004 metais, kai pasklido informacija apie galimus jūsų ryšius su vyriškiu, siejamu su Tauragės nusikaltėlių grupuote ir esą galėjusiu parūpinti pinigų rinkimų kampanijai?
- Tai purvinas dalykas, kurio nenorėčiau komentuoti. Mūsų politika kartais būna labai purvina. Kai nebeturi ko pasakyti apie profesinę sritį, tada nusprendžia - gal įlįskime į jo lovą?
Vien darbas
- Anksčiau mielai kalbėdavote ne tik apie politinę veiklą, bet ir apie buitį, pomėgius, poilsį. Dabar to vengiate?
- Apie mane jau tiek prirašyta, tiek prisakyta - turbūt tik keletą tokių politikų teatrastumėte. Nelabai ką apie savo gyvenimą ir turiu pasakoti. Nieko įdomaus jame nėra. Visas mano gyvenimas yra mano darbas.
- Savo giminėje tapote pirmąja teisininke, tačiau rūpinatės socialiniais klausimais.
- Dar septintoje klasėje sumaniau studijuoti teisę. Maniau, kad galėsiu padėti žmogui, apginti, gal net paslydusį atvesti į doros kelią. Vis svajojau būti teisėja. Ir dabar kai kurie grupės draugai juokiasi: „Blinkevičiūte, teisėja taip ir netapai.“
Įstoti į teisę buvo sunku, bet tais laikais moksleiviai, baigę mokyklą aukso medaliu, turėjo laikyti tik vieną stojamąjį egzaminą. Lietuvių kalbos rašinį rašiau, kaip dabar prisimenu, tema „Heroika ir tragizmas Vinco Mykolaičio-Putino tarybinių metų lyrikoje“. Nežinau daugiau savo bendrakursių, kurie būtų ėmęsi šios temos. Pasisekė - mano rašinys buvo įvertintas penketu.
Baigusi studijas, 1983-iaisiais, gavau paskyrimą į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją.
- Ar galėjote tada įsivaizduoti, kad tapsite ministre?
- Absoliučiai ne! Maniau, atidirbsiu po paskyrimo trejus metus ir eisiu teisėjauti. Teisėja netapau, bet tapau ministre.
Kai tik pradėjau dirbti ministerijos revizore, man padavė seną pensijos bylą ir medinius skaitytuvus. Paskambinau mamai: „Mama, įsivaizduoji, penkerius metus mokiausi universiteto Teisės fakultete, o dabar man atnešė skaitytuvus! Universitete to nemokė!“ Mama telefonu papasakojo, kaip jais skaičiuoti.
Kaip dabar prisimenu, susitikau tuometinėje Lenino aikštėje su grupės draugėmis - viena turėjo pagal paskyrimą važiuoti į tada dar Kapsuko (Marijampolės - red.) vykdomąjį skyrių, kita - į Šalčininkų rajoną dirbti teisėja. Jos paklausė, kaip sekasi ministerijoje. O aš atsakiau: „Baisu! Padavė skaitytuvus ir sako - dirbk!“ Dabar visos turime normalias pareigas. Viena - advokatė, kita, Rasa Budbergytė, - valstybės kontrolierė, aš - ministrė. O tada visų laukė nežinia. Bet mums buvo tik 23 metai - išmokome ir skaitytuvais skaičiuoti, ir rašomąja mašinėle spausdinti, ir sudėtingas pensijas apskaičiuoti.
- Paskelbus nepriklausomybę situacija turėjo pasikeisti?
- Turėjome patys kurti Lietuvos valstybės įstatymus! Prisimenu, susėsdavome ir kurdavome: Darbo teisės įstatymą, Darbų saugos, Gyventojų užimtumo įstatymus. Visą savo teisinę bazę parengėme čia, šioje ministerijoje. Neturėdami per daug patirties, bet vedami beprotiško noro priimti tokius teisės aktus, kad žmogui būtų geriau.
Nuomonę apie priimamus sprendimus, ko gero, galite išgirsti nedelsiant: jūsų mama gyvena Linkuvoje, kur žmonės turbūt nenutyli, ką mano apie kaimynės dukrą?
Negaliu sakyti, kad žmonės ateina pas ją skųstis. Anaiptol - palaiko, sako: „Kokia gera tavo dukra.“ Tačiau labiausiai patinka, kad mama žiūri visas politines laidas, perskaito visus laikraščius, o paskui auklėja mane: tą negerai padarėte, kodėl taip pasakei, kodėl nenusišypsojai? Ir aš ja labai tikiu. Mamai šiemet bus 80 metų, ji tikra šaunuolė.
Po didinamuoju stiklu
- Dažnai pasakojate leidžianti atostogas pas mamą ir Palangoje. Kodėl nesirenkate užsienio kurortų?
- Bendradarbiai varo mane. Sako, patys nupirksiantys man bilietą ir išsiųsiantys. Labai daug metų tam rengiuosi. Bet, žinote, kai vasarą išeinu atostogų, labai noriu pabūti tėviškėje. Ir į mūsų pajūrį norisi nuvažiuoti. Nors pastaruoju metu pagalvoju, jog mūsų pajūris nedaro nieko, kad žmogui būtų geriau. Ne taip kaip Druskininkuose. Pajūryje manoma, kad mes dėl gryno oro turime būti laimingi. Taip prarandame daug atvažiuoti galinčių žmonių. Oras, kaip Lietuvoje įprasta, dažniausiai šaltas, vanduo - irgi, o net normalaus uždaro baseino su jūros vandeniu nėra, kur būtų galima paplaukioti. Todėl ir sakau, kad vieną kartą tikrai susirengsiu į užsienį.
Labai norėjau išeiti atostogų dabar, Seimui baigus pratęstą sesiją. Tikėjausi nuvažiuoti į Druskininkus, šiek tiek atsipūsti, nes atostogų neturėjau nuo vasaros. Tačiau pritrūko laiko. Dabar dėl to taip pykstu ant savęs, ir mama bara.
- Atostogaudama Lietuvoje bet kuriuo atveju esate po didinamuoju stiklu. Ar nepavargstate nuo dėmesio?
- Pripratau. Tik mano artimieji ir draugai sako: tau atrodo, kad nekreipi dėmesio, bet šalia tavęs ir mes visi susikaustę.
Aš nieko nesigėdiju. Galiu nueiti ir į kavinę, galiu išgerti taurę vyno. Taip pat pastebėjau, kad žmonės labai geranoriški. Visai neseniai savaitgalį buvau Druskininkuose, Vandens parke. Pasikalbėjome su žmonėmis - ir pensininkais, ir jaunimu. Jiems buvo smagu, kad su ministre viename baseine plaukiojo.
Kita vertus, pati tai pasirinkau. Labai rimtai apgalvojau. Kadaise manęs klausė, ar buvo labai sunku priimti siūlymą tapti ministre. Iš tiesų sunkiau buvo pasiryžti eiti viceministrės pareigas. Esu ne kartą sakiusi: jei jau nutarei eiti į politiką, turi žinoti, kad būsi absoliučiai matomas. Tačiau tai - politiko pasirinkimas, ir kodėl dėl to turi kentėti kiti?
Jurga Tvaskienė
