Kalbant apie šarvojimą ir bažnyčioje, teisūs yra tie, kurie gyvena ne stambesniuose miestuose ir žino ten esančią praktiką. Ten dažnai karstas prieš laidojimą būna įnešamas į bažnyčią, kur laikomos šv. Mišios už velionį. Atšventintoje Vilniaus Katedroje žinau tik vieną atvejį, kai joje buvo pašarvotas monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas. Kadangi į prezidento laidotuves turi atvažiuoti įvairių krikščioniškų religinių konsesijų, kitų religijų atstovai, o gal ir neišpažįstantys jokios religijos, tai prezidento šarvojimo vieta yra pasirinkta teisingai. Tai - LR Prezidentūra.

Romos Katalikų bažnyčia, teikdama sakramentus susijusius su velionio laidojimu, dažniausiai elgiasi gan nuosekliai. Yra keletas atvejų, kada dvasiškiai visiškai atsisako dalyvauti laidotuvėse ar net laikyti šventas Mišias už velionio sielą. Praktika, kai be kunigo laidojami savižudžiai, išsakę savo paskutinę valią laidoti be kunigo ar nevykdę jokių bažnyčios priesakų, Dekalogo ar nepraktikavę katalikų religijos buvo labai ryški tarpukario Lietuvoje. Tokios tradicijos dalinai yra išlikę ir šiandien. Vienas iš pagrindinių stimulų dvasiškiams pakeisti požiūrį į mirusį yra jo paties gailestis už padarytas nuodėmes. Kai tai būna išsakoma kad ir per paskutinę išpažintį bei suteikiamas paskutinis palaiminimas - patepimas daug klausimų dvasiškiams nekyla. Tada velionis būna palydimas dvasiškio iš šarvojimo vietos į kapines, ten kunigas ištaria palaiminimo žodžius, bažnyčioje atliekamos mišios už mirusįjį. Visos tos katalikų apeigos bus įvykdytos ir prezidento Algirdo Mykolo Brazausko atveju. Tad jokios priešpriešos barnyčios dvasiškiai jam neparodė. Jie, gal būt, teigiamai įvertino tai, kad A.M.Brazauskas gan padoriai bažnyčios atžvilgiu elgėsi pastaruoju Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmečiu, per religines šventes dalyvaudavo šv. Mišiose, suprato bažnyčios netektis okupacijos metais ir stengėsi atstatyti teisingumą gražinai bažnyčiai tą turtą, kurį dar įmanoma buvo grąžinti. Lietuvos Katalikų bažnyčios tarnų tarpe buvo tokių dvasiškių, kurie nesilaikė labai griežtai bažnyčios kanonų ir gan aptakiai žiūrėjo į katalikiškų prievolių nesilaikymą. Tokių buvusių, o dabar jau Anapilyje esančių dvasiškių žinau tik keletą ir juos labai mėgo tie, kurie turėjo gan tamsią praeitį sovietinės okupacijos metais.

Dievas tikrai atleidžia.

gyvena tai žmoguje, kuris myli kitus ir stengiasi šioje žemėje padaryti kuo daugiau gero..

Žmogaus širdis - Dievo šventovė.

Katalikų šventovė nebūtinai Dievo šventovė. Kur Jis nori, ten ir eina: gal į bomžo namus, o gal į jo širdį, jei Jo kviečiama.. Vilties yra visiems - ir mažam, ir dideliam..

auksciausio lygio nesamone, reikia butinai reikalauti, kad pirmas Prezidentas butu palaiduotas Arkikatedroje, kokie cia gali buti samprotavimai ir zaidimai, kaip mes atrodome pries kitas valstybes ir pries savo tautiecius

tapkinis visada labai mėgsta viskuo stebėtis. Nesistebėk, seneli, kitos kadencijos neišsistebėsi

Tvirta bažnyčios vadovų valia. Bet bažnyčios stiprintojai iš jų prasti - eilinį kartą netrumpam laikui susimažins elektoratą.

Gal medalį reikia duoti už vogto daikto grąžinimą?!

Tai zmones susinesiojusias slepetes ismeta :)