Apibendrindamas praėjusius metus, kadenciją baigęs Prezidentas Valdas Adamkus teigia, kad sunkumų 2011-aisiais netrūko. Tačiau jis džiaugiasi, kad iššūkius Lietuvos žmonės pasitiko oriai: „Nėjom į gatves, nedaužėm langų, namų, nepadeginėjome automobilių, nenaikinom savo turto.“ Ateinančiais metais V. Adamkus linki vienas kitam rodyti daugiau pagarbos. „O visa kita ateis savaime“, – įsitikinęs jis.
Buvusį šalies vadovą LTV laidoje „Metų panorama“ kalbino žurnalistė Nemira Pumprickaitė.
Pone Prezidente, 2011 metais Jūs atšventėte gražų jubiliejų, išleidote knygą, kuri sulaukė didelės sėkmės, Jūs esate mylimas ir gerbiamas, Jus ir Jūsų artimiausius žmones aplenkė didelės negandos. Ar tai buvo geri metai Jums?
Ačiū labai. Asmeniškai turiu pasakyti, kad taip. Ir ypač, kai pažvelgiu į aplinką. Galiu tik padėkoti visiems mane supusiems žmonėms, tikrai buvo malonu, gera. Nors, kai paminėjau aplinką... Visa aplinka nebuvo tokia jau pozityvi ir gera visiems pasaulyje.
Tačiau čia irgi noriu įžiūrėti tam tikrą gerą aspektą, kalbėdamas apie Lietuvą. Kai aplink siautė visokios nelaimės, ir stichinės, jau nekalbant apie materialines, Lietuva iš jų išėjo oriai. Ir aš tuo labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi.
Kaip ten bebūtų, nors buvo sunku, nors puikiai žinome, kad yra didelė dalis vargstančių žmonių, tačiau nepasimetėme: nėjom į gatves, nedaužėm langų, namų, nepadeginėjome automobilių, nenaikinom savo turto. Ir tai parodė mūsų žmonių orumą.
Lietuvai, kaip Jūs ir sakot, besibaigiantys metai nebuvo patys džiugiausi, bet, kaip minėjot, iš tiesų buvo ir gerų dienų, ir gražių darbų, buvo ir švenčių. Ką jūs išskirtumėt iš įvykių, kurie Lietuvai tikrai galėtų būti laikomi geri?
Aš manau, tarptautine prasme mes parodėm savo pajėgumą būti lygiaverčiais pasaulinio, ne tik Europos, politiniais partneriais, gerais organizatoriais. Kalbu apie Lietuvoje įvykusias tarptautines konferencijas.
Žinoma, negaliu nepaminėti sporto. Čia pasirodėm labai gerai. Gal pritrūko tos medalių spalvos, tačiau sportas – kaip kamuolys, niekada negali pasakyti, kaip bus. Tikrai yra džiuginančių momentų.
O kas man kėlė entuziazmą net toje sunkioje, net slegiančioje aplinkoje – kūrybinis potencialas. Kiek kūrybingumo buvo parodyta menininkų, rašytojų tarpe, mokslo žmonių. Ne vieną įvertinimą esame gavę.
Labai pasidžiaugti negalėčiau kai kuriais mūsų politiniais sprendimais. Dalis mūsų politikų, sakyčiau, nelabai stengėsi išlikti „aukštumoje“ ir visą savo darbą skirti valstybei. Tačiau aš manau, kad tai buvo tik maža dalis. Didžioji dalis, tylioji dauguma, dalis, vargstanti, bet vilties neprarandanti, dominavo. Ir tai yra geras ženklas ateičiai.
Pone Prezidente, iš tiesų valstybės gerovės atsiradimas priklauso nuo pačių žmonių, nuo jų bendrų ir individualių pastangų. Valstybės vadovai irgi žmonės, todėl šis procesas priklauso ir nuo jų. Ko Jūs kitąmet palinkėtumėte aukščiausiems šalies vadovams?
Žinoma, aš jiems palinkėčiau ištvermės. Bet čia norėčiau išskirti vieną žmogų, kaip ten bebūtų. Niekam nelinkėčiau būti Ministru Pirmininku, kuriuo dabar yra Andrius Kubilius. Jis gali būti auksinis žmogus, gali būti gabiausias pasaulyje žmogus, bet susidurti su sunkumais, su kuriais jis susiduria, tikrai niekam nelinkėčiau.
Norėčiau aukščiausiems mūsų vadovams, kur jie bebūtų – Seime, Vyriausybėje, savivaldoje ar kur kitur – palinkėti rasti savyje jėgų pažvelgti į bendrą valstybės gerovę, į žmogų. Ir, svarbiausia, kad tame požiūryje būtų pagarba žmogui. Ko aš labiausiai pasigendu šiandien, tai žmogiško jausmo – pagarbos. Pagarbos vienas kitam. Jeigu mes tą jausmą savyje turėtume ir pritaikytume jį gyvenime, aš manau, kad mes išvengtume tikrai daugybės problemų, su kuriomis mes šiandieną susiduriame.
Žmogus negali kasdien būti laimingas. Jeigu jis toks būtų, jis būtų TV loterijos vedėjas, kur visąlaik kas nors laimima, bet jis nebūtų gyvas žmogus. Gyvenimas iš tiesų kartais praranda savo gražiausias plunksnas, bet tik kartais. Pone Prezidente, ko Jūs palinkėtume mums, Lietuvos piliečiams, jau ateinančiais metais?
Kad vienas kitą daugiau mylėtume ir gerbtume. O visa kita ateis savaime.
N. Pumprickaitė
